Mes turime 284 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2657
mod_vvisit_counterŠią savaitę:12844
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:88874
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Švenčionėliai

2016 m. rugpjūčio 24 d., trečiadienis Nr.62(1595)

(Pabaiga. Pradžia Nr. 59)

 

Sovietiniai mitingai

Stoties aikštėje vykdavo spalio revoliucijos, gegužės 1-osios ir 9-osios šventiniai minėjimai, paradai. Juose būtinai privalėjo dalyvauti visi moksleiviai, tarnautojai ir darbininkai. Aikštėje buvo pastatoma raudona tribūna. Paradų metu joje stovėdavo komunistų partijos ir valdžios atstovai. Kalbos buvo sakomos tik rusiškai. Po to visos išsirikiavusios kolonos su savo plakatais bei Lenino, Stalino, Markso ir Engelso portretais pražygiuodavo pro tribūną. Kiekvieną praeinančią koloną sveikindavo jų šefai, kolona į sveikinimus turėjo atsakyti tris kartus – „ura!“

 

Pedagoginė, profesinė mokyklos, pramonės objektai

1951 m. iš Švenčionių į Švenčionėlius buvo perkelta Pedagoginė mokykla, kurią 1951-1957 m. laikotarpiu baigė apie 400 pradinių klasių mokytojų. Tarp jų ir žymus geografas Česlovas Kudaba. Šios mokyklos direktorius buvo Jonas Zakarevičius. 1957 m. pedagoginė mokyklą perkėlus į Panevėžį, jos vietoje atidaryta mokykla-internatas.

1954 m. lietuvių progimnazija peraugo į vidurinę mokyklą. Atidaryta profesinė technikos mokykla, kuri ruošė kaimui vairuotojus, traktorininkus, mechanikus ir kitus specialistus.

Pastatyta naujų įmonių: ketaus liejinių gamykla, kombinuotųjų pašarų kombinatas (dabar UAB „Maltosa“), statybinių medžiagų gamykla (dabar UAB „Švenčionėlių keramika“), miškų ūkio gamybinis susivienijimas (dabar VĮ Švenčionėlių miškų urėdija), melioracijos stotis ir kt.

 

Nauja mokykla

Miestui plečiantis ir didėjant gyventojų skaičiui, senoji lietuvių medinė mokykla nebegalėjo sutalpinti mokinių. Buvo dirbama dviem pamainomis ir keliuose pastatuose. 1960 m. pradėta statyti didelė mūrinė su sporto ir aktų sale vidurinė mokykla. Nauja mokykla buvo statoma šalia senosios, vietoj nugriautos miestelėno Vinciūno sodybos. Valstybei sumokėjus kompensaciją, jis išsikėlė gyventi į Mėžionėlių gatvę.

Naujoji mokykla buvo baigta statyti 1962 m., o senoji – nugriauta. Direktoriumi buvo paskirtas Zenonas Baranauskas. Mokyklos atidarymo proga abiturientas V.Jurkūnas (dabar žymus dailininkas), padaręs senosios mokyklos maketą, padovanojo jį naujajai mokyklai.

 

Kraštotyros muziejus ir miesto istorija

1963 m. mokykloje įkurtas kraštotyros muziejus. Jo įkūrėja ir organizatorė buvo istorijos mokytoja A.Duksienė (naudojantis šios mokytojos surinkta medžiaga ir parengtos publikacijos apie Švenčionėlius – red.). Muziejuje veikė archeologijos, etnografijos, numizmatikos, istorijos, švietimo skyriai. Muziejus palaikė ryšį su Švenčionių rajono muziejumi (dabar Nalšios), artimai bendradarbiavo su Santakos kaimo kraštotyrininku Ignu Šilkiniu. Buvo rengiamos ekspedicijos į artimiausius kaimus, renkama etnografinė medžiaga, rašoma miesto ir mokyklos istorija.

 

Panaikintas Švenčionėlių rajonas

1959 m. Lietuvoje vėl vyko administracinis pertvarkymas. Švenčionėlių rajonas buvo panaikintas ir vėl prijungtas prie Švenčionių rajono. Dėl palankių geografinių ir susisiekimo sąlygų daugelis administracinių įstaigų ir įmonių liko ir kūrėsi Švenčionėliuose. Švenčionėlių gyventojų skaičius augo: 1880 m. – 82 gyventojai, 1897 m. – 1340 gyv., 1931 m. – 3867 gyv., 1939 m. – 4251 gyv., 1959 m. – 4920 gyv., 1970 m. – 5979 gyv.

