Kartą pravėrus duris į kūrybos pasaulį ir įžengus į tą magišką kūrybos klampynę (nes ne visada kūryba tik džiaugsmą neša) dažnai būna sunku sugrįžti į ramų gyvenimą. Ypač nelengva savo kelią kūryboje rasti jauniems žmonėms. Austrų poetas Raineris Maria Rilke rašė: „Jaunam menininkui nevalia dairytis išorėn, nes niekas negali jam nei patarti, nei padėti. Yra tik vienas būdas – eiti į save.“

Iš tiesų būdami jauni mes skaudžiai reaguojame į nesėkmes, praradimus ir net į atradimus. Kartais sunku peržengti tą atvirumo ribą ir atsiverti su savo kūryba visiems. Visada išlieka tas amžinas klausimas, o jei mano kūrybos nepriims, jei išjuoks. Daug drąsos reikia įveikti tam rubikonui, bet kai tą padarai, drąsiau pradedi eiti ir į kūrybos pasaulį. Net ir ta klampynė ne tokia jau baisi, o jei dar atsiranda aplinkybės, padedančios tau, eik nedvejodamas.

Apie reperį Andžej Savickij man papasakojo Vilniaus TDB Švenčionių skyriuje vykdomo projekto „Atrask save“ koordinatorė Violeta Balčiūnienė. Pasidarė įdomu sužinoti, kaip gi gimsta tas repas. Pasibaigus užsiėmimams Švenčionių darbo biržoje sutartu laiku ir susitikome su Andžejumi. Jau pakeliui į Pabradę (kur porą kilometrų už miesto ir gyvena Andžejus) pokalbis darėsi vis atviresnis ir nuoširdesnis. Kalbėjomės apie gyvenimą, norą išreikšti save ir savirealizacijos galimybes nūdienos pasaulyje. Jau mūsų bendravimo pradžioje sužinojau, kad vienas iš įkvėpimo šaltinių Andžejui yra gamta, o po netoliese esantį mišką jis gali klaidžioti valandų valandas. Atviriau apie kūrybą ir gyvenimą su Andžejumi kalbėjomės jo kambaryje, ir prasidėjo mūsų pokalbis apie repą nuo repo atsiradimo istorijos.

- Repas atsirado apie 20 amžiaus vidurį JAV. Iššifravus pažodžiui gautume, kad repas – tai rimuota afroamerikiečių poezija. Afroamerikiečiai repo pagalba galėjo išreikšti savo išgyvenimus, nelengvą dalią. Repo kultūra nėra sena, bet ji vis dažniau randa savo vietą ir mūsuose. Pagrindiniai kertiniai aspektai repe, manau, būtų trys: žodžiai, pateikimas ir, aišku, muzika. Dabar kartais reperiai nutolsta nuo pagrindinių repo tiesų ir tekstai būna lėkšti, beprasmiai, o repo žodžiuose turi būti mintis. Nes ji yra pagrindinė informacija. Aš repuoju su gitara. Kiek žinau, to kol kas daugiau niekas bent jau Lietuvoje nedaro, - apie pagrindinius repo kertinius akmenis pasakoja Andžejus.

- O kaip su gitara groti išmokai?

- Išmokau pats. Tiesiog atėjo toks momentas, kai panorau groti gitara. Gitara man daug padeda. Kai man buvo 15 metų, gitarą, kuria groju iki šiol, man padovanojo močiutė, - sako Andžejus ir paėmęs į ranką gitarą pradeda repuoti. Ir kambario erdvę užpildo muzika ir žodžiai: „Ką tu pagalvojai, kai sakei „Išeinam“. Kai kažko labai nori, o laimė tave apeina. Atrodo radai tai, ko taip seniai ieškojai, bet pirmoje vietoje – ne tu...“, - skambėjo Andžejaus sakomi žodžiai.

- O kaip tavo gyvenime atsirado repas?

- Repas man gal nuo 13 metų ėmė patikti, o gal prieš kokius 5 metus Pabradės „Ryto“ gimnazijoje buvo šokių grupė „Dionė“ ir kvietė atlikėjus. Atėjau aš ir pabradiškis Vadimas – reperis su stažu. Jis ir pasiūlė man. Pabandžiau. Žinoma, iš pradžių šedevras nesigavo, bet patiko galimybė dėstyti mintis pritariant muzikai. Taip ir užsikabinau. Kuo toliau, tuo didesnius sau keliu reikalavimus. Taip palengva judu į priekį. Lietuvoje nėra daug gerų reperių, tad galimybė išeiti į platesnes erdves yra. Noriu, kad mane išgirstų žmonės.

- Andžejau, ar lengvai gimsta žodžiai repo kūriniui?

- Kol kėliau sau mažesnius reikalavimus, tie žodžiai ateidavo nesunkiai, dabar, kai sau keliu didesnius reikalavimus, tekstai ateina dažniausia, kai turiu išgyvenimų. Būna kartais einant ateina kodinė eilutė, ją užrašau į telefoną ir po kurio laiko iš tos eilutės gimsta vientisas kūrinys. Rašau lietuviškai. Turiu septynis rimtus repo kūrinius. Kadangi, kaip jau minėjau, Lietuvoje nėra daug reperių, norėčiau bent kiek prisidėti prie repo populiarinimo, - apie savo kūrybinius planus pasakoja Andžej Savickij.

- Kuriant reikia plėsti žodžių lobyną. Ar skaitai knygas?

- Taip, skaitau. Patinka mokslinė fantastika, nuotykinė literatūra. Skaitau daug. Gal tik dramų ir detektyvų nelabai mėgstu. Esu labai žingeidus. Turiu idealistinę svajonę daug daug pažinti, sužinoti. O didžiausia mano svajonė, kad pasaulyje būtų taika, kad nebūtų bado, karų, kad žmonės gyventų laimingai. Žinoma, tai sunkiai įgyvendinama svajonė, bet gal ji visgi išsipildys, tegul ir ne mano gyvenime, bet prie jos išsipildymo bus prisidėjusios ir mano svajonės. Juk žmonės blogi negimsta, juos tokius padaro aplinka. Mokslininkai teigia, kad visgi realu tai, apie ką aš kalbu. Reikia tiesiog geros motyvacijos.

- Andžejau, ką tau davė ir duoda dalyvavimas Darbo biržos projekte „Atrask save“?

- Pirmiausia iš tikrųjų padeda geriau pažinti, atrasti save. Ten gauni įdomios informacijos. Gera galimybė bendrauti. Aš jau kuris laikas gyvenau gana uždarai. Draugų ratas buvo nedidelis, o priešų aš iš viso neturiu. Užsiėmimų metu mes iš tikro gauname daug, ir į daugelį dalykų pradedi žiūrėti kitaip, - sako Andžejus.

Paskui dar kalbame apie kitus jo pomėgius, vienas jų – piešimas. Kalbame ir apie tai, kaip aplinkiniai reaguoja į jo kūrinius. Apie tai, kad repas net labiau lietuvišką gramatiką padeda išmokti. Paskui išeiname pasivaikščioti Andžejaus pamėgtais miško takais. Sustojame prie jam patinkančių beržų, o atsisveikiname kaip seni geri pažįstami.

O baigdamas šį pasakojimą norėčiau Andžejui palinkėti sėkmės kūryboje, juolab yra žmonių, kurie nori jam padėti...

Algis JAKŠTAS