Švenčionėlių palivarko inventorius aprašytas prieš 320 metų

Švenčionėliai – jaunas miestas, bet apylinkes ir, galimas dalykas, miesto teritoriją, kaip gerą vietovę prie Žeimenos upės, buvo pamėgę mūsų lietuvių protėviai prieš 5-6 tūkstančius ir daugiau metų. Tai patvirtina archeologiniai radiniai Paduobės-Šaltaliūnės akmens amžiaus gyvenvietėje, Sudotos žalvario amžiaus gyvenvietėje, Paduobės-Šaltaliūnės, Švenčionėlių, Veikūnų-Pašaminės pilkapių, IV-IX amžių gyventojų kultūros atributai.

Kada čia įsikūrė pirmosios sodybos tikslių žinių nėra. Gali būti, kad seniausias dokumentas apie Švenčionėlių (Svenciankos) praeitį tėra prof. K.Jablonskio leidinys „Lietuvos inventoriai“. Čia 1696.04.23 paskelbtas Švenčionėlių palivarko inventorius, iš kurio sąrašų matyti, kad palivarkas priklausė Juodiškio dvarui, kurį valdė Marijona Chrapovickienė, Smolensko kašteliono žmona. Vėliau čia buvo Balatnos-Zabalynės kaimas, tačiau tai dar ne miestelis.

 

Istorinės medžiagos nėra daug

Istorinės medžiagos apie Švenčionėlius yra nelabai daug. Vertingos informacijos apie Švenčionėlius galima rasti kraštotyrininko, žurnalisto ir visuomenininko Broniaus Kviklio knygoje „Mūsų Lietuva“, žinių apie miesto istoriją yra enciklopedijose. Istorikas Valdas Striužas, Lietuvos geografas, profesorius Česlovas Kudaba, rašydami įvairiomis Lietuvos istorijos temomis, ne kartą minėjo Švenčionėlius savo knygose bei straipsniuose. Apie geležinkelių ruožo plėtrą rašoma Algirdo Trinkūno knygoje „Aukštaitijos krašto siaurieji geležinkeliai“. Gausiai iliustruotame leidinyje pateikiama prisiminimų apie darbuotojų dinastijas, atskirų ruožų rekonstrukcijas. Nemažai vertingos medžiagos ir Ramunės Čebručenko pernai išleistoje knygoje „Švenčionėlių Šv. Edvardo parapijos ir Švč. Mergėlės Marijos Sopulingosios bažnyčios istorija“. Tai 100 metų apimanti Švenčionėlių Šv. Edvardo parapijos istorija. Pernai lietuviškos mokyklos 100-mečiui išleista ir Švenčionėlių progimnazijos istorikės kraštotyros muziejaus vadovės Nijolės Kapačinskienės knyga „Lietuviška mokykla Švenčionėliuose 1915–2015“ puikiai atspindi lietuviškojo švietimo raidą Švenčionėliuose. Švenčionėlių lietuviškos vidurinės mokyklos (dabar Švenčionėlių progimnazija) istorikė mūsų krašto šviesuolė ir patriotė mokytoja Apolonija Duksienė surinko ir susistemino šio miestelio ir jo apylinkių istoriją nuo 1861 m. iki 1991 m. Medžiaga yra Švenčionėlių progimnazijos kraštotyros muziejuje.

Švenčionėliai – jaunas miestelis ir jo įsikūrimas bei gyvenimas tampriai susijęs su geležinkelio Varšuva-Peterburgas tiesimu. Stotis čia pastatyta 1862 m.

Valdas Striužas rašo, jog miestelis kuriasi nutiesus 1862 m. kairiuoju pažeimeniu Peterburgo-Varšuvos (Petrapilio-Varšuvos) geležinkelį. Kaimas Svencianka su 19 sodybų, geležinkelio stotis – Naujieji Švenčionys (Novo-Cvenciany) pirmą kartą minimi žinomame 1865 m. sudarytame žemėlapyje. Istorikų teigimu, šią datą ir reikėtų laikyti miesto gimimo data.

 

Carinės Rusijos gubernija

Po trečiojo Žečpospolitos padalijimo 1795 m. Lietuva, išskyrus Užnemunę, buvo prijungta prie carinės Rusijos imperijos. Kraštas buvo suskirstytas į Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijas. Gubernijos suskirstytos į apskritis. Vilniaus gubernija turėjo 11 apskričių. Viena iš jų buvo Užnerio apskritis, kuri nuo 1843 m. pavadinta Švenčionių apskritimi. Švenčionių apskritis ypač nukentėjo 1812 m. Napoleono karo metu. Napoleono karo jėgos traukė per Švenčionis Smolensko link ir grobė bei niokojo viską pakeliui. Švenčionių krašte prasidėjo badas, šiltinės epidemija, per kurią išmirė ištisi kaimai.

Švenčionių apskrities gyventojai aktyviai dalyvavo ir 1831-1863 m. Lietuvos ir Lenkijos sukilime. Didelis sukilėlių susirėmimas su carinės armijos daliniais vyko prie Luknos upelio (5 km nuo Švenčionėlių). Numalšinus sukilimą, Lietuvoje prasidėjo rusinimo, kalbos ir rašto draudimų gadynė. 1863 m. sukilimo aukoms yra pastatyti paminklai Antaliedės girininkijos 84-ajame kvartale. Tai valstybės saugomas istorijos paminklas.

 

Juodiškėlio palivarkas ir miškai

Švenčionėlių miesto atsiradimas betarpiškai susijęs su geležinkelio Varšuva-Peterburgas tiesimu. XIX a. 6-ajame dešimtmetyje geležinkelių tiesimo monopolį carinėje Rusijoje turėjo Prancūzijos akcinė bendrovė „Vyriausioji geležinkelio bendrovė“. 1858 m. ši bendrovė ir ėmė tiesti minėtą geležinkelį. Čia, kur dabar yra Švenčionėliai, tuo metu, A.Dusienės teigimu buvo ištisas miškas. Maždaug dabartinė Vilniaus gatvė buvo riba tarp valdiško ir privataus miško. XIX a. pabaigoje privatus miškas priklausė dvarininkui Sviržauskui, kurio palivarkas buvo Juodiškėlyje, gale dabartinės Švenčionių gatvės. Švenčionių gatvės posūkyje dar iki 1960 m. stovėjo akmeninis dvaro pastatas, kuriame buvo įsikūrusi miesto pirtis ir kepykla.

Iš istorijos šaltinių yra žinoma, kad Juodiškėlio palivarkas priklausė Juodiškio dvarui (4 km nuo Švenčionėlių), kurį valdė Smolensko kašteliono Chrapovickio šeima.

XIX a. pabaigoje maždaug dabartinėje Darbininkų gatvėje buvo dviejų rusų brolių Andrejevų namai. Jie buvę carinėje armijoje atitarnavę kareiviai, kuriems už karinę tarnybą buvo duota miško. Ilgą laiką ši gatvė vadinosi Andrejevska.

 

Apylinkėse gyventa nuo seniausių laikų

Geležinkelio tiesimas reikalavo daug darbo jėgos, todėl aplinkinių kaimų valstiečiai vyrai ėjo dirbti prie geležinkelio. Tuo metu tai buvo didelis menko valstiečio uždarbio šaltinis. Nepaisant to, kad aplink buvo ištisas miškas, geležinkelio pabėgiams reikiamas medis buvo vežamas iš Šnieriškių (gyvenvietė prie Labanoro). Bėgiai ir kiti geležinkeliui reikalingi įrengimai buvo vežami arkliais iš Rygos per Panevėžį, Anykščius, Molėtus. Darbo diena dirbantiesiems tęsdavosi nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Ypač sunku buvotiems, kurie dirbo su arkliais toli nuo savo namų. Jie nakvodavo po atviru dangumi.

Tiesiant geležinkelį, sunaikinta daug archeologinių paminklų. Ypač nukentėjo didelis pilkapynas (apie 160 pilkapių) prie Sudotos (4 km nuo Švenčionėlių). „Visą Žeimenos paupį galima pavadinti archeologiniu draustiniu“, - rašė Č.Kudaba. Pagal 1934 m. archeologinius tyrimus, tai V-VIII amžiaus degintiniai kapai su įvairiomis žalvario ir geležies amžiaus įkapėmis (kirviai, ietgaliai, žalvariniai papuošalai ir kt.). Galima daryti išvadą, kad šiuose miškinguose paupiuose nuo seniausių laikų gyveno žmonės.

 

Tik dėl kyšių Švenčionėliai įsikūrė čia, kur ir dabar yra

Geležinkelio stotis buvo numatyta statyti tarp Žeimenos upės ir Sudotos ežero (apie 3 km nuo dabartinės stoties). Buvo pastatytas medinis pastatas, kuriame apsigyveno stoties viršininkas ir keletas geležinkelio prižiūrėtojų, pakabintas varpas. Čia 1861-1862 m. buvo geležinkelio stotelė. Sudotos ežero, miško ir žemės savininkas Padlipskas nenorėjo, kad jo žemėje augtų gyvenvietė, todėl susikalbėjo su statybos rangovu, kad stotis būtų statoma ne jo žemėje (už tai sumokėjo 50 aukso rublių) ir būtų iškelta. Buvusios stoties medinis pastatas dar stovi ir šiandien. Nusigyvenęs Juodiškėlio dvarininkas suprato naudą – jei stotis bus statoma jo žemėje, žemės ir miško kaina labai pakils. Todėl jis irgi davė rangovui kyšį aukso rubliais. Mūrinė stotis buvo statoma Žeimenos kairiajame krante 10 km į Šiaurės vakarus nuo Švenčionių. 1862 m. pastatyta raudonų plytų stotis stovi iki šiol. Tai viena gražiausių ir didingiausių stočių visame Vilniaus-Daugpilio ruože. Stotyje buvo dvi keleivių laukiamosios salės, telefono ir telegrafo skyrius, stoties viršininko, budėtojų ir kitų tarnautojų kabinetai. Ilgą laiką čia veikė restoranas, XX a. 8-9 dešimtmečiuose buvęs Švenčionėlių jaunimo susibūrimų ir pasilinksminimų centru.

 

Geležinkelis paskatino miestelio atsiradimą

Pastačius geležinkelio stotį, aplinkui ėmė augti kiti statiniai geležinkelio tarnautojams, techniniam personalui. Statomi ir privatūs namai. Greitai įsikūrė žydo Berkaus smuklė, užeigos ir nakvynės namai. Pirmosios statybos vyko dabartinėse Švenčionių ir Kaltanėnų gatvėse. Gyvenvietė pavadinta Naujaisiais Švenčionimis, Švenčionys – Senaisiais. Pirmieji gyventojai buvo lietuviai, rusai, žydai. Administraciją sudarė: pristavas, urėdas ir keturi stražnikai. Deputatu nuo Švenčionių apskrities į Rusijos valstybės dūmą trims kadencijoms buvo išrinktas pasiturintis lietuvis valstietis Matas Cijūnėlis iš Kretuonų kaimo (mirė apie 1946 m.).

 

Miestelis gyveno sirenos diktuojamu ritmu

1898 m. pastatytos didelės garvežių remonto dirbtuvės, kuriose dirbo apie 500 darbininkų. Čia remontuodavo visus geležinkelio ruožo Vilnius-Daugpilis garvežius ir vagonus. Dirbtuvėse ir prie geležinkelio dirbo Mėžionėlių, Dotinėnų, Juodiškio, Veikūnų, Pašaminės, Trūdų ir kitų kaimų vyrai. Švenčionėliai tapo geležinkeliečių miestu. Darbininkus, o kartu ir visą miestelį 8 val. pažadindavo galingas geležinkelio sirenos kauksmas. Sirena dar kaukdavo 12 val. pietų metu ir 17 val. darbo pabaigoje. Iki 1957 m. miestas gyveno nustatytu ritmu, pagal sirenos kauksmą.

 

Spartus augimas

Išėję mokslus šio krašto vyrai dirbo mechanikais-mašinistais ne tik Vilniaus-Daugpilio ruože, bet vykdavo ir į kitus Rusijos imperijos miestus: Peterburgą, Odesą, Kijevą. Paminėtini Martynas Savickas, J.Trinkūnas, Adomas Gurskis, Jarmalis, Garla, Bukėnas ir kt. Garvežių remonto dirbtuvėse visą gyvenimą dirbo Viktoras Uziela, Vytautas Nalivaika, Boleslovas Jusys, Urbonavičius, Lapinas, Kareckas ir daug kitų.

1895- 1899 m. nutiestas Lentupio-Panevėžio siaurasis geležinkelis. Švenčionėliai tapo geležinkelio mazgu. Tuo pat metu buvo nutiestas Švenčionys-Utena gerai prižiūrimas vieškelis.

Pagal 1880 m. surašymo duomenis, miestelyje buvo 13 sodybų su 82 gyventojais, o 1897 m. jau gyveno 1340 gyventojų. Pradėjus kurtis pramonei Švenčionėliai taip išaugo, kad pralenkė net Švenčionis.

 

Gaisras nušlavė miestelį

1900 m. Švenčionėliuose buvo didelis gaisras, sudegė visos Kaltanėnų ir Švenčionių gatvių sodybos. Pasakojama, kad gaisras kilo žibalo parduotuvėje. Tai buvo didelė nelaimė visam kraštui. Po gaisro Švenčionėliai ėmė plėstis į pietus nuo Juodiškėlio. Buvo kertamas miškas ir tiesiamos dabartinės Vilniaus, Bažnyčios, Mokyklos, Br.Laurinavičiaus gatvės.

 

Mokėsi rusiškai

Iki 1907 m. nei mokyklos, nei bažnyčios Švenčionėliuose nebuvo. Pasiturinčių tėvų vaikus veždavo į Mylius (už Švenčionių), kur buvo 4 klasių rusų kalba dėstoma mokykla. Nemažai vaikų mokėsi ir Kaltanėnuose, vienuolių pranciškonų įkurtoje dviklasėje mokykloje. 1907 m. Švenčionėliuose buvo pastatyta 4 klasių rusų kalba dėstoma mokykla. Visa raštvedyba geležinkelyje ir įstaigose buvo rusų kalba.

 

Pirmiausia pastatyta cerkvė

XIX a. pabaigoje Vilniaus gatvės gale buvo pastatyta pravoslavų cerkvė. Katalikų bažnyčia pastatyta 1907 m. Iki tol Švenčionėliai priklausė Kaltanėnų parapijai. Švenčionėlių parapijos steigimu ir bažnyčios statyba rūpinosi Švenčionių dekanas Jonas Burba, kuris 1907 m. iš Švenčionių buvo perkeltas į Švenčionėlius.

 

Žemės Švenčionėlių bažnyčiai paskyrė Mėžionėlių kaimo bendruomenė

Mėžionėlių kaimo bendruomenė bažnyčiai paskyrė 3 dešimtines žemės. Mylių kaime nupirktas medinis sandėlis-svirnas ir iš jo rąstų pastatyta nedidelė Šv. Edvardo bažnyčia. Kunigas J.Burba pamaldas ir pamokslus sakydavo lietuviškai, ragino tėvus mokyti vaikus lietuvių kalbos, platindavo lietuvišką spaudą ir visais būdais skiepijo lietuvišką dvasią. Tas nepatiko lenkams ir dėl jų skundų kunigas iš Švenčionėlių buvo iškeltas.

 

Vėžių supirkimas, ligoninės ir pirties ypatumai

1880-1914 m. Švenčionėliuose buvo vėžių supirkimo ir eksportavimo bazė. Per metus jų išveždavo už 120 tūkst. rublių. 1914 m. buvo pastatyta geležinkelio elektrinė. Mieste veikė dvi pirtys: viena miestiečiams Švenčionių gatvės posūkyje, kita – geležinkeliečių. Vyrai į pirtį ėjo penktadieniais, moterys – šeštadieniais. Veikė dvi ligoninės – miesto ir geležinkeliečių. Miesto ligoninė buvo trys mediniai pastatai Vilniaus ir Bažnyčios gatvių sankirtoje. Ilgiausiai šioje ligoninėje gydytoju ir vedėju dirbo Zagorskis, gydytojas G.Vaceruba ir chirurgas L.Bagdonas. Geležinkeliečių ligoninė buvo mūrinė Vilniaus gatvėje. Ilgiausiai šiai ligoninei vadovavo vyras ir žmona Kubickai. Nuo 1915m. Vilniaus gatvėje veikė geležinkeliečių kultūros namai, kino teatras, geležinkeliečiai turėjo ir savo parduotuves.

 

Geležinkeliečiai evakuoti į Rusijos gilumą

Mieste buvo trejos kapinės: katalikų, pravoslavų ir žydų. Veikė garinis malūnas.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje 1914 m. į Rusiją buvo išgabenta daug gamyklos įrengimų. Dalis geležinkelio darbuotojų ir jų šeimų evakuota į Rusiją. Jie ten išbuvo iki 1919 m. Pradėjus veikti grįžimo į tėvynę komitetui, daugelis šeimų grįžo.

Pirmasis pasaulinis karas per Švenčionėlius praėjo be didesnių pasekmių. Rusai pasitraukė be mūšio. Fronto linija sustojo ties Adutiškiu, todėl labai nukentėjo to krašto gyventojai.

 

Griežta vokiečių tvarka

1915 m. vokiečiai nutiesė dar vieną siaurojo geležinkelio liniją Švenčionėliai-Adutiškis. Šis geležinkelis buvo naudojamas medienai į Vokietiją išvežti. Jis ėjo bažnyčios šiauriniu pakraščiu ir kirto Pašto gatvę. Vokiečiai čia įvedė griežtą savo tvarką, ir gyventojai turėjo griežtai atlikti paskirtas prievoles.

 

1918-1920 m. peripetijos

Didžiausi kariniai ir politiniai įvykiai vyko 1918-1920 m. Vokiečiai traukėsi kovodami, grobdami ir išveždami, kas tik buvo įmanoma. 1918 m. vasario 16 d. Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Prasidėjo sunkios kovos su bolševikais, bermontininkais, lenkais. Švenčionėliai tuo metu buvo kovų sūkuryje. Išveja vokiečius, užima lenkai, po to atsiima bolševikai, vėl grįžta lenkai...

1920 m. liepos 9-10 d. Raudonosios armijos kavalerijos 3 kuopa, vadovaujama G.Gajaus, išvijo lenkus ir užėmė Švenčionėlius ir Švenčionis. Švenčionėlių geležinkeliečiai padėjo parengti smėlio maišais šarvuotą traukinį, kuriuo įvažiavę raudonarmiečiai užėmė Švenčionėlių stotį. Beje, to paties Gajaus vadovaujama armija užėmė ir Vilnių.

1920 m. liepos 12 d. buvo pasirašyta sutartis tarp Rusijos ir Lietuvos. Šia sutartimi Rusija pripažino Lietuvą nepriklausoma valstybe su sostine Vilniumi. Lietuvos-Lenkijos atstovai tų pačių metų spalio 7 d. Suvalkuose pasirašė dar atskirą sutartį, pagal kurią patvirtino Lietuvos nepriklausomybę su sostine Vilniumi. Dar nesibaigus deryboms, Lenkijos kariuomenės vadas Pilsudskis įsakė generolui Želigovskiui, pasiskelbus maištininku, pulti ir užimti Lietuvą. Vilniaus ruože lenkai buvo sutelkę apie 80 tūkstančių karių, t.y. keturis kartus daugiau nei jų turėjo visa Lietuva. Lietuvos kariuomenę sudarė tik 23 tūkstančiai savanorių vyrų, iš kurių trečdalis buvo Suvalkų fronte. Jaunai Lietuvos valstybei grėsė mirtinas pavojus. Greitomis mobilizuota ir apmokyta savanorių kariuomenė degė patriotizmu ir Tėvynės meile. Paprasti kaimo vyrai didvyriškai paguldė savo jaunas galvas mūšių laukuose. Sėkmingos Lietuvos kariuomenės kautynės sustabdė lenkų puolimą 1920 m. ties Širvintomis ir Giedraičiais ir perėjo į kontrpuolimą. Kautynių įkarštyje buvo gauta Tautų Sąjungos komanda puolimą sustabdyti. Lenkams buvo palankus Tautų Sąjungos karinės komisijos galva Lietuvoje plk. Šardinjė. Prancūzai palaikė lenkų užmojį sukurti didelę valstybę ir užsitikrinti stiprią sąjungininkę prieš Vokietiją ir Rusiją. Teko paklusti Tautų Sąjungai ir Vilnius bei Vilniaus kraštas liko lenkų valdžioje iki 1939 m.

 

Pasisveikinai lenkiškai, vadinasi – lenkas...