 

Titaniškas darbas – vienintelė sovietmečiu pastatyta bažnyčia

Pati didžiausia „amžiaus statyba“ buvo bažnyčios, pradėtos 1928 m., užbaigimas. 1942 m. iki 1956 m. Švenčionėlių bažnyčios klebonu buvo Norbertas Budzila. Jis ramiai ir sumaniai laviravo tarp lenkų ir lietuvių, todėl didesnių nesusipratimų nebuvo. Švenčionėliai tiek išaugo (5 tūkst. gyventojų), kad senoji bažnytėlė nebesutalpino tikinčiųjų. Be to, statyta prieš 50metų iš seno svirno – buvo avarinės būklės.

1956 m. į Švenčionėlius buvo paskirtas energingas, sumanus, turintis patirties bažnyčių statyboje kunigas Bronius Laurinavičius. Nuo pirmų dienų ėmė rūpintis bažnyčios statyba. Iš veiklių žmonių sudarytas bažnyčios komitetas. Paraginti parapijiečiai aukojo pinigus, o klebonas kiekvieną sekmadienį skelbė, kiek kas paaukojo. Labai sunkiai sekėsi gauti leidimą bažnyčios statybai. Rajono vykdomojo komiteto pirmininkas K.Dudlauskas ir partijos komiteto sekretorius J.Ežerinis patarė remontuoti senąją bažnytėlę. Vilniuje aukščiausieji valdžios organai siuntinėjo vienas nuo kito, juk tuo metu buvo aukščiausia ateistinės propagandos siautėjimo viršūnė. Kelis kartus važiavo į Maskvą, kovojo, rašė, įrodinėjo, kol po didžiausių vargų buvo gautas leidimas bažnyčios statybai. Po to prasidėjo titaniškas darbas. Reikėjo gauti paskyras statybinėms medžiagoms, transportui, technikai, iškilo sunkumų su statybos specialistais. Aukos buvo renkamos visose Lietuvos bažnyčiose, daug paaukojo ir pavieniai žmonės bei atskirų parapijų ir bažnyčių kunigai. Aukas siuntė net Sibiro tremtiniai ir Švenčionėlių išeivija.

Visų dideliam džiaugsmui po dvejų metų 1959 m. liepos 9 d. bažnyčia buvo iškilmingai vyskupo J.Steponavičiaus konsekruota Šv. Mergelės Marijos Sopulingosios vardu. Kunigas Br.Laurinavičius rašė: „Bažnyčia pradėta statyti Vilniaus krašto lietuviams skausmingiausiais laikais, kai nuo 1927 m. buvo masiškai uždarinėjamos lietuviškos mokyklos ir organizacijos, todėl šis vardas bažnyčiai pats tinkamiausias“. Tai vienintelė bažnyčia Lietuvoje pastatyta sovietmečiu. Garbė didžios dvasios kunigui kovotojui, sugebėjusiam patraukti, įtikinti ir uždegti žmones kilniems tikslams.

 

Tragiškas kun. Br. Laurinavičiaus likimas

Pastačius bažnyčią ateistinė propaganda nenurimo. Kunigą Br.Laurinavičių skundė, šmeižė, sekė, tardė, teisė, kol 1968 m. iš Švenčionėlių iškėlė į Adutiškį. Ir Adutiškyje jis buvo saugumo sekamas, šmeižiamas, šantažuojamas, o 1981 m. lapkričio 24 d. greičiausiai surežisavus „nelaimingą atsitikimą“ žuvo po sunkvežimio ratais Vilniuje Kalvarijų ir Žalgirio gatvių sankryžoje. Br.Laurinavičius savo testamente rašė: „Norėčiau ilsėtis Švenčionėliuose“. Tačiau sovietinė rajono ir vietinė valdžios neleido įvykdyti jo valios, todėl palaidotas Adutiškyje. Prasidėjus atgimimui kunigams A.Keinai ir K.Žemėnui vadovaujant, 1988 m. lapkričio 25 d. kunigo palaikai iš Adutiškio perkelti į Švenčionėlius prie jo pastatytos bažnyčios. Ant jo kapo parapijos žmonės pastatė didingą paminklą, kuris 1991 m. birželio 14 d. buvo atidengtas ir pašventintas. Tai skulptoriaus A.Kmieliausko darbas „Kristus prieš Pilotą“. Skulptorius sakė: „Kristus prieš Pilotą“ surištomis rankomis, teisybė persekiota, bet nenugalėta, tai ne tik kunigo Br.Laurinavičiaus, bet ir visos lietuvių tautos kovų simbolis“. Kunigo žuvimo vietoje skverelyje buvo pastatytas koplytstulpis (dabar jau stovi skulptūra), skverelis ir transporto stotelė pavadinti Br.Laurinavičiaus vardu. 1998 m. rugpjūčio 21 d. LR Prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo kun. Br.Laurinavičių (po mirties) Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu.

