Mes turime 300 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:5865
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19725
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:92082
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Trečiojo amžiaus universitete skambėjo eilės

2016 m. gruodžio 14 d., trečiadienis Nr.94 (1627)

Antrus metus rajone sėkmingai veikia Trečiojo amžiaus universitetas. Tiesa, jis nesiekia pagyvenusių žmonių gebėjimų didinimo, kad jie ilgiau išsilaikytų darbo rinkoje arba sugrįžtų į ją, kaip buvo užsiminta aukščiausios šalies valdžios lygmenyje, su darbu nieko bendro neturi. Visi lankytojai – senjorai, galintys sau leisti mokytis ir tobulėti išskirtinai dėl savęs, savo džiaugsmui ir malonumui. Ypač džiaugsmingi ir net romantiški Menų fakulteto užsiėmimai. Vienas tokių vyko prieš keletą savaičių, o mes didžiuojamės, kad vakaro herojumi tapo mūsų laikraščio redaktorius 8 poezijos knygas išleidęs Algis Jakštas, kuriam yra suteiktas meno kūrėjo vardas. Akademiniais terminais toks renginys vadinasi gyvoji pamoka – vyko Algio Jakšto poezijos analizė ir susitikimas su autoriumi, bet jis tapo tikra poezijos švente.

A.Jakšto poeziją profesionaliai ir kartu labai jautriai analizavo literatė Angelė Telyčėnienė. Kaip pastebėjo Bronius Lazaraitis, ponia Angelė kalbėjo su tokiu užsidegimu, kad klausydamasis galėjai ją palaikyti greičiau energija trykštančia universiteto absolvente, negu senjore.

Žaismingai ir jautriai skambėjo Algio eilės, skaitomos jaunimo, smuiku pritariant jų mokytojai Virginijai Beržinskienei.

Naujų atspalvių įgavo daug kartų girdėtos eilės, kai jas originaliai, savaip skaitė Švenčionėlių liaudies teatro aktorė Gražina Jarmalytė.

Menų fakulteto paskaitoje, kuri išaugo į poezijos šventę, dalyvavęs meno kūrėjas Juozapas Jakštas bendrapavardžio ir draugo Algio Jakšto poezijoje surado sąsajų su žymaus poeto A.Baranausko kūryba. Anot pono Juozapo, abiejų autorių gili kūrybos prasmė slypėjo ryto rasos matyme, maldoje, tik išraiška kitokia, laikmečiai skirtingi. „Kaip šaltinis, ištryškęs iš uolienų, džiugink mus toliau. Tik rašyk su plunksna, o ne kompiuteriu, nes tai – šėtono įrankis“, - sakė Juozapas Jakštas ir padovanojo poetui savo rankomis išdrožtą „plunksną“ – skulptūrą.

Bronius Lazaraitis, kurį nesuklysime pavadinę didžiausiu mūsų krašto šviesuoliu, iš visos poezijos labiausiai išskyrė istorinę tematiką, ypač eiles apie Daumantą. Ponas Bronius prisipažino, kad skaitydamas paskaitas, dažnai pradeda jas Algio eilėmis: „Tik išrinktųjų ir pasmerktųjų/Istorija prisimena vardus“. Ar begali būti taikliau?

Algio eilėse daug meilės – nuo aukšto jausmų polėkio iki visiškos prarajos, nuo vos juntamo virpesio – iki pašėlusios aistros. Skaitytoją kerintys jausmų proveržiai ir poeto sielos pasaulis – amžina paslaptis. Poetas P.Širvys  rašė: „Neklauskit meilės vardo – /Jai tūkstančiai vardų“. Poezija tuo ir nuostabi, kad kiekvienas joje įžvelgia vis kitokią prasmę, o tiesą žino tik kūrėjas.

Paskaitos dalyviai sakė, kad tai buvo nuostabiausia paskaita.

Irena PAULIUKEVIČIENĖ

 
Reklaminis skydelis