Mes turime 341 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1532
mod_vvisit_counterŠią savaitę:17733
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:93763
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Griežtos sentikių tradicijos padėjo išsaugoti tikėjimą ir bendruomenę

2016 m. rugsėjo 28 d., trečiadienis Nr.72(1605)

Sentikių religinė bendruomenė – viena seniausių religinių bendruomenių Lietuvoje. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad pirmieji sentikiai į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, bėgdami nuo persekiojimo, atėjo 1679 metais, o pirmieji maldos namai Puščios kaime, netoli Kavarsko (Anykščių r.), pastatyti iki 1710 metų. Radę tuo metu saugų prieglobstį LDK teritorijoje, sentikiai galėjo ne tik ramiai gyventi, bet ir be baimės atlikti savo religines apeigas. Sentikių emigraciją į LDK skatino tiek tuometinės Lietuvos valdžia, tiek vietos dvarininkų bei katalikų bažnyčios religinis pakantumas. 1740 metais Švenčionių mieste buvo pastatyta Dievo motinos dangun žengimo cerkvė, kuri buvo iš esmės rekonstruota 20 a. pradžioje. Vadinasi, Švenčionių miesto sentikiai gyvena beveik 300 metų. Gana griežtos sentikių tradicijos padėjo jiems išlaikyti savo savitumą ir tikėjimą iki šių dienų. Per 3 šimtmečius neišnyko sentikių religinės bendruomenės iš Lietuvos žemėlapio. Prisimenu, kaip įspūdingai vyko 270 m. paminėjimas Švenčionyse. O ir per keletą pastarųjų metų Švenčionių r. gyvenantys sentikiai padarė labai daug. Švenčionyse pastatytas gyvenamasis namas popo šeimai, Jurgeliškėse iš pražūties išgelbėta cerkvė, kuri vėl žavi savo grakštumu.

Apie sentikių bendruomenės papročius, jų savitumą ir sąlyčio taškus su kitomis religinėmis bendruomenėmis, su kitais tikėjimais kalbėjausi su Lile ir Pavelu Puzyriovais, kurie kartu jau 44 metus, o darnus jų šeimos gyvenimas gali būti gražiu pavyzdžiu apie šeimos darną galvojantiems jauniems žmonėms.

- Švenčionių m. sentikiai gyvena jau seniai. Mano močiutė buvo gimusi 1895 m., bet iki to čia gyveno jos tėvai, seneliai. Aš esu čia gyvenančios mūsų sentikių šeimos 4-oji karta, vaikai – jau 5-oji. Mes visi esame sentikiai, nes anksčiau sentikiams tuoktis su kito tikėjimo žmogumi buvo griežtai draudžiama. Renkant gyvenimo partnerį aktyviai dalyvavo ir šeimos nariai. Ir pas mane lankėsi piršliai, bet tekėti dar nesiruošiau. Galvojau apie studijas, Vilnių. Su vyru Pavelu susipažinom per sesers vestuves. Mus specialiai supažindino, nes tėvai žinojo, kad jis iš geros, darbščios šeimos. Svarbu buvo, kad tiek vienas, tiek kitas būtų iš geros, darbščios šeimos, juk darbštumas – vienas pagrindinių pamatinių būsimų šeimos namų akmenų. Sąlyginis griežtumas padėjo sentikiams išlaikyti ne tik savo tikėjimą, bet ir bendruomenę, kuri išlaikė savitumą, tautinį identitetą, neištirpo tautų maišalynėje. Pavelo senelis buvo popas. Anksčiau popus rinkdavo iš bendruomenės narių, - pradeda pasakojimą Lilė Puzyriova.

Iš tiesų negali nesutikti su jos mintimis apie sentikių tradicijų griežtumą, tačiau jos pamažėle švelnėja. Tokia vis greitėjančio gyvenimo tempo specifika. Apie pagrindinių tradicijų savitumą pradedame nuo krikšto.