 

Bažnyčios statytojai mirė ne savo mirtimi

Visi 3 kunigai, statę Švenčionėlių bažnyčią, mirė ne savo mirtimi. Kun. A.Jakavonį 1944 m. nužudė Armija Krajova, kun. B.Bazevičių 1942m. sušaudė vokiečiai, o kun. Br.Laurinavičius neaiškiomis aplinkybėmis 1981 m. žuvo po sunkvežimio ratais. Šiuos nužudytus kunigus popiežius Jonas Paulius II 2000 m. gegužės 7 d. įtrukė į kankinių sąrašą.

 

Atgimimo pradžia

1988 m. prasidėjus Lietuvoje atgimimui ir Sąjūdžiui, Švenčionyse susikūrė iniciatyvinė Sąjūdžio grupė, kuri organizavo mitingus, susiėjimus, kėlė žmonių tautinę dvasią. Švenčionėliškiai aktyviai dalyvavo visos Lietuvos akcijoje, pavyzdžiui – Baltijos kelyje 1989 m. rugpjūčio 23 d., tragiškuose 1991 m. sausio 13-osios įvykiuose ir kitur.

Vienas svarbiausių šios grupės uždavinių – nepriklausomo laikraščio leidimas. 1989 m. redaktorius Stasys Tumėnas pradėjo leisti laikraštį „Rytas“, kuris kėlė Sąjūdžio idėjas, skatino mūsų krašto praeities ir dabarties pažinimą ir įvertinimą, surado šio krašto išeiviją, „Rytui“ atsivėrė Sibiro tremtinių ir kalinių iškankintos sielos. „Rytas“ be sutrikimų ėjo 17 metų (1989 – 2006 m.).

 

Švenčionėliai laisvi buvo tik pusantrų metų...

1990 m. kovo 11 d. Lietuva vėl tapo laisva ir nepriklausoma valstybe. Švenčionėlių krašto žmonės ypatingai pakiliai išgyveno šį laisvės džiaugsmą. Juk Švenčionėliai nuo savo įsikūrimo, t.y. nuo 1862 m. tik pusantrų metų buvo laisvi (1939-1942 m.), o 126 metus didvyriškai kentėjo tautinę bei dvasinę priespaudą – vieną okupaciją keitė kita (rusų, lenkų, vokiečių ir vėl rusų).

Švenčionėliai nors jaunas miestas, bet turi turtingą, įdomią kovų, kančių ir laimėjimų istoriją. Šlovė jau išėjusiems šio krašto žmonėms, kurie budėjo prie lietuvybės lopšio, degė tėvynės meile, sėjo gimtosios kalbos meilės, grožio ir gėrio grūdus, kurie sudygo, augo ir švietė vis ryškesne šviesa.

 

***

Dabartiniams istorikams ir kraštotyrininkams tereikia toliau tęsti Švenčionėlių vidurinėje mokykloje 1945-1967 m. dirbusios istorijos mokytojos Apolonijos Duksienės pradėtą darbą – surinkti ir užrašyti šiuolaikinių nepriklausomos Lietuvos Švenčionėlių istoriją, kurią kuriame mes visi – gyvenantys, dirbantys, kuriantys Švenčionėliuose ir Švenčionėliams ir nepamirštanties savo ištakų bei praeities.

Pagal Švenčionėlių progimnazijos kraštotyros muziejaus medžiagą parengė Irena Požėlienė

 
Reklaminis skydelis