Kalėdos – viena iš labiausiai vaikų laukiamų švenčių. Juk čia telpa viskas, apie ką būdami vaikais svajojome: dovanos, sniegas, atostogos, šventinis šurmulys, spindinti ir puošni eglutė, svečiai, skanus maistas... Ir ne tik tai. Šitie dalykai yra tik išraiška, išoriniai ženklai vidinių troškimų. Kalėdos - tai diena, kada ir suaugę tiki stebuklais. Kada jie prisiliečia prie nuostabaus vaikų pasaulio, kuriame yra pilna įvairių pasakų herojų, nykštukų, fėjų, burtų, milžinų, raganų, kalbančių žvėrelių. Aišku, kai užaugame į šituos dalykus žvelgiame su šypsena, kaip į nerimtus, kurie suaugusiųjų pasaulyje neegzistuoja. O Kalėdos mums leidžia prie jų sugrįžti. Vaikams tai kelia džiaugsmą, kad jų stebuklingas pasaulis apima visą žmoniją, ir suaugusieji tampa to dalimi.

Aišku jūs galite man prikišti, kad aš, būdamas suaugęs ir dar kunigas, rašau čia kažkokius niekus apie pasakas. Gal vertėtų kalbėti apie kūdikėlį Jėzų, šiltai įsitaisiusį ėdžiose, saldžiai miegantį. Apie tai, kaip Juozapas snaudžia, pasirėmęs ant lazdos, ir Mariją, kuri gieda lopšinę. Be to reikia pridėti moralo gabalą apie blogus to meto žmones, kurie nepriėmė šių keliautojų iš Rytų šalies ir nesuteikė nakvynės. Ir aišku reiktų pridėti, kad ir dabar viskas yra labai blogai, kad ir šiandien niekas nepasikeitė praėjus 2000 metų po Jėzaus. Na, tai būtų nebloga įžanga kalbėti apie mūsų šalyje kreivą požiūrį į migrantus ir nenorą juos priimti. Apie pareigą būti geriems (nors per šventes). Ginti tas žmonių išgalvotas tradicijas, kurių jau seniai niekas nesupranta ir kuriems jos nieko nesako, bet vis tiek būtina jų laikytis. Ne. Nenoriu kalbėti apie tai. Man tai nėra Kalėdos.

Bet man mieliau grįžti prie vaiko pasaulio, kuris yra nepaprastai įdomus. Juk mes, suaugę, ir gi kažkada buvom vaikais, nors jei tai pasakytumėme rimtam dėdei ar tetai kažin ar patikėtų. Bet tai tiesa. Mes visi iš pasakų pasaulio, bet tai pamiršome. Tam suaugę neteikia prasmės, nes suaugusiųjų pasaulyje viskas matuojama dešromis. Ant švenčių stalo turi būti kuo daugiau dešrų. Jei čia per brangu, tai reikia važiuoti į Lenkiją – ten pigesnės. Taip pat viskas turi būti tradiciška, taip, kaip reikia. Ir vargas tam, jei kas padarys kažką kitaip. Ir kaip tokiame jų pasaulyje gali likti vietos stebuklui? Jam nėra čia vietos. Nes didžiausias stebuklas – pigi dešra.

Pasakos ir vaikų pasaulis mus moko esminio dalyko – tikėti gėriu. Juk pasakose visada laimi gėris. Gėris laimi ne dėl to, kad tai tik pasaka, kaip dažnai sakoma, bet dėl to, kad gėris kovoja prieš blogį ir kovoja tam tikru būdu. Todėl jis laimi. Pasakos mums atskleidžia mūsų žmogiškumo paveikslą. Visi tie personažai – tai lyg mes, žmonės be kaukių. Kai žmogus nustoja tikėti gėriu, lygiai taip kaip ir pasakose, jis tampa blogiuku.

Pagalvojus ir apie miegantį kūdikėlį Jėzų... Ša, galvokime tyliau, nepažadinkime. Ne gi jam jo Motina nesekdavo pasakų? Aišku, kad sekdavo. Įdomu, kokios buvo tos pasakos? Ar jose buvo kalbančios avelės, ieškančios Gerojo Ganytojo? O gal jose buvo gausu žuvų, kurių niekas niekad negalėdavo pagauti? O grūdai? Ar buvo byrantys grūdai į žemę, į smėlį, į molį? O ar buvo ten žvejų, plaukiančių savo valtele? Ko gero, visa tai buvo ir dar daugiau. Buvo visas mūsų žmogiškasis pasaulis, kupinas troškimų, vilčių, nuoskaudų, ieškojimų, tikėjimo gėriu ir vilties, laukimo. Laukimo, kad kažkas padarys pasaulį geresnį. Užaugęs Jis to nepamiršo ir rado kelią, kuriuo eidamas žmogus kuria naują pasaulį ir naują gyvenimą.

Kažkada teko klausytis „nesugadintų“ vaikų, kokių jie norėtų kalėdinių dovanų. Sakydamas „nesugadintų“, turiu omenyje tuos, kurių dar neužkrėtė suaugusiųjų pasaulio virusas turėti ir viską savintis tik sau. Jų troškimai buvo tokie: kad mama ir tėtis nesibartų, kad mano draugas iš vaikų namų surastų jį mylinčią šeimą, kad mama pasveiktų, kad sena močiutė nebūtų viena, kad visi žmonės būtų geri,.. Ar čia nėra tikresnė ir svarbesnė Kalėdų šventė už tas dešras ant stalo?

Kun. Deimantas BRAZIULIS