Mes turime 362 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4629
mod_vvisit_counterŠią savaitę:20830
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:96860
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Lietuva - mano namai. Antanas Žmuidzinavičius

2016 m. lapkričio 9 d., trečiadienis Nr.83 (1616)

1876-1966

 

Tai buvo 1956 m. rudenį. Vilniuje grupė studentų aplankėme Antano Žmuidzinavičiaus dailės parodą ir susitikome su pačiu dailininku, kuriam suėjo aštuoniasdešimt metų. Įspūdžiai buvo tokie, kad neišblėso ligi šiol.

Antanas Žmuidzinavičius gimė 1876 m. spalio 31 d. Seirijuose, gražiame Dzūkijos kampelyje, apsuptame kalnelių, ežerų ir miškų. Tėvas buvo šviesus, gabus ir energingas žmogus. Dalyvavo 1863 m. sukilime, buvo sugautas ir pasmerktas sušaudyti. Tik gyventojų užtarimu paliktas gyvas, kalintas Seinų kalėjime. Motina kilusi iš senos ir garbingos lietuvių Zidanavičių šeimos, giliai jaučianti grožį ir meną.

Pradžios mokslą Antanas Žmuidzinavičius baigė Laukinčiuose, netoli Miroslavo. Dar tada jam teko pasiskaityti „Aušrą“, „Varpą“, kurie nežinia kaip patekdavo pas tėvą. Tolimesnį mokslą įgijo Veiverių mokytojų seminarijoje, kurią baigė 1894 m. Mokytojauti buvo paskirtas į Lomžos guberniją Lenkijoje. Siekdamas studijuoti dailę, 1898 m. persikėlė mokytojauti į Varšuvą. Čia lankė piešimo mokyklą, o kitais metais studijavo tapybą privačioje studijoje. Varšuvoje artimai bendravo su skulptoriumi P. Rimša ir kitais kūrėjais. Čia galutinai nusistatė esąs lietuvis.

1905 m., palikęs tarnybą, išvyko į Paryžių studijuoti meno dalykų. Kaip ir kiti bestudijuojantys svetimuose kraštuose, A.Žmuidzinavičius patyrė daug sunkių dienų. Dažnai pietums tekdavo užsidirbti gatvėje ar parke nupiešus ar pardavus nusižiūrėto asmens portretą. Po pusantrų metų nepritekliai privertė nutraukti studijas.

1906 m. atvyko į Vilnių ir ėmė rūpintis dailės parodų organizavimu ir Lietuvių dailės draugijos steigimu. Šį sumanymą karštai parėmė P.Rimša. M.K.Čiurlionis, dr. J.Basanavičius, kun. V.Mironas, inž. P.Vileišis ir kiti. Betgi visko trūko: lėšų, patalpų, ryšių. Kažkas pasakė, kad lietuviai pasiryžo parodyti pasauliui „nesamos“ Lietuvos meną. Nežiūrint to, parodai buvo gauta per du šimtus meno kūrinių ir dar daugiau liaudies meistrų darbų. Atskirai lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis buvo išleistas katalogas, parodos laiką skelbė A.Žmuidzinavičiaus plakatas ir trikalbė afiša.

Ir štai 1909 m. sausio 9 d. Vilniuje, P.Vileišio namuose, Antakalnio g. 24, paroda buvo atidaryta. Į iškilmes susirinko minios žmonių. Buvo atvykusių iš Kauno, Seinų, Varšuvos. Iš Peterburgo atvažiavo Maironis. Kasdien apsilankydavo 40-50 žmonių. Netrukus eksponatai buvo nupirkti, tik palikti vietoje iki parodos pabaigos.

Tai buvo pirma vieša ir gerai organizuota lietuvių meno ir kultūros demonstracija rusinamoje ir lenkinamoje Lietuvos sostinėje.

Parodos sėkmė sujungė išblaškytas dailininkų pajėgas, pakėlė jų dvasią ir ryžtą – steigti dailės draugiją, kuri ir buvo įkurta 1907 m. rugsėjo 2 d. A.Žmuidzinavičius tapo draugijos pirmininku. Branduolį sudarė 19 žmonių, bet kasmet narių skaičius sparčiai augo ir netrukus sudarė kelis šimtus. Draugija rengė parodas, kurios telkė lietuvių dailininkus. Nors buvo įvairių sunkumų, nuo 1907 m. iki Pirmojo pasaulinio karo Vilniuje surengtos aštuonios dailės parodos. Trejetas jų buvo perkeltos į Kauną, 1911 m. – paroda Rygoje, tais pačiais metais Vilniuje ir Kaune – pomirtinės M.K.Čiurlionio parodos, talkininkauta rengiant pomirtines M.K.Čiurlionio parodas Maskvoje ir Peterburge, 1913 m. atidaryta pastovi M.K.Čiurlionio paroda Vilniuje.

Draugija, sukaupusi lėšų, ėmė skirti pašalpas dailininkams, studentams, dailės kūrinių populiarinimui. Daug nusipelnė draugija, skatindama liaudies dailę, materialiai remdama liaudies menininkus.

1908 m. A.Žmuidzinavičius tęsė studijas Miunchene, o 1912 m. Hamburge, lankėsi daugelyje Europos miestų. 1908-1909 m., taip pat 1922-1924 m. važinėjo į Ameriką, surengė individualias parodas Vašingtone, Čikagoje, Niujorke, rinko aukas Meno draugijai ir numatomiems Tautos namams.

Užgriuvęs karas atnešė naujų rūpesčių ir pareigų. A.Žmuidzinavičius darbavosi komitete nukentėjusiems dėl karo šelpti. Vokiečių okupuotame Vilniuje mokytojavo lietuvių gimnazijoje, suorganizavo liaudies dirbinių parodą ir dirbtuves.

Susikūrus Lietuvos nepriklausomybei, A.Žmuidzinavičius labai aktyviai prisidėjo prie Lietuvos kariuomenės kūrimo. Liepsningomis prakalbomis ragino jaunuolius stoti savanoriais. Lietuvos kariuomenės uniformos ir visi ženklai buvo pagaminti pagal A.Žmuidzinavičiaus projektus. Pirmąsias kepures pasiuvo pats dailininkas.

1919 m. buvo siųstas į Švediją pinigų muštinių spausdinimo ir kaldinimo reikalu. Grįžęs iš Stokholmo, drauge su prof. T.Ivanausku aktyviai dalyvavo V.Putvinskio sugalvotos Šaulių sąjungos steigime ir tapo veikliausiu jos nariu.

1920 m., Lenkijai užpuolus Lietuvą, A.Žmuidzinavičius kaip šaulys Vilniaus apylinkėse kovėsi su priešais. Kautynėse Babriškio kaime pateko į nelaisvę, bet po 3 dienų lenkų neatpažintas laimingai pabėgo.

Nepriklausomybės karams pasibaigus, 1921 m. buvo įtrauktas į Karo muziejaus steigimą. 1929 m., mirus V.Putvinskiui, buvo išrinktas šios organizacijos pirmininku. Neabejotina, kad tik A.Žmuidzinavičiaus vardas ir menas, kuris buvo žinomas plačiai už sovietinės Lietuvos ribų, neleido represinėms struktūroms susidoroti su „buržuazinių organizacijų“ veikėju.

1926-1940 m. dėstė Kauno meno mokykloje. 1944-1966 m. – įvairių aukštųjų mokyklų dėstytojas (profesorius 1947 m.). 1940 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas, buvo LTSR AT deputatas, TSRS Dailės akademijos narys korespondentas.

A.Žmuidzinavičius daugiausia sukūrė peizažų, kuriems motyvus ėmė iš gražių Lietuvos vietų. Mėgo tapyti upių, ežerų, pajūrio vaizdus. Jo peizažai trykšta lyriška nuotaika, švelniais tonais, kartais pastebimas vaizdų pagražinimas, idealizavimas. Dailininkas sakė, kodėl gi to neparodyti, jeigu daugeliui tai patinka. Labai populiarus peizažas „Dvi pušys“ (1931), taip pat „Nemunas prieš audrą“ (1917), „Dzūkų kaimelis“ (1906), „Neris ties Vilniumi“ (1916) ir daugelis kitų.

Įvairiais laikotarpiais A.Žmuidzinavičius nutapė nemažai portretų: „Autoportretas“ (1907), archeologo T.Daugirdo (1910), J.Basanavičiaus (1911), rašytojos Žemaitės, P.Rimšos portreto etiudas (1912).

S.Nėries portretą A.Žmuidzinavičius kūrė tada, kai Vakaruose jau susitelkė karo audra. Puokštėn, į kurią nukreiptas poetės žvilgsnis, dailininkas dar įdėjo diemedžio šakelę. Susirūpinimas ir liūdesys gaubia poetės veidą. Žvelgiant į paveikslą, tarsi suaidi posmeliai iš eilėraščio „Diemedžiu žydėsiu“.

Dailininkas A.Žmuidzinavičius visada buvo ten, kur reikėjo Tėvynei ir neatidėliodamas dirbo tai, kas buvo būtina. Jis sukūrė nemažai plakatų, pašto ženklų, lito banknotų, kurie buvo aukšto meninio lygio, kartu su kitais kūrė tautinę trispalvę vėliavą.

Meno kūrėjas ir globėjas visą gyvenimą kolekcionavo liaudies meno dirbinius, muzikos instrumentus, tautinių drabužių, juostų pavyzdžius. Minėtais 1956 m. dailininkas sakė bebaigiąs rinkti trečią velnio tuziną velnių.

Antano Žmuidzinavičiaus dailės kūrinių sukaupta ne tik Lietuvos muziejuose. Jų yra ir Tretjakovo galerijoje Maskvoje.

Dailininko Antano Žmuidzinavičiaus veikla ir kūryba, jo nuopelnai Tėvynei susilaukė aukšto tarpukario Lietuvos įvertinimo. Jis buvo apdovanotas dviem Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinais (1928 ir 1936 m.).

Juozas JUODAGALVIS

 
Reklaminis skydelis