Mes turime 405 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:5224
mod_vvisit_counterŠią savaitę:21425
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:97455
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Švenčionėliai

2016 m. rugpjūčio 20 d., šeštadienis Nr.61(1594)

(Tęsinys. Pradžia Nr. 59)

Antrasis pasaulinis karas

Lietuvių atgautą laisvę ir pradėtą atkuriamąjį darbą Vilniaus krašte nutraukė Antrasis pasaulinis karas. Švenčionėliai nuo 1941-1944 m. buvo užimti fašistinės Vokietijos. 1941 m. vokiečiai Švenčionėlius prijungė prie Švenčionių apskrities. Gyventojai greitai pajuto griežtą tvarką. Įvesta maisto kortelių sistema, nustatytos prievolės ir duoklės karo reikalams. 1941 m. miške, kitapus Žeimenos upės, buvo sušaudyta 8 tūkstančiai šio krašto žydų. 1942 m. gegužės 20 d. prie plento į Švenčionis sušaudyta 27 žmonės (tarp jų du kunigai – B.Bazevičius ir J.Naumovičius). Vokiečiai keršijo už jų kreiskomisaro Beko nužudymą. Sušaudymo vietą žymi paminklai. Sušaudytiems kunigams Švenčionėlių kapinėse pastatytas paminklas. Daug žmonių buvo prievarta išvežta darbams į Vokietiją. 1944 m. liepos 8 d. atsitraukdami vokiečiai apie 60 proc. miesto sugriovė ir sudegino. Miesto centras ir ištisos gatvės (Kaltanėnų, Švenčionių, Pašto, Bažnyčios, Mėžionėlių (dabar Br.Laurinavičiaus), Vilniaus iki ligoninės) buvo nušluotos nuo žemės paviršiaus. Liko nesugriauta stotis, bažnytėlė, mokykla, ligoninė ir pietinė miesto dalis.

 

Sovietinė okupacija

Nusikratę carinės Rusijos, Lenkijos, Vokietijos jungo, Švenčionėliai, kaip ir visa Lietuva, pateko į sovietinės okupacijos jungą. Pirmuoju miesto vykdomojo komiteto pirmininku buvo žydas J.Biksonas (lietuvių kalbos nemokėjo), po jo daug metų „valdė“ demobilizuotas rusas Litvinenko (lietuvių kalbos nemokėjo ir visą laiką vilkėjo karinę uniformą). Visose įstaigose buvo kalbama rusų kalba. Mieste labai trūko butų, todėl po kelias šeimas gyveno viename bute. Visi gyventojai kiekvienais metais privalėjo pasirašyti paskolą valstybei. Dirbantiems buvo nustatytas atlyginimas, o nedirbantiems žmonėms, kurie negaudavo jokio atlyginimo, paskolą nustatydavo miesto valdžia. Žmonės priešinosi, atsisakydavo pasirašyti, neįsileisdavo agentų į namus, todėl net buvo siunčiamos kelių žmonių brigados, kurios prievarta ar grasinimais išreikalaudavo paskolos pasirašymą.

 

Trėmimai į Sibirą

Masinis žmonių trėmimas į Sibirą palietė ir Švenčionėlius. Buvo išvežti mokytojai Kazys Duksa, Jonas Kurpė, Bronė ir Juozas Švogžliai, Jonas Simsonas, kiti pažangesni gyventojai (Čičiurkos, Žebrauskai, Urbonavičiai, Talunčiai, Guigos, Šulgos ir daug kitų). Miesto gatves pervadino sovietiniais vardais: Bažnyčios – Pionierių, Kaltanėnų – Komjaunimo, Mėžionėlių – Kolektyvo, dar buvo Marytės Melnikaitės, Petro Cvirkos, Artilerijos ir kt.

 

Mokyklos

1944 m. liepos mėn. buvo atidaryta lietuviška 4 klasių progimnazija. Jos direktoriumi paskirtas Juozas Duksa. Pradinės mokyklos vedėja – Marytė Marcinkevičienė.

Po karo nuo 1945 metų lenkų tautybės žmonės masiškai repatrijavo į Lenkiją. Dauguma jų kėlėsi į Olštino sritį. 1944-1955 Švenčionėliuose dar veikė lenkų pradinė mokykla, kurios vedėjai buvo Irena Vilūnienė ir A.Velička. Rusų pradinė mokykla greit peraugo į septynmetę ir vidurinę mokyklą, pastatytas naujas mūrinis pastatas. Ilgus metus jos direktoriumi buvo Andrejus Kolesnikovas. Nuo 1950 metų veikė Darbininkų ir jaunimo vakarinė mokykla, kurios direktoriumi buvo Jonas Vinciūnas.

 

Švenčionėlių rajonas

1950 metais buvo pertvarkytas Lietuvos administracinis padalijimas. Švenčionėliai vėl tapo rajono centru su dešimčia apylinkių (Baranavo, Dotinėnų, Juodiškių, Kaltanėnų, Kirdeikių, Labanoro, Linkmenų, Motiejūnų, Reškutėnų ir Saldutiškio). Tapus rajono centru, kūrėsi naujos administracinės, kultūros, švietimo ir buitinės įstaigos. Švenčionėlių rajono vykdomojo komiteto pirmininku tapo komunistas propagandininkas K.Dudlauskas. Partijos pirmuoju sekretoriumi – buvęs tarybinis partizanas J.Ežerinis, švietimo skyriaus vedėju E.Lazauskas, laikraščio „Naujas gyvenimas“ redaktoriumi A.Žilys. Visuose postuose buvo tik komunistų partijos veikėjai.

 

Pėsčiomis geležinkelio bėgiais

Karo metu ir po karo Švenčionėliai tapo tūkstančiams žmonių „įkalinimo“ vieta. Traukiniai perpildyti važiavo nereguliariai. Siauruku Švenčionėliai – Panevėžys kursavo tik prekiniai vagonai ir eidavo kas antra-trečia diena. Todėl stotis nesutalpindavo žmonių. Keleiviai miegodavo ant grindų po kelias paras. Atėjus traukiniui, žmonės jį šturmuodavo, kad patektų į vagoną. Jokioviešbučio nebuvo. Daug žmonių keliaudavo pėsti iš Švenčionėlių geležinkelio bėgiais į Uteną. Jokio kito transporto nebuvo. Išvargę žmonės pailsėti ateidavo į mokyklą. Buvo atėjęs rašytojas A.Vienuolis, laukdamas traukinio į Anykščius, tautosakininkas Matas Untulis, etnografas Buračas, daug Utenos apskrities mokytojų, agronomų ir kitų žmonių.

 

Stoties aikštėje kasdien – turgus

Po karo miesto visuomeninis gyvenimas vyko stoties aikštėje. Čia kiekvieną dieną buvo turgus. Prekiaujama buvo maisto produktais: pienu, sviestu, lašiniais, kiaušiniais, daržovėmis, rūkalais. Produktai buvo labai brangūs (1 kg sviesto kainavo 10 červoncų, o mokytojo alga 90 červoncų). Duoną, kruopas, miltus galėjo nusipirkti tik pagal talonus. Daviniai labai maži ir šeimos iš to sunkiai pragyvendavo, todėl, kas pajėgė, pirko turguje.

(B.d.)

Pagal Švenčionėlių progimnazijos kraštotyros muziejaus medžiagą parengė Irena Požėlienė

 
Reklaminis skydelis