Kelias

Vis labiau tolstant nuo gimimo datos, įdomūs tampa egzistenciniai dalykai, didžiosios prasmės. Aplinkoje pradedi ieškoti „žinios“, įrodančios vienos ar kitos situacijos kilimo priežastis, paaiškinančios gyvenimo eigoje sukauptą praktinę patirtį, priartinančios prie bendrų žmonijos raidos procesų, žemės, kurioje tau buvo lemta gimti, istorijos. Tuomet jau nebijai kalbėti, tampi drąsus atrasti esmę ir suvokti, kad ieškojimuose turi teisę suklysti ar ne taip suprasti, kad kiekvienas individas yra tik paslaptingos mašinos sraigtelis. Man visą laiką buvo įdomu „ant ko laikosi pasaulis“. Kodėl besipešant valstybių vadovams, šalių politikams ir iš įtampos „zonų“ pasitraukiantiems į save grimztantiems mokslo ir meno žmonėms, individualistams pasaulis vis tik nesugriūva? Kaip, per ką įtemptose situacijose vyksta bendravimas tarp valstybių, politikų, atradėjų ir kūrėjų? Kas yra tos kraujagyslės, palaikančios planetos gyvybingumą? Kas yra planetos gyventojų siekiamybė? Versijų yra daug ir įvairių. Kodėl gi viena iš jų negalėtų būti masonų ložių ryšiai?

Knygoje „Europos istorija“ yra senovinio gobeleno nuotrauka. Jame Europos tautų atstovai atvaizduoti tokia seka, kokia priėmė krikščionybę. Tuo laiku tai reiškė įsiliejimą į pažangių Europos šalių tarpą. Lietuva su savo vėliava – paskutinė... Gerai tai ar blogai mūsų vaikaičiams įvardins kiti šimtmečiai, bet jau šiandieną aišku, kad krikščionybės priėmimas didino ne tik šalies saugumą, bet ir aktyvino prekybinius, intelektinius ryšius tarp mokslo ir meno žmonių. Pradėjo kurtis ar tiesiog buvo pradėta garsiai kalbėti apie įvairias tarptautines organizacijas. Daugelis jų sovietinėje izoliacijoje gyvenusiems lietuviams buvo nežinomos ar mažai žinomos, apie daugelį buvo formuojama negatyvi nuomonė, deklaruojama, kad „pažangioje tarybinėje bendrijoje“ jų tiesiog nėra, kad tai kapitalizmo išsigalvojimai. Dabar jas reikia „atrasti“, bandyti suvokti jų indėlį formuojant valstybę seniau ir dabar, įvertinti jų pozityvumą atskiro individo gyvenime. Teoriniai darbai atima daug laiko, naujoji Lietuvos bendruomenė „tikrina“ jų ne/pozityvumą tiesiog dalyvaudama veikloje ar šliedamasi prie jos narių. Vidinių „naujai atsiradusių“ organizacijų procesų niekas konkrečiai aptarti negali, nes tiesiog nėra patirties, mažai informacijos apie jų veiklą persitvarkančioje geopolitinėje situacijoje. Istorikai, archyvuose analizuodami jų vykdytas veiklas, bando formuoti supratimą apie vienos ar kitos Europos erdvėje veikusios ir tebeveikiančios organizacijos vertybines nuostatas, veiklos kryptis.

Ignalinos rajonas – mažutis, bet kaip begalvotum tai yra visumos dalelė, kuri bendroje ne vien Lietuvos, bet ir Europos mozaikoje turi savo spalvą. Daug įdomių dalykų yra Ignalinos rajone, bet kiekvienam – savi sentimentai. Mano pirmoji rimta darbovietė 1984 m. atvykus gyventi į Ignalinos rajoną buvo Dūkšto biblioteka. Ir linksmai, ir graudžiai galima prisiminti kai kuriuos dalykus, bet vietos, kurioje dirbau ir gyvenau, istorija mane visad domino. Renkant kraštotyrinę medžiagą radau daug paslaptingų užuominų. Kad suvokti ir susieti jas reikėjo pragyventi dar kokias tris dešimtis metų. Akstinu tam tapo mėgstamos žurnalistės A.Jablonskienės straipsnis apie J. Rustemą – Vilniaus universiteto profesorių, tapybos katedros vedėją, palaidotą Senojo Dūkšto (Dūkštelių) kapinaitėse. Lyg tarp kitko ten užsiminta, kad jis buvo masonas. Dabar, kai tiek daug įvairiausios lektūros apie paslaptingus ordinus, jų veiklas, ritualus, ši informacija suintrigavo ir... atgamino kažkada girdėtus dalykus. Nusprendžiau kiek pagilinti žinias šioje srityje ir atradau nuostabių dalykų. Manau, kad gal ir jums tai bus paskata pasiknaisioti istoriniuose archyvuose, o gal tiesiog atidžiau pasidairyti senelių namų ūkiuose ir paieškoti užsilikusių masonų reliktų.

 

Kas yra masonai?

Ar įmanoma atsakyti į šį klausimą? Bandykime ieškoti tiesos kartu. Žmones vienijo ir skyrė ne tik karai, ekonomika, bet ir religinė, filosofinė ir kultūrinė situacija, noras suvokti raidos dėsnius ir numatyti ateitį. Renesanso metu žmonėse pasimetė tikrasis Dievas, krikščioniškosios dvasinės vertybės, kito gyvenimo prasmė ir vertė, kilnūs idealai. Atėjus modernizmui tradicines religijas keitė naujosios, kito santvarkos, įsigalėjo naujas mąstymas, sąžinės laisvės sampratos, klestėjo magija, žmonės kūrė naujus demonus. I pasaulinis karas sužlugdė tris galingiausias monarchijas (Austriją-Vengriją, Prūsiją-Vokietiją, Rusiją). Kai kuriems politikams besikuriančios mažosios valstybės rodėsi kliuviniu, nes buvo ekonomiškai silpnos, uždaros, trukdančios didžiosios valstybėms pertvarkinėti pasaulį. Mažųjų valstybių politikai nejaukiai jautėsi pokario dykrose. Taip atsirado Čekoslovakija, Jugoslavija. Lietuvą buvo bandoma sujungti su Latvija... Visais tais laikais veikė paslaptingieji masonai, savo ložes turėję beveik visuose pasaulio kampeliuose. Ne išimtis ir Lietuva.

Kodėl jie veikė taip plačiai? Kodėl tiek daug knygų, straipsnių, filmų kuriama apie juos? Kodėl pasakojimai apie juos ir masina sužinoti, ir gąsdina, kad sužinosi per daug... Ar masonystė – mistika, ar tikrovė? Kas tie magiškieji mokslai ir menai, politika ir filosofija su daugybės šalių, viduramžių riterių, mūrininkų simboliais? Kas tokius pasaulinio garso veikėjus kaip V.Hugo, A.Kolinzas, K.Marksas ir F.Engelsas, Leninas, Dž.Garibaldis, L.Tolstojus, Tagorė, Rerichai, Gandi ir daugybę kitų suviliojo tapti masonais? Svarbiausias masonų siekis – sukurti slaptą pasaulinę masonų organizaciją, suvienyti daugiatautę, daugiapilietinę žmoniją į vieną broliją, sujungti religijas, įvesti naują pasaulio tvarką. Šie siekiai paaiškina jų „prisirišimą universalizmo, regionalizmo, federalizmo principams, sostų ir altorių griovimo prasmę, ekumeninį entuziazmą ir netradicinio „dvasinio tobulėjimo“, laisvės, lygybės, brolybės principų esmę. Masonai patys bandė paaiškinti esminius būties klausimus ateizmo ir laisvamanybės, senų slaptųjų religijų, mitų, legendų pagrindu. Sukūrė daugybę pasaulio evoliucijos (ne sutvėrimo), beždžionių sužmogėjimo ir panašių teorijų, indogermanistinę-indoeuropeistinę religiją, mitologiją.“ – rašo L.Kastanauskaitė. Patys masonai save vadina žemės druska, pasaulio šviesa, visatos ugnimi. Jų priešininkai – veidmainiais ir piktybiškiausia tarptautine religine-politine-etnine organizacija. Ir tokių, ir tokių yra visoje Europoje, kurios sudėtinė dalis – Lietuva. Monografijos autorė L.Kastanauskaitė teigia, kad „tose valstybėse, kur jos nėra uždraustos, skelbiami jų adresai, narių sąrašai, patalpų aprašymai ir net labdaros darbai. Ložių slaptumas priklauso nuo jų ryšių su politinėmis partijomis, vyriausybėmis, parlamentais, žvalgybomis (masonai turi ir savo žvalgybas), religijomis, mokslais, menais, visuomeninėmis organizacijomis, mafija, netradiciniais polinkiais.“ Masonai nėra centralizuota organizacija. Ji suskilusi į daugybę nacionalinių arba taip vadinamų didžiųjų viena nuo kitos nepriklausančių ložių. XX a. pirmoje pusėje veikė Austrijos, Belgijos, Bulgarijos, Čekoslovakijos, Graikijos, Ispanijos, Jugoslavijos, Lenkijos, Rumunijos, Rusijos, Šveicarijos, Turkijos Didžiosios ložės ir daugybė joms pavaldžių mažesnių – tame tarpe ir Lietuvos. Juos riša ritualai, simbolika ir savitarpio pagalbos dvasia. Masonus vienijo ir vienija didesnės organizacijos: Tarptautinis masonų biuras (įk. 1900 m.), Tarptautinis masonų santykių biuras (įk. 1902 m., Ženevoje), Masonų klubų nacionalinė lyga (įk. 1904 m.), Pasaulio masonų sąjunga (įk. 1913 m. Berne), Tarptautinė masonų sąjunga (įk. 1921 m.), Nacionalinė Didžiųjų ložių sąjunga (įk. 1921 m.).

Pasaulio rašytiniai šaltiniai masonus mini jau XVI-XVII a. Lietuvoje antimasoniškas Kaliostro teismo Romoje apžvalgos vertimas kunigo G.Kniazevičiaus iniