Kad ir kaip kritiškai vertintume Vyriausybės veiklą, jos negebėjimą tvarkyti šalies makroekonomiką, neturime dėl to likti abejingi savo valstybei ir jos ateičiai. Vienas iš žmonėms prieinamų būdų padėti savo šaliai - skolinti valstybei, investuojant į jos vertybinius popierius. Aš tam apsisprendžiau ir tai[p pat siūlysiu savo artimiesiems įsigyti taupymo lakštų iš jau pradėtos platinti jų emisijos (nebūtinai tik iš "Snoro" sugrąžinamų indėlių). Taip elgdamiesi mes sumažinsime valstybės įsiskolinimo užsienio bankams augimą ir patys didinsime lėšų šaltinį jautriausioms socialinėms reikmėms finansuoti.

Finansų ministrė I. Šimonytė gerokai pavėluotai ėmė siūlyti įsigyti valstybės vertybinius popierius. Kaip bebūtų gaila - nuo pat 2009 m. pradžios A. Kubiliaus Vyriausybė noriai ir didelėmis palūkanomis (8 - 9 %) skolinosi iš bankų, tuo sudarydama konkurenciją verslui ir sumažindama jam palankių kreditų prieinamumą. Kai šios galimybės ėmė sekti, nes toks skolinimasis smunkant šalies reitingui net ir su didelėmis palūkanomis nėra begalinis, valdžia vėl prisiminė piliečius ir jų pilietinę pareigą sunkmečiu padėti savo šaliai.

Esu įsitikinusi, kad daugeliui Lietuvos žmonių nėra svetimas solidarumas. Tai rodo humanitarinių - labdaros akcijų paplitimas: parama našlaičiams, neįgaliesiems, stichinės nelaimės ištiktiesiems ar į kitokią bėdą patekusiems. Tačiau dažnas iš mūsų mieliau savo valia ištiesiame ranką padėdami kitam žmogui nelaimės atveju nei tai darome kai valdžia nepasitarusi su visuomene savo sprendimu to reikalauja arba tiesiog atima. Juk apmaudu kai negebėjimą efektyviai dirbti pareigūnai paverčia mūsų visų problema ir nelaime.

Į bėdą pateko mūsų valstybė - mes visi. Biudžete žiojėja skylės, stinga lėšų pensijoms, švietimui, mokslui, sveikatos apsaugai - praktiškai visoms jautriausioms sritims. Valstybės skolos per tris metus pasiekė beveik 42 mlrd. lt, o kiekvienam iš mūsų vidutiniškai tenka po 13 tūkst. lt valstybės skolos. Ir tokioje situacijoje jau negalime apsiriboti tik Vyriausybės ir Seimo kritika. Nuo to lengviau nepasidarys nei mums, nei valstybei, nei juo labiau - pensininkams, kurie pagrįstai jaučiasi valstybės nuvilti. Nebus paguoda ir didžiausią bedarbystę (virš 35 %) patiriančiam ir po pasaulį išvažinėjančiam jaunimui.

Vyriausybė turi išmokti ne tik reikalauti ar arogantiškai atsikirtinėti mitinguojančių žmonių reikalavimams, kaip tai daro premjeras, bet paprastai, žmoniškai paprašyti visuomenę padėti valstybei sunkiu metu. Investavimas į valstybės vertybinius popierius nereikštų, kad taip apmokame tik nevykusių valdžios sprendimų kainą. Matykime tame valstybės gelbėjimą savo pačių lėšomis, o ne vien užsienio bankų pinigais, keliančiais riziką skolos savalaikio negrąžinimo atveju perimti mūsų turtą ir įtaką šalies ateičiai.

Prisiminkime kaip 1990 m. ekonominės blokados metu aukojome savo lėšas blokados fondui. Ar šiandien mes mažiau mylime savo šalį, ar mažiau norime jai padėti? Tikiu, kad ir dabar, kai fizine prasme esame saugesni, o valstybės ateičiai apginti reikia mūsų finansinės paramos, nenusigręžkime nuo jos. Tik šios mūsų lėšos turi būti skirtos ne Seimo partijų biudžetinio finansavimo priugdymui, kam visi valdantieji taip noriai pritarė, o konkretiems prioritetiniams socialiniams ir ekonomikos stiprinimo tikslams: investicijoms į darbo vietas, "Sodrai" papildyti ir pensijoms išmokėti, sveikatos apsaugai, mokslui ir švietimui, kultūrai.

Kviečiu solidarizuotis su savo valstybe ir padėti jai vardan mūsų visų ateities!