Gruodžio 14 dieną Švenčionių rajono švietimo pagalbos tarnyboje vyko rajono mokinių apskritojo stalo diskusija „Antano Škėmos kūrybos komentuojamieji skaitymai, skirti rašytojo 105-osioms gimimo metinėms“. Tai jau antras tokio pobūdžio renginys rajone. Jame dalyvavo Švenčionių Zigmo Žemaičio, Švenčionėlių Mindaugo, Pabradės „Ryto“ gimnazijų mokiniai bei juos konsultavę lietuvių kalbos mokytojai. Renginį pradėjusi Zigmo Žemaičio gimnazijos mokinė Ernesta Januševskaitė pristatė Antano Škėmos biografiją, nelengvą kūrėjo charakterį, atsiskyrėlio poziciją, į kurią, kaip sakė pats autorius, pateko „likimo, o gal ir savo charakterio dėka“. Pranešėja pabrėžė, kad būsimo rašytojo maištingas būdas ir nepriklausoma laikysena išryškėjo dar mokantis Kauno „Aušros“ gimnazijoje, kai jam teko gal pirmą kartą nukentėti dėl savarankiškos nuomonės. O į kritiką A.Škėma reaguodavo labai jautriai ir kentėjo dėl to, kad jo nesupranta. Pasirodžius romanui „Balta drobulė“ skaitytojų reakcija buvo taip pat itin pikta ir neatlaidi.

Renginio dalyviai komentuojamiesiems skaitymams pasirinko „Baltą drobulę“ – vieną žymiausių XX a. lietuvių romanų. Diskusijos vedėjos Eglė Šinkūnaitė ir Magdė Pauliukėnaitė – Zigmo Žemaičio gimnazijos dvyliktokės – pristatydamos romaną pabrėžė, kad tai ir XX a. vidurio lietuvių, europiečių istorinės patirties dokumentas, ir to laikotarpio dvasinės katastrofos apibendrinimas, ir modernaus žmogaus savijautos – vidinio suskilimo, vienatvės, pastovių vertybių ilgesio – negailestingai atvira, skausminga išraiška. Tai ir romanas apie kūrėją ir kūrybą, ir romanas apie meilę, ir bene žymiausias XX a. lietuvių miestiškosios prozos kūrinys. Jos teigė, kad „Baltoje dro­bulėje” nerasime to, kas jauną žmogų (ypač augusį mieste) dažnai nervina lietuvių prozoje – čia nėra tradicinio kaimo su jo dvasinėmis vertybėmis, idealizuojamų senelių, ilgesingų peizažų, vaikystės nostalgijos ir gėrio propagavimo. Romane vaizduojami pakankamai tolimi įvykiai (šeštojo dešimtmečio Amerika, Nepriklausomybės laikų Lietuva, rusų okupacija, karas, pabėgėlių stovyklos Vokietijoje), tačiau pagrindinio personažo išgyvenimai jaudina ir šių dienų žmones. Diskusijos vedėjos kvietė dalyvius įvairiais aspektais panagrinėti romano problematiką, paieškotibūties prasmės, meilės, kūrybos, beprotybės, istorijos temų. Pabradės „Ryto“ gimnazijos mokiniai savo pranešime atskleidė tėvynės ilgesio temą, nes pirmiausia pagrindinį romano veikėją galima analizuoti kaip lietuvį išeivį, nublokštą į svetimą žemę ir negalintį joje pritapti. Įdomiai Garšvos prisiminimus bei poeto, vėliau pasirinkusio modernaus meno kelią, gimimąkomentavoŠvenčionėlių Mindaugo gimnazijos mokiniai, o tos pačios gimnazijos mokinio Donato Veršelio skaitomas 3 skyriaus fragmentas apie jaunuolio Garšvos bandymą nusižudyti paskatino diskutuoti apie gyvenimo prasmę. Juk romane pagrindinis veikėjas nuolat kelia klausimus apie tikrąsias gyvenimo vertybes, turi apsispręsti ir pasirinkti. Laikinai ramybę Garšva randa keltuve, kur apmąsto įvairius savo gyvenimo epizodus. Pranešimą apie kovas su besitraukiančia sovietų kariuomene iš 6 romano skyriaus skaitė Zigmo Žemaičio gimnazijos mokinės, atskleidusios Garšvos egzistencinę krizę, kurią dar labiau komplikuoja kaltės jausmas dėl karo pradžioje nužudyto beginklio ruso.Šįir daugelį kitų gyvenimo epizodų pagrindinis veikėjas apmąsto itin skausmingai. O aptardami romano pabaigą diskusijos dalyviai sakė, kad tik dabarGaršvą aplanko tikroji ramybė, dvasia randa santykį su pasauliu, susidėsto gyvenimo skeveldros ir eilėraščio žodžiai. Pasikeičia personažo požiūris į kūrybos paskirtį, jis atsisako vos ne manija virtusio noro palikti savo pėdsaką amžinybėje. Skausmingoje kelionėje į save Garšva supranta, kad gyventi reikia „čia” ir „dabar” neužmirštant, kad gyvenimas duotas tik vieną kartą, o žmogus nėra savo likimo šeimininkas.

Apibendrindamos diskusiją vedėjos sakė, kad A.Škėmos egzistencinė neviltis ir absurdo jausmas yra neatskiriami nuo XX a. vidurio istorinės patirties. Pasaulyje, patyrusiame Antrojo pasaulinio karo siaubus, okupacijas, masines žudynes, trė­mimus ir prievartinę emigraciją, nebeįmanoma atsiremti į jokius idea­lus ir pasislėpti nuo skausmo jokiose iliuzijose. Nors kūrinys sudėtingas ir jį analizuoti nėra lengva, bet mokiniai pripažino, kad įdomu, kad savo aplinkoje randa panašių dalykų:tėvų nesantaiką šeimoje, nelaimingą meilę, savęs neradimo kančių, konfliktų su bukinančia aplinka. Roma­nas nepateikia gyvenimo prasmės formulės ir verčia skaitytoją patį spręsti tuos klausimus, kurie kankina pa­grindinį personažą. Mokiniai džiaugėsi, kad galėjo kurį laiką pagyventi „su kūriniu“, o mokytojai padėjo, kad tas buvimas „su kūriniu“ būtų kuo kokybiškesnis. Suvokdami teksto esmę mokiniai auga: mokosi naudotis suvokimo instrumentais, mokosi apie tai kalbėti, turi galimybę nuolat įvertinti savo pastangas ir siekti tobulesnės analizės.

ONA BARKUVIENĖ

Švenčionių Zigmo Žemaičio

gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė