Nežinau, kas pirmas gyvenimą palygino su paukščio skrydžiu. Mes iš tiesų lyg paukščiai, palikę savo gimtuosius lizdus, išskrendam į gyvenimą. Vieni sugrįžtame į tėviškę dažniau, kiti – rečiau. Vis amžinai skubame, skubame. Kartkartėmis stabtelėdami prisimename bičiulius, kaimynus. Su metais vis dažniau išgirstame iš gimtųjų vietų ne džiugias, o liūdnas naujienas. Su liūdesiu prisimename išėjusius į amžinybę artimuosius, kaimynus, bet būna ir džiugių akimirkų, kurios tiesiog pamalonina širdį ir sielą. Manau, ilgam prisimins kraštiečių „Sugrįžtuvių“ šventę joje dalyvavę žmonės. O sukvietė visus į prasmingą šventę, kuri vyko Alicijos ir Arvydo Cicėnų sodyboje Šutonių kaimo bendruomenė „Pavasaris“ su pirmininke Jurgita Petrovičiene priešakyje. Ir suvažiavo sugužėjo iš Šutonių ir jų apylinkių kilę ar čia dar gyvenantys žmonės – ne vieni, o su šeimomis – į prasmingą „Sugrįžtuvių“ šventę rugpjūčio 22 dieną.

Kiekviena tokia šventė – tai ne tik prisiminimai, tai ir penas apmąstymams, pasvarstymams. Kadangi sodyboje, kur vyko šventė, erdvės plačios, tai ir žmonės iki oficialios šventės dalies turėjo galimybę ne tik bendrauti, bet ir rankdarbių paroda pasigrožėti, pabandyti tvenkinyje žuvelę pagauti ar sutikus seniai matytą kaimyną paklausti, kaip gyveni.

Iš tiesų, kaip mes gyvename, klajodami gyvenimo keliais ir klystkeliais? Į šį klausimą ne taip ir lengva atsakyti. Matyt, vienas iš tikslų ir buvo sužinoti, kaip gyvena Šutonių kaime gimę, gyvenantys, gyvenę, dirbę ir mielai prisimenantys šį kraštą, žmonės. Kaip gi sekėsi Šutonių kaimo bendruomenei „Pavasaris“ rengiant ir vykdant projektą „Šutonių kaimo bendruomenės „Pavasaris“ sutelktumo stiprinimas“?

- Džiaugiuosi, kad nepagailėjote savo brangaus laiko ir atvykote į mūsų šventę „Sugrįžtuvės“. Į šį jaukų kiemelį. Labai džiaugiuosi būdama šio krašto žmonių dalimi. Tokia šventė čia pirma, bet tikiu, kad su visų šio krašto žmonių pagalba ji taps tradicine. Žinau, kad daug šio krašto žmonių užsuka į širdžiai mielą kampelį, praeina savo gimtinės takais, pasigroži gamta, namais. Tačiau vienas su kitu, su vaikystės draugu, kaimynu, buvusiu bendradarbiu susitinka retai. Ši šventė – tai puiki proga susitikti, pabendrauti, pasidalinti prisiminimais. Džiaugiuosi, kad toks gausus būrys neliko abejingi šios šventės idėjai, - kreipdamasi į susirinkusius, kalbėjo Šutonių bendruomenės „Pavasaris“ pirmininkė Jurgita Petrovičienė, kuri kartu su sodybos šeimininku Arvydu Cicėnu įteikė padėkas pasveikinti į šventę atvykusiems svečiams: Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centro direktoriui Kęstučiui Lisauskui, Trūdų bendruomenės pirmininkei Aušrai Kaukėnienei, Šventos kaimo bendruomenės „Šventa“ pirmininkui Algirdui Navikui, Ignalinos r. Salų krašto bendruomenės atstovui Mykolui Sapiegai. Po oficialių kalbų ir sveikinimų šventė įgavo pagreitį. Ne tik prisiminimais, kartais liūdnokais, kartais juokingais dalinosi į šventę atvykę kraštiečiai ir svečiai, bet aktyviai dalyvavo žvejybos varžybose, kraštiečių protų mūšyje, loterijoje. Smagios, jaunystę primenančios dainos priminė kuokines, gegužines ir kaip prieš metų šmotą sušokti polką, valsą ar net krakoviaką. Gausus, vaišėmis nuklotas stalas dar kartą priminė, kokios šaunios Šutonių kaimo ir jo apylinkėse gaspadinės buvo ir yra. Buvo galima pasivaišinti gruzinų nacionaliniu patiekalu „Čacho chbili“ ir kazokų tautiniu patiekalu „Bešbarmak“. Žinoma, ir lietuviška žuvienė neužleido savo pozicijų.

Jau minėjau, kad šventės metu veikė rankdarbių paroda. Čia buvo ir mezginių, ir gaminių iš popieriaus, vilnos, medžio drožinių ir dekupažo pavyzdžių.

Iki paryčių skambėjo dainos, šokių sūkuryje sukosi poros. Buvo pasveikinti bendruomenės jubiliatai, padėkomis apdovanoti aktyviausi „Sugrįžtuvių“ šventės dalyviai, o išsiskirstydami visi ne tik dėkojo šventės sumanytojams už galimybę susitikti, pabūti, prisiminti, bet ir kalbėjo apie būtinybę dažniau susitikti ir ne tik pabendrauti, bet ieškoti būdų, kad šis kraštas klestėtų ir žmonės norėtų čia sugrįžti.

Užbaigti šį pasakojimą apie gražią kraštiečių šventę „Sugrįžtuvės“, kurią surengė Šutonių kaimo bendruomenė „Pavasaris“, norėčiau Česlovo Kudabos žodžiais: „Gal tėviškė yra uosto švyturys, tau rodantis teisingą kelią? Gal tėviškė ta versmė, prie kurios sugrįždamas gali save patikrinti? Tėviškė – tavo gimtinė – vienkartinis stebuklas. Ji viena ir vieną kartą – kaip motina. Be jos sunku... Vieno negalima sau leisti – pamiršti kelią į ją, savo tėviškę.“ Manau, kad tie, kuriuos sukvietė „Sugrįžtuvės“, išvyko šventei pasibaigus su viltimi vėl susitikti.

Algis JAKŠTAS