Mes turime 304 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3116
mod_vvisit_counterŠią savaitę:13303
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:89333
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Baltų vienybės diena Švenčionėlių Mindaugo gimnazijoje

2016 m. spalio 5 d., trečiadienis Nr.74 (1607)

Poetine muzikine miniatiūra "Ant kalno jovaras…" prasidėjo Baltų vienybės dienai paminėti skirtas tradicinis renginys, vykęs rugsėjo 20 d. gimnazijos aktų salėje. Šiemet didingojo Saulės mūšio ir rudens lygiadienio paminėjimo šventė teminė – skirta pasaulio medžio vaizdiniui baltų kultūroje. Poetinėje muzikinėje miniatiūroje, kurią atliko gimnazijos Dainos studijos (vad. Gytis Šalna) ir maironiečių būrelio (vad. Alė Krinickienė) nariai, skambėjo lietuvių liaudies dainos "Ant kalno jovaras“  ir poetės Janinos Degutytės eilėraščio "Sena daina“ teminės sąsajos – savita pasaulio medžio vaizdinių interpretacinė dermė.

Etnokosmologo Jono Vaiškūno paskaitoje ,,Pasaulio medžio slėpiniai“ pasaulio medis aptartas ne tik kaip neatskiriama mūsų protėvių kultūros dalis,  bet ir kaip  vienas esmingiausių visos žmonijos vaizdinių, gyvuojančių ir veikiančių iki šiol net ir pačiose moderniausiose visuomenėse. Pasaulio medis - tai loginė struktūra, padedanti pažinti Pasaulį ir mūsų pačių vietą jame. Įvairios šiuolaikinės abstrakčios klasifikacinės schemos taip pat dažniausiai remiasi struktūriniu medžio principu. Žinoma, baltų pasaulėžiūroje, kaip ir kitų pasaulio tautų senosiose pažiūrose, medžiui teikiama ypatinga simbolinė religinė prasmė. Norint suprasti medžio vaizdinio sureikšminimo priežastį verta prisiminti pačios religijos esmę. Lotyniškas žodis religio sietinas su žodžiu religare – vėl surišti sujungti. Taigi religija – tai pasaulėžiūrinė sistema, kuria siekiama sujungti šiaip jau savaime linkusius išsiskaidyti ir trūkinėti mūsų tarpusavio žmogiškuosius ryšius, mūsų ryšius su praeitimi ir ateitimi, su protėviais ir gamta, ryšius tarp įvairialypių mūsų žinių apie Pasaulį ir  mūsų pačių ryšius su Visata. Medis kaip tik pačiu savo pavidalu yra vaizdus ir parankus ryšių, jungties perteikėjas, vadinasi, ir religijos esmės įkūnytojas. Nesuskaičiuojami medžio lapai susiję su medžio šakomis, smulkios šakelės susijungia į stambesnes šakas, šios savo ruožtu jungiasi su kamienu, kamienas veda į šaknis… Medžio šakotumas tampa Pasaulio pažinimo būdo vaizdiniu, išreiškiančiu mūsų pažinimo kelius. Vesdamas mūsų mintis nuo atskiro prie bendro, nuo įvairovės prie vienovės Pasaulio medis pasireiškia kaip pažinimo medis. Medžio stiebimasis nuo Žemės į Dangų mums primena, kad gyvybė užgimsta Dangaus ir Žemės jungtyje. Šakomis iš Dangaus gerdamas Dieviškąją šviesą, o šaknimis iš Žemės siurbdamas gyvybės syvus, Pasaulio medis pasireiškia mums kaip  gyvybės medis.  Kai medžio vaizdinį pasitelkiame siekdami pažinti savo kilmę, jį įvardijame kaip genealoginį medį. Medžio pavidalo virsmai, tiesiogiai paklūstantys saulės kelio kaitai padange, t, y. metų laikams, labai vaizdžiai išreiškia laiko bėgsmą, taigi greta astronominio, cikliniu dangaus šviesulių judėjimu grindžiamo kalendoriaus medis suteikia galimybę turėti  augalinį, fenologinį laiko matą: pasaulio medis - laiko medis. Iškalbingi medžio laiko ženklai  – nuo juodų ir plikų apledėjusių, giliai glūdinčią gyvastį saugančių medžio šakų iki galingo pavasarinio pumpurų sprogimo, nuo baltųjų gegužės žiedų iki šakas ligi žemės lenkiančių vaisių, nuo brandaus jų bumbsėjimo ant tėviškės sodo žolės iki auksinių lapų bobų vasaros, nuo lapkritinio jų skriejimo ir sukimosi rudenio vėjų sūkuriuose iki vėl šakas sukaustančio gruodo…Įvaizdinantis laiko bėgsmą medis kartu ženklina ir erdvių ribas: sodyba apsodinta medžiais, berželiais apkaišyta gegužinių aikštelė ar iš beržų padaryti vestuvių vartai… Tėviškės trobos, skendinčios aukštų tuopų siūravime, grįžtančio į namus laukiantys balti beržynėlio svyruoklių kamienai, už kaimo grybų ir aviečių kvapais pasitinkantis svajingas ir svetingas gojelis, už jo – gūdus paslaptingas į nesuvokiamus tolius nusidriekiantis senmiškis, susiliečiantis su padangėmis savo dantyta tolių karūna…  Medžiai erdvėje – sodyba, sodas, laukas, miškas…  Nuo seno vienus su kitais mus jungė gyvastim knibždantys miškai.

Istoriniai metraščiai pažymi mūsų protėvius turėjus šventąsias giraites ir šventuosius medžius. Viena žinomiausia tokių šventviečių buvusi prūsų gyvenamųjų žemių viduryje. Ji, pasak metraštininko P.Dusburgiečio, vadinosi Romuva, o  S. Grunau XVI a. tvirtinimu – Rikojotas. Šioje šventovėje augo aukštas, galingas,  žiemą vasarą žaliuojantis ąžuolas. Ąžuole stovėjo trijų prūsų dievų – Patolo, Perkūno, Patrimpo -atvaizdai. Šalia nuolat degė šventoji ugnis. Tai buvo pagrindinė baltų žemių šventvietė, į kurią atvykdavo žmonės ne tik iš Prūsijos, bet ir iš Kuršo, Žemaitijos, Lietuvos. Religijotyrininko G.Beresnevičius nuomone, tokios religinės kelionės šventųjų medžių link siejo viena nuo kitos nutolusias baltų pasaulio erdves. Juk medis – susikaupimo ir meditacijos vieta, padedanti atkurti eižėjančius sielos ir kūno ryšius su Visata, pajusti šio pasaulio vienovę. Tai tikroji meditacijos (lot.  medius =vidurys) vieta, tai šventvietė, sugrąžinanti mus prie Pasaulio ašies į patį kosmoso vidurį. Medžio kamienas jungdamas šakas ir šaknis, Dangų ir Žemę jungia ir mūsų širdis. Po medžiu susitaikoma, sutariama, sulygstama, prisiekiama, pradedama nauja gyvybė… Mūsų tautosakoje ataidi atsiminimas apie pirmapradį kosminį medį, iš kurio lajos iškritusios dieviškos kibirkštys davė pradžią pirminiams kosminiams vandenims, iš kurių dievai tvėrė pasaulį. Tvirtai   suleidę šaknis į protėvių žemę medžiai nebyliai primena, kur yra tikrasis pasaulio centras, laukdami mūsų pastangų bei atsakomybės, kad vėl per savo šaknis ir šakas galėtų apreikšti dievų ir protėvių kalbą.

Baltų kultūra, remdamasi  pirmaprade pasaulėjauta,  žmogaus  gyvenimą pateikia kaip ratą, susidedantį iš trijų dalių: dangaus, žemės ir požemio. O ir verpstės savo išvaizda atkartoja medžio pavidalą,  jose išraižyti skrituliai ir kiti ženklai perteikia senovinę Visatos sąrangos sampratą. Tokiu būdu verpstės prieš mūsų akis iškyla kaip  mitinio Pasaulio medžio daiktinė vaizdinė  išraiška, – sako Jonas Vaiškūnas. Pasak etnokosmologo, verpstės simbolių visuma perteikia archajišką pasaulio sąrangos sampratą. Pasaulio sąranga perteikiama kelių ratų junginiais, vaizduojamais vienas virš kito medžio lają atitinkančiose verpsčių galvose. Dviejų arba trijų pasaulio sluoksnių skrituliai, tarsi suverti ant vertikalios ašies, tuo pat metu išreiškia ir vertikalią, ir horizontalią kosmoso struktūrą. Vertikalioje verpstės plokštumos ašyje vaizduojamos žemės, dangaus ir dausų kosminės sritys. Kaip tarpininkai tarp dangaus ir žemės  iškyla dangaus ir žemės skritulius tarpusavy jungiantys žalčiai. Dažnai visa ši sąranga rėminama banguota juosta, kuri atitinka pasaulį iš visų pusių supančius kosminius vandenis, – teigia etnokosmologas. Verpstės, verpalų, verpstuko, verpėjos ir paties verpimo simbolika savo ištakomis siekia pirminius kosmologinius bei kosmogoninius provaizdžius – pasaulio ar gyvybės, medį.

Etnokosmologo Jono Vaiškūno paskaitoje priminta baltiškoji tapatybė, akcentuota etnokultūrinė žmogaus ir medžio sąsaja  aktualizavo  ir  žmogaus  vidinės  tvarkos, darnos poreikį.

Alė Krinickienė

Švenčionėlių Mindaugo gimnazijos maironiečių būrelio vadovė

 
Reklaminis skydelis