Mes turime 301 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:5584
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19444
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:91801
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Kelio į A.Maceinos kūrybą beieškant

2011 m. gruodžio 23 d., penktadienis Nr.95 (1142)

Ar tiek jau daug mes žinome apie vieną iškiliausių XX amžiaus Lietuvos asmenybių, filosofą, pedagogą, rašytoją, poetą Antaną Maceiną. Juk ne vienas save išsilavinusiu laikantis žmogus, paklaustas, kokius žino filosofus, greičiausiai ištars Senekos, Diogeno, Platono ar Kanto pavardes, o ne Antano Maceinos. Ir tai, matyt, natūralu, nes apie šio žmogaus kūrybą, filosofinius veikalus tarybinės okupacijos laikotarpiu kalbėti buvo tabu, nes jis buvo pasitraukęs į Vakarus, gyveno ir dirbo tuometinėje Vakarų Vokietijoje. Įdomiausia, kad ir atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę apie Antaną Maceiną kalbama nedaug, nes ir dabartinei nomenklatūrai jo mintys nėra priimtinos. Bet dar labiau, manau, nustebsite, kai jus paklaus, kuo gi Antanas Maceina susijęs su Švenčionių rajonu. Kiek beskaitytum jo biografiją, čia nerasi nė užuominos apie tai, kad Antanas Maceina būtų čia buvęs ar gyvenęs. Ir visgi yra viena gija, jungianti jį su Švenčionių rajonu. Tai - jau keliolika metų sodybą Sarių seniūnijoje turintis Antano Maceinos sūnus Saulius su žmona Tatjana, kuri yra žymiausia šio filosofo kūrybos tyrinėtoja ir vertėja.

Jaukią vėlyvo rudens popietę ir važiavau susitikti su Tatjana ir Sauliumi Maceinomis, o kad lengviau būtų surasti atokiai įsikūrusią sodybą, paprašiau Sarių seniūnės Janinos Jankevičiūtės pagalbos, kuri, beje, pirmoji man ir pasakė apie seniūnijoje gyvenančius Antano Maceinos giminaičius. Mus pasitikę sodybos šeimininkai pakvietė užeiti į nemažą dalį senosios kaimo autentikos išsaugojusį namą.

Pokalbis su Tatjana Maceiniene prasidėjo labai lengvai nuo tradicinio prašymo papasakoti apie save.

- Esu gimusi Baltarusijoje, Breste, bet ten aš gyvenau labai trumpai. Lietuvoje buvo daug giminių, buvo ryšiai. Tiksliai nežinau, kas lėmė tą apsisprendimą, bet mama norėjo gyventi ten, kur buvo giminių, nors Baltarusijoje gyveno mamos tėvai, bet ji, turinti konservatorijos išsilavinimą, nenorėjo gyventi kaime. Mano tėvas taip pat buvo meno žmogus – aktorius. Nežinau, kas lėmė jų sprendimą persikelti į Vilnių, man tada nė metų nebuvo. Vilniuje baigiau mokyklą ir universitetą, po to Leningrade baigiau Teatro, muzikos ir kinematografijos institutą, režisūrą. Specialybė - dramos teatro režisierė. Pagal specialybę kurį laiką dirbau, stačiau spektaklius įvairiuose Rusijos ir Lietuvos miestuose. Kai aš susipažinau su Sauliumi, o per jį ir jo tėvu Antanu Maceina, žinoma, ta pažintis vyko laiškais, ilgainiui, kai susipažinau su jo kūryba, įvyko keistas kūrybinis lūžis, aš mečiau teatrą. Taigi pažintis su Antanu Maceina išties man buvo lemtinga, nes taip prasidėjo mano kelias į filosofijos pasaulį.

- O kur dingo meilė teatrui?

- Ji tiesiog dingo, nes šalia Antano Maceinos kūrinių teatras pasirodė tiek menkas, tiek negilus, kaip paviršutiniškai žvelgiama į žmogaus vidų, į šio pasaulio egzistencinius pradus. Nors ir gėda prisipažinti, bet nuo išėjimo iš teatro aš nė karto nebuvau teatre. Tiesa, vieną kartą su Sauliumi buvome A.Cholinos spektaklyje, ačiū Dievui, spektaklis buvo neilgas, kitaip nebūčiau ištvėrusi. Ir iki šiol aš nevaikštau į teatrą. Nuo to lemtingo virsmo aš daugiausia laiko skiriu A.Maceinos kūrybai. Aš, ko gero, vienintelė Lietuvoje, kaip čia madingai pasakius – maceinoviedas. Ar maceinovedė?.. Tik aš parašiau monografijas apie jį ir jam skyriau 4 knygas. Pradėjusi rašyti apie Maceiną, šiek tiek nutariau išplėsti ratą ir patyrinėjau kitų jo amžininkų mąstytojų kūrybą. Aš manau, kad Lietuvos žmonėms reikia priminti, kad Lietuvoje buvo tokie žmonės, kurie visas jėgas atidavė savo valstybei, savo tautai, neieškodami naudos sau. Tikriausiai dabar tokių retai pasitaiko...

- Ar dabar jau galite drąsiai pasakyti, kad Antano Maceinos kūrybą perskaitėte visą?

- Be abejo, taip, nes rašyti apie tokį žmogų, jo kūrybą neperskaičius kūrinių, būtų tiesiog neįmanoma. Be to, esu išvertusi jo trilogiją, į kurią įeina „Didysis inkvizitorius“, „Niekšybės paslaptis“, „Jobo drama“, į rusų kalbą, paskui – „Dievo Avinėlį“, o paskutinis, gana sudėtingas mano išverstas į rusų kalbą kūrinys buvo „Dievas ir laisvė“. Tai grynai teologinė studija. Aš galiu pasakyti, kad Antano Maceinos kūryba Rusijoje sulaukė didelio susidomėjimo. Maža to, kuo aš labai didžiuojuosi, yra tai, kad Antanas Maceina įtrauktas į Didžiąją Rusijos enciklopediją kaip vienas žymiausių Europos mąstytojų.

- Gerb. Tatjana, tarybiniais laikais jo kūryba buvo draudžiama, o kodėl mes tiek mažai apie Antaną Maceiną žinome dabar?

- Man atrodo, kas domisi, tas žino, ir tokių žmonių Lietuvoje yra nemaža, nors ir norėtųsi, kad būtų daugiau. O jeigu atrodo, kad jų yra nepakankamai daug, tai tik todėl, kad jis nėra patogus valdžiai, apskritai protingieji visais laikais buvo nepatogūs bet kuriai valdžiai. Taigi, manau, kad tokio masto žmonės nepriimtini jokiai valdžiai, jokiai santvarkai, nes jie stengiasi kiek galima objektyviau atskleisti, kas vyksta šiame pasaulyje ir kas to pasaulio laukia. Argi tai gali patikti esantiems valdžioje? Vargu. Aš dabar nematau, kad tie, kurie valdo, turėtų tikrų užkrečiančių idėjų. Tų idėjų tiesiog nėra. Vien duona negali būti idėja, ypač kai galvojama apie duoną sau, o ne kitiems. Kalbu apie duoną ne vien tiesiogine prasme... A.Maceina įdomus ne tik savo idėjomis, bet ir požiūriu į žmogaus gyvenimą, kurį jis atskleidė visu pilnumu, o tai gali padėti žmonėms suprasti gyvenimą ir save. Taigi esu tikra, kad pažintis su A.Maceinos kūryba būtų naudinga kiekvienam galvojančiam žmogui, kuris nori suprasti gyvenimą, save ir atrasti gyvenimo prasmę. Būtent todėl savo kūryba aš ir bandau skatinti žmones domėtis filosofo, poeto, pedagogo Antano Maceinos iškilia asmenybe, kūryba. Daugeliu Antano Maceinos ir jo amžininkų kūrybiniu palikimu rėmiausi ir rašydama ką tik išėjusią savo knygą „Miegantis protas, arba Serganti Lietuva“. Kai kam ši mano knyga atrodo per drąsi, bet aš manau, kad išdėstyti savo nuomonę apie mūsų dabartį turiu teisę.

- Gerb. Tatjana, filosofija nuo jos atsiradimo iki mūsų dienų daugiau buvo vyrų užsiėmimas, bet štai Jūs, moteris, jau daug metų vaikštote filosofijos labirintais. Dažnai sakoma: „vyriškas/moteriškas mąstymas“, ar tai turi įtakos?

- Į tai, ko gero, geriausiai atsakytų mano vyras Saulius, kuris yra sakęs, kad mano mąstymas yra vyriškas, logiškas. Man nepatinka juslinis mąstymas. Man viskas turi būti konkretu, tikslu, turi turėti atramos taškus. Emocijų ten nėra, nors sako, kad esu labai emocionali. Išeidama iš teatro ir pasinerdama į filosofijos pasaulį, aš, matyt, sugebėjau emocionalųjį pradą paversti į logiškąjį. Beje, Antanas Maceina rašė ne tik filosofinius veikalus, bet ir poeziją, dažnai filosofiją lygina su poezija.

- Tiek laiko skiriate filosofijos nagrinėjimui, studijoms. Ar nekyla minti pačiai imtis filosofijos, juk tą pasaulį jau gerai pažįstate?

- Į šį klausimą atsakyti sunku dėl to, kad noras iš savęs parašyti filosofinį veikalą turi būti ne vien noras. Beje, aš niekada iš anksto neplanuoju, ką parašysiu. Jei kurį laiką nerašau, pradedu nerimauti, bet paskui savaime kažkaip viskas susiklosto. Ir dabar tikrai negaliu atsakyti, kaip su ta filosofija bus ateityje. Tai turi savaime ateiti, tad dabar į šį klausimą atsakymo neturiu, - sako Tatjana Maceinienė, filosofo Antano Maceinos kūrybos studijoms, vertimams, skyrusi beveik du dešimtmečius.

Žinoma, toks ilgas laiko tarpas uždeda savotišką antspaudą, kaip pati Tatjana sako, kartais pagaunanti save mąstant kaip Maceina. Ir tai natūralu. Kai baigiantis mūsų pokalbiui paklausiau, kokie Antano Maceinos kūrybos pagrindai, kur tas atramos taškas, ji atsakė:

- Tai Dievas, Antanas Maceina pastatė lygybės ženklą tarp Dievo ir Būties. Čia yra visko pradžia ir pabaiga. Vargu ar mūsų pasaulis turėtų prasmę be Dievo.

Norėčiau, kad šis mano pasakojimas, pokalbis su Tatjana Maceiniene, puikiai išstudijavusia filosofo Antano Maceinos kūrybą, ne vieną paskatintų paimti į rankas šio filosofo knygą ir pabandyti surasti atsakymus į tuos amžinus mus dominančius būties, egzistencijos klausimus. Juolab, kad dabar visą Antano Maceinos kūrybą galima surasti ir virtualioje erdvėje (www.maceina.lt). Įsijungei kompiuterį ir skaityk. Žinoma, tai ne knygos skaitymas, bet vis geriau nei nieko. Ten galima rasti ir jo poezijos. Atversdami šio įžymaus poeto kūrybos puslapius mes atveriam duris į filosofijos pasaulį, o ten galima surasti labai daug įdomių dalykų, surasti atsakymus į daugelį egzistencinių klausimų, o aš šį savo pasakojimą norėčiau užbaigti Tatjanos Maceinienės mintimis, parašytomis paskutinės knygos paskutiniame puslapyje: „Mums trūksta pačių svarbiausių dalykų: žmogiškumo, kuris reiškiasi per meilę santykiuose su kitais, tiesos ir teisybės, žodžiu, mums trūksta to, kas padaro žmogų žmogumi“. Iš tiesų žodis meilė šalia žodžių Dievas ir Būtis labai tinka, nes jie yra kertiniai daugelio filosofų, tarp jų ir Antano Maceinos, atramos taškai. Žinoma, įžengti į filosofijos pasaulį nėra lengva, bet kartais verta pabandyti.

Algis JAKŠTAS
 

 
Reklaminis skydelis