Švenčionių apskritis ir Švenčionėliai išbuvo lenkų okupacijoje nuo 1920.10.09 iki 1939.10.10. Prasidėjo krašto administracinis pertvarkymas. 1920 m. Švenčionėliams suteiktos miesto teisės. Pirmuoju miesto burmistru buvo išrinktas lenkas felčeris Poniatovskis. Valstybine kalba pripažinta lenkų kalba. Sulenkinti ir pakeisti gatvių pavadinimai. Vilniaus gatvėje netoli ligoninės ant kalnelio pastatytas paminklas generolui Pilsudskiui. Valdininkai ir tarnautojai buvo siunčiami iš Lenkijos. Vyko gyventojų surašymas. Surašinėtojai, įėję į namus, sveikindavosi lenkiškai, jei jiems atsakydavo lenkiškai, tai visus namo gyventojus užrašydavo lenkais. Lietuviams nebuvo leidžiama dirbti valstybinėse įstaigose ir įmonėse. Net ir dirbantieji prie geležinkelio turėjo rašytis lenkais. Nesutikę atsižadėti tautybės, buvo atleidžiami iš darbo. Negalėdami atleisti gerų specialistų, jiems į pasą įrašydavo – Švenčionių apskritis, o dar dažniau „tuteišas“ (vietinis). Per šį laikotarpį didelė dalis miesto gyventojų sulenkėjo. Lietuviškai patriotiškai nusiteikę išliko Mėžionėlių, Dotinėnų, Kvedariškių, Burbų ir kt. kaimų gyventojai.

 

Didelė žydų bendruomenė

Švenčionėliuose buvo didelė žydų bendruomenė. Visa prekyba ir buitinio aptarnavimo sektorius buvo jų rankose. Maisto, pramonės, manufaktūros parduotuvės, taip pat cukrainės, kavinės, restoranai buvo išsidėstę stoties aikštės abiejose pusėse. Vienas šalia kito stovėjo vieno ir dviejų aukštų mūriniai raudonų plytų pastatai. Kirpyklos, siuvyklos, batų taisyklos buvo įsikūrusios Vilniaus, Kaltanėnų ir Švenčionių gatvėse. Žydai turėjo savo sinagogą. Tai buvo dviejų aukštų medinis pastatas. Vokiečių okupacijos metais sinagoga buvo paversta dabokle. Žydai turėjo savo mokyklą. Mokykla ir sinagoga sudegė 1944 m. liepos mėn. Dar buvo žydo Geršos vilnų karšykla ir veltinių vėlykla (Kaltanėnų gatvėje). Žydų rankose buvo duonos ir pyragų kepyklos. Žydai valdė kontrabandinę prekybą per demarkacinę liniją su nepriklausomos Lietuvos žydais.

 

Demarkacinė linija išnaudota kontrabandai

Demarkacinė linija Linkmenų miestelį perskėlė į dvi dalis. Didesnioji miestelio dalis su bažnyčia ir mokykla atiteko lenkams, o lietuvių ir žydų kapinės liko Lietuvos pusėje. Žydai iš lietuvių valdžios gavo leidimą du kartus per metus lankyti savo kapines. Tomis dienomis suvažiuodavo ir Lietuvos žydai. Tokiu būdu Linkmenyse prie demarkacinės linijos susitikdavo Lietuvos ir Lenkijos žydai, suvažiuodavo apie 400 mašinų. Šia teise ėmė naudotis prekybininkai ir išplito kontrabanda. Šioje nelegalioje prekyboje aktyviausi buvo Švenčionėlių žydai.

 

Lietuvybės išsaugojimu rūpinosi „Ryto“ draugija

Švenčionėliuose nuo 1915 m. buvusi lietuvių mokykla 1924 m. buvo uždaryta. Lietuvybės išsaugojimu ėmė rūpintis Švenčionių „Ryto“ draugija. Skyrius buvo ir Švenčionėliuose. Vietos lietuvių pastangomis, lėšomis ir talkomis 1934 m. buvo pastatyti lietuvių Tautos namai (jie stovi ir šiandien Bažnyčios ir Mokyklos gatvių sankryžoje). Čia vyko lietuviški vakarai, vaidinimai, minėjimai, spektakliai. Daug padėdavo Pranė Dundulienė, Juozas Kanopka, Antanas Krutulys, Julius Sinius ir kt. Atostogoms grįždavo iš Švenčionėlių kilę mokytojai: Cecilija ir Stasys Dindos, Juozas ir Kazys Duksos, Marytė Savickaitė, Jonas Vinciūnas, Bronė ir Juozas Švogžliai, Elena ir Jadvyga Steckaitės ir kt. Kartu su jaunimu lietuvybės puoselėjime aktyviai dalyvavo ir jauni Švenčionėlių kunigai.

Visame Vilniaus krašte buvo jaučiamas didelis mokytojų stygius, todėl gabesniems jaunuoliams buvo organizuojami mokytojų kursai, kurie vykdavo Vilniuje ir Švenčionyse. Juos baigę jauni mokytojai buvo siunčiami dirbti į kaimų lietuviškas mokyklas ir skaityklas. Vilniaus ir Švenčionių „Ryto“ draugija išlaikė apie 200 lietuvių mokyklų su 10000 mokinių.

 

Susistumdymai ir riaušės net ir bažnyčioje

Tautinė priespauda visame Vilniaus krašte labai sustiprėjo nuo 1927 metų. Švenčionėliuose nuo 1924-1939 m. veikė tik lenkiška 6 klasių mokykla.

1928 m. į Švenčionėlius buvo paskirtas jaunas, energingas Vilniaus krašto patriotas, lietuvybės žadintojas kunigas Ambraziejus Jakavonis. Gyventojų Švenčionėliuose tuo metu buvo apie 4 tūkst. tad kunigas ėmė rūpintis naujos bažnyčios statyba. Pamokslus sakė ir pamaldas laikė lietuviškai. Tai nepatiko lenkams. Nuolat kildavo nemalonumų, susistumdymų, net riaušių tarp lenkų ir lietuvių Švenčionėlių bažnyčioje. Lietuvių choras, vadovaujamas J.Siniaus labiausiai mėgdavo giesmę Aušros Vartų Marijai., kuri itin erzindavo lenkus.

1937 m. lenkų valdžia uždarė lietuvių Tautos namus Švenčionėliuose. Tai buvo didelis smūgis. Čia apgyvendino pasienio tarnybos kareivius. Lietuvių jaunimas ėjo protestuoti prie Tautos namų, rinkdavosi jų kieme, dainavo patriotines dainas, degino žvakutes, rašė peticijas.

 

Tautinis pakilimas

1930 m. minint Vytauto Didžiojo 500 metų jubiliejų Švenčionėliuose, kaip ir visame Vilniaus krašte, prasidėjo didelis tautinis pakilimas. Buvo statomi paminklai, kryžiai, sodinami ąžuolai, rengiami vakarai, patriotiniai vaidinimai, organizuojamos ekskursijos į Vilnių ir Trakus. Minėjimus užbaigdavo Tautos himnu. Mėžionėlių kaime pastatyti net du paminkliniai kryžiai su Gedimino stulpais. Reškutėnuose Vytautui Didžiajam pastatytas didžiulis akmeninis paminklas, kuris tebestovi ir dabar. Nepriklausomos Lietuvos pusėje palei demarkacinę liniją taip pat buvo pastatyta daug kryžių ir paminklų Vilniui vaduoti.

 

Lietuvai grąžintas Vilniaus kraštas

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse 1939 m. spalio 10 d. Lietuvai buvo grąžintas Vilnius ir jo kraštas, išbuvęs 19 metų lenkų valdžioje. Švenčionėliai tapo apskrities centru, nes Švenčionys buvo priskirti prie Baltarusijos. Apskričiai priklausė Dūkšto, Ignalinos, Joniškio, Kaltanėnų, Pabradės ir Smalvų valsčiai. Švenčionėliuose kūrėsi administracinės, švietimo ir kultūros įstaigos. Lietuvių kalbai vėl suteiktas valstybinės kalbos statusas. Atidaryti lietuvių Tautos namai, lietuviška progimnazija, biblioteka, vaikų darželis. Apskričiai valdyti ir tvarkyti vietinių lietuvių buvo per mažai, todėl čia važiavo dirbti specialistai iš Lietuvos. 1939 m. vyko visuotinis gyventojų surašymas. Mieste surašyta 4251 gyventojas. 1940 m. išduoti nauji lietuviški pasai. Sudaryta speciali komisija sulenkintoms pavardėms sulietuvinti. Vietovėms ir gatvėms grąžinti lietuviški pavadinimai.

(B.d.)

 

Pagal Švenčionėlių progimnazijos kraštotyros muziejaus medžiagą parengė Irena Požėlienė