- Teko krikštyti ne vieną vaiką. Nemažai skaičiau apie kitų religijų papročius ir radau daug panašumų. Pas mus, sentikius, vaikas pakrikštytas turi būti kuo greičiau po gimimo. Krikštyti važiuoja tik krikšto tėvai, motinai dalyvauti krikšto apeigose griežtai draudžiama. Iki 40 dienų po gimdymo ji dar „susitepusi“. Vaiko krikšto vardas renkamas griežtai pagal šventą knygą. Koks vardas gimimo dienai tinka, tokiu ir krikštijama. Jei angelas atnešė šitą vardą, tokiu ir turi būti pakrikštytas vaikas. Išpažinties eini irgi tik pagal krikšto vardą. Krikšto metu vaikas 3 kartus panardinamas į šaltą vandenį, ir nesvarbu koks metų laikas, procedūra nesikeičia. Yra krikšto statinės ir vaikams, ir suaugusiems, jei tokių atsiranda. Tiek vaikas, tiek suaugęs krikšto metu turi būti nuogas, per krikštą daug meldžiamasi. Maldos mūsų tikėjime labai svarbios. Krikšto tėvai yra atsakingi už pakrikštytą žmogutį. Krikšto tėvai turi būti sentikiai, turi būti atlikę išpažintį, bet visa tai panašu ir į katalikų apeigas, - apie sentikių krikšto apeigas pasakoja Lilė.

Kitas svarbus etapas žmogaus gyvenime – šeimos sukūrimas, vestuvių apeigos.

- Anksčiau griežtai buvo laikomasi reikalavimo sentikiams tuoktis tik su sentikiais. Dabar tos tradicijos šiek tiek keičiasi. Štai ir mūsų šeimoje yra ir kitų religijų atstovų. Mano senelė, tėvo mama, buvo labai griežta, o mamytės tėvelis buvo dar griežtesnis. Kadangi pats buvo eigulys, tai dukroms paaugus su šeima persikėlė į miško teritoriją gyventi. O susipažindavo įvairiai. Svarbu buvo, kad šeimos būtų darbščios. Todėl buvo derinama, ieškoma geros partijos sūnui ar dukrai, bet būdavo ir atsitiktinumų, kai tiesiog susipažindavo. Taip buvo ir mano senelei. Senelis atėjo pėsčiomis iš Carskoje Selo ir patys susipažino. Mus su vyru supažindino, o sesę vyras pats susirado. Vestuvių ceremonija vykdavo maldos namuose. Jaunoji turėjo būti su skara. Galvos apdangalas – skara – pas mus yra būtinas įeinant į cerkvę ir kitais atvejais. Jokios kalbos negali būti apie moters atėjimą į cerkvę su kelnėmis ar mini sijonu. Vyrų rankos taip pat turi būti iki plaštakų uždengtos. Tad jokių atėjimų į cerkvę trumpomis rankovėmis. Viskas turi būti kuklu, kad atėjęs melstis žmogus apie dievą galvotų. Meldžiamasi labai ilgai, apie 2 valandas ir ilgiau. Tuokia popas. Jei turtingesni, gali ir daugiau šventikų pakviesti, o po ceremonijos, kaip ir pridera, prasideda šventimas, - pasakoja mano pašnekovai.

- Sakykit, o kaip jūsų tikėjime atliekama išpažintis?

- Kiekvienais metais mes turime atlikti išpažintį prieš Velykas. Ta išpažintis atliekama bendrai – popas skaito nuodėmes, o tu turi lenktis iki žemės, jei turi nuodėmę. Galima ir asmeninę išpažintį atlikti, kai kalbiesi tik su popu. Komunijos pas mus nėra.

- O kokios apeigos atliekamos mirus žmogui?

- Mirtis ir žmogaus palydos yra sunkiausia kiekvieno mūsų gyvenime. Pagal mūsų tikėjimą žmogus turi būti palaidotas iki saulės pakilimo į zenitą, o tą laiką nuo žmogaus mirties iki palaidojimo visą laiką, dieną naktį, meldžiamasi. Beje, pas mus melsdamasis turi girdėti save. Miręs žmogus nė minutėlei nelieka vienas. Anksčiau mirusiojo kūnas iki trečios dienos gulėdavo ne karste, o ant lentų, o trečią dieną perkeldavo į karstą. Mirusiojo drabužiai buvo labai paprasti, be jokio ištaigingumo, o prieš dedant į karstą, įdėdavo į specialų drabužį, kurį vadindavo „savan“, tai kažkas panašaus į drobulę, į kurią buvo įvyniotas Kristus. Po to, kai žmogaus kūnas įdedamas į karstą, prasideda atsisveikinimo procedūra ir laidotuvės. Kapuose būtinai meldžiamasi. Per laidotuves netoleruojamas joks alkoholis. Ir dabartinis mūsų popas, jei sužino, kad bus alkoholio, nedalyvauja gedulinguose pietuose. Mes už mirusį privalome melstis trečią dieną, devintą dieną, dvyliktą dieną, paskui būtinai po 40 dienų, po pusės metų kaip kam išeina ir po metų taipogi reikia melstis. Už mirusius meldžiamės ir per kai kurias šventes. Lapkričio 1-ąją mes taipogi meldžiamės už mirusius. Panašiai yra ir pas katalikus, ir kituose tikėjimuose, todėl kartais ir pagalvoji, kaip būtų gerai, kad visi tikėjimai susivienytų. Mūsų šeima tolerantiška, yra sentikių, graikų, ukrainiečių, lenkų, turime draugų musulmonų, ir visi puikiai sutariam. Taip turėtų būti ir pasaulyje.

- O jei, tarkim, sentikis įsimylėtų katalikę, ar jai reikia keisti tikėjimą norint susituokti cerkvėje?

- Būtinai. Prieš tai reikia daug melstis, krikštytis.

- Sentikiai – darbštūs žmonės?

- Taip, tikrai. Kas turėjo žemės, užsiėmė žemės ūkiu. Buvo daug nagingų meistrų, kurie rentė ir statė namus. Buvo stalių, baldžių. Mano giminėje jau kelinta karta užsiėmė vilnų karšimu ir veltinių vėlimu. Aš jau trečia karta. Taip įaugo ši profesija į kraują, kad tiesiog be to negali. Žinokit, tas veltinių vėlimas užkabina, o dabar populiarus vėlimas tiesiog užburia, - sako Lilė Puzyriova. O kai paklausiu apie tai, ar sentikiai daug meldžiasi, išgirstu atsakymą:

- Taip, daug. Prieš Velykas ir Kalėdas visą naktį melsdavosi stovėdami. Dabar šiek tiek trumpiau meldžiamės, kažkur iki 3 valandos nakties. Įdomūs mūsų tikėjime ir pasninko laikymosi papročiai. Turime kelis pasninkus, ilgiausias, žinoma, prieš Velykas – didysis pasninkas. Yra pasninkas ir prieš Petro ir Povilo, yra ir dar pora. Aš ir dabar laikausi pasninkų. Tai puiki proga išvalyti organizmą. Juk badauti netenka – yra ir kruopos, ir kiti produktai. Pasninkauju ir dėl tikėjimo, ir dėl savęs. Kiek puikių idėjų gimsta pasninko metu! Galva – švari, mintys – švarios... Ko daugiau reikia? – sako Lilė.

- Ar namuose sentikiai melsdavosi?

- Kiekvienuose namuose yra pašventintos ikonos, kurios stovi viename kampe. Mes meldžiamės daug. Meldžiamasi ir ryte, ir vakare, ir tai natūralu, nes sentikiai labai tikintys. Šeimoje ikonos perduodamos iš kartos į kartą. Šventintas ikonas galima ir dovanoti. Gaila, kad ir sentikių bendruomenė pamažėle asimiliuojasi, bet džiaugiamės, kad sentikių bendruomenė yra ne tik Švenčionyse, bet ir Pabradėje, Jurgeliškėse. Džiaugiuosi, kad ir mūsų sūnus su dukra laikosi pagrindinių apeigų. Norisi, kad tikėjimo pagrindai išliktų, tegul kiek ir laisvesni, - baigiantis mūsų pokalbiui sako Lilė ir Pavelas Puzyriovai. Štai toks trumpas pasakojimas apie vienos iš Lietuvoje seniausiai (jau virš 300 metų) gyvenančios sentikių religinės bendruomenės papročius, kurie taipogi pamažėle liberalėja, bet pagrindinės, pamatinės vertybės lieka nepakitusios jau nuo 17 a. įvykdytos patriarcho Nikono reformos, palaikytos caro Aleksėjaus Michailovičiaus, kurios tezių ir reikalavimų nepripažinę tikintieji, vėliau pavadinti sentikiais, buvo priversti bėgti nuo persekiojimo. Taip ir dabartinėje Lietuvos teritorijoje, ir Švenčionių rajono ribose sentikiai apsigyveno ir gyvena iki šiol, sutardami su katalikais ir kitų konfesijų atstovais.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis