Mes turime 76 svečius online

Apsilankymų šiandien:39
Apsilankymų vakar:714
Apsilankymų šį mėn.:9973
Apsilankymų iš viso:1530900

Lietuva – mano namai. Negyjanti holokausto žaizda pasaulio istorijoje

2016 m. spalio 7 d., penktadienis Nr.75 (1608)

Vargu, ar rasime atsakymą, kodėl žmonijos istorijoje vis pasikartoja masinio genocido apraiškos, kai žudomi žmonės dėl tautybės, rasės, tikėjimo. Prieš porą metų, žiūrėdamas filmą „Žemės druska“ apie fotografą Sebastijano Salgado, daug metų fotografavusį dvidešimtojo amžiaus pabaigoje ir dvidešimt pirmojo pradžioje vykdomą genocidą įvairiuose pasaulio taškuose, prisiminiau ir holokaustą, vykdytą fašistų prieš žydų tautą. Ne kartą kalbėdamas su Švenčionyse gyvenančiu Moisej Preisu, kuris, perėjęs visą getų ir koncentracijos stovyklų žiaurumą, per stebuklą liko gyvas. Kartais klausantis jo pasakojimų net sunku įsivaizduoti, kaip žmogus gali ištverti tokius žiaurumus ir likti gyvas bei išsaugoti žmogiškumą.

Nors holokausto įkvepėjai ir vadai buvo Hitleris ir jo parankiniai, bet okupuotose teritorijose prie masinio žydų naikinimo prisidėdavo ir nemažai vietinių žmonių. Taip buvo ir Lietuvoje. Liūdna, bet tą tenka pripažinti, kad saujelė mūsų tautiečių prisidėjo prie masinių žydų žudynių – holokausto. Rašau „saujelė“, nes tai tikrai nebuvo masinis reiškinys, nes labai daug žmonių, rizikuodami savo ir savo artimųjų gyvybe, slėpė žydus, jų vaikus. Kitaip ir būti negalėjo, nes žydai Lietuvoje gyveno šimtmečius, puikiai sutardavo su lietuviais, lenkais, rusais. Pažvelgę į liūdną holokausto statistiką matome, kad Lietuvoje buvo sunaikinta 192 tūkstančiai žydų, o tai net 96 procentai iki Antrojo pasaulinio karo čia gyvenusių žydų, Latvijoje – 95 procentai, o baisiausi skaičiai – Lenkijoje, ten buvo sunaikinta 2 milijonai 800 tūkstančių žydų. Laikas negali užgydyti tokio žiaurumo žaizdų žydų tautos žmonių širdyse. Todėl tegul ir negausiai, bet jie susirenka prisiminti nužudytų savo tautiečių. Beje, dabar Švenčionių rajone ir aplinkinėse teritorijose gyvena labai nedaug žydų tautybės žmonių, kaip sakė Švenčionių žydų bendruomenės pirmininkas Moisejus Šapiro, gal koks 50 susidarys.

Sekmadienį, spalio 2 d., vėl buvo prisiminta Švenčionių geto istorija Švenčionių miesto parke, pagerbtas žuvusiųjų atminimas masinių žudynių vietoje netoli Švenčionėlių. Beje, Švenčionių rajone yra ir daugiau vietų, kur buvo sušaudyti žydai. Sekmadienį 75-ųjų holokausto aukų metinių minėjimas prasidėjo prie Menoros. Kalbėjo Švenčionių žydų bendruomenės pirmininkas Moisejus Šapiro. Trumpai Švenčionių geto istoriją priminė Nalšios muziejaus istorikė Nadežda Spiridonovienė. Vainiką, skirtą žuvusiųjų atminimui pagerbti, padėjo geto ir koncentracijos stovyklų baisumus išgyvenęs Moisejus Preisas ir Vilniaus geto kalinė Faina Brancovskaja.

Švenčionėliuose prie Švenčionių apskrities žydų nužudymo vietos vykusiame minėjime kalbėjo Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas, Švenčionių rajono vadovai. Meninę renginio, skirto 75-osioms holokausto metinėms paminėti, dalį paįvairino Pabradės meno mokyklos smuikininkų kolektyvas ir Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos moksleivių pasirodymas.

O dabar trumpai prisiminkime Švenčionių žydų gyvenimo ir geto istoriją.

Kokia gi buvo Švenčionių žydų bendruomenė prieš karą? Apsišvietusi – turėjo žydų mokyklas, dvasinga – buvo penkios sinagogos. Jie turėjo savo parduotuves. Žinoma, ne visos parduotuvės priklausė žydų bendruomenei. Kuo gi daugiau vertėsi žydai? Buvo geri amatininkai: batsiuviai, kalviai, staliai. Taip pat dirbo turguje, pardavinėjo supirktus grybus, žuvį, turėjo kirpyklas. Švenčionyse buvo vaistinė. Visa šeima gamindavo nesudėtingų mišinių vaistus ir juos pardavinėjo. Dirbo žydas daktaras žydams. Laisvalaikiu vaikai ir suaugusieji lankė meno saviveiklos, dramos būrelius.

Švenčionyse, dabartiniame miesto parke, pirmaisiais Antrojo pasaulinio karo metais, kur tankiausiai gyveno žydai, buvo įrengtas getas. Šiuo metu čia pastatyta Menora, primenanti žydų gyvenimą gete. Kambaryje gyveno po tris šeimas tuose pačiuose namuose, tik teritorija buvo apraizgyta spygliuota viela, o Menoros vietoje stovėjo vartai, pro kuriuos žydus varydavo į darbus.

Maitinosi tik tuo, ką iš darbų grįždami gaudavo, pavogdavo arba atnešdavo vietiniai gyventojai, per tvoras numesdami duonos kepaliuką. Kai kas pabėgdavo iš geto ir slėpdavosi pas vietinius gyventojus. Rizikuodami savo ir šeimos gyvybėmis, vietiniai stengėsi padėti bėdos ištiktiems kaimynams. Gete veikė slaptosios organizacijos, kurios išvesdavo į miškus nedideles grupeles ir eidavo partizanauti. Už tokius nusižengimus skaudžiai bausdavo likusius gete žydus – sušaudant ne tik išvedus už vartų, bet ir iki Švenčionėlių varant sušaudyti. Iš Švenčionių geto pagal SS „Action Grups“ duomenis sušaudyta 1169 vyrai, 1840 moterų ir 717 žydų vaikų.

1943 m. kovo mėn. baigėsi Vilniaus geto stabilizacijos laikotarpis. Tuomet buvo likviduoti Vilniaus apygardoje esantys mažieji getai (Švenčionių, Ašmenos, Salų). Dalis jų gyventojų perkelti į Vilniaus getą, kiti traukiniu atvežti į Panerius ir čia sušaudyti (iš viso apie 5 tūkst. žmonių).

Buvo sunaikinti ne tik žmonės, bet ir šimtmečius kurta kultūra, papročiai, tradicijos, išgrobstytos materialinės vertybės ir kitoks turtas. Holokaustas, kaip istorijos pamoka, parodo ateities kartoms, ką gali padaryti neapykantos apakinti ir moralinę atsakomybę praradę žmonės.

Holokaustą svarbu pažinti ir suvokti, siekiant įveikti nacionalistines ir antidemokratines ideologijas, plėtoti demokratinę visuomenę, ugdyti toleranciją ir kitoniškos kultūros supratimą. Ir kiekvieną kartą, prisimindami holokaustą, turime viltis, kad daugiau žmonijos istorijoje tokie atvejai nepasikartotų.

Algis JAKŠTAS

Projektą remia: alt

 
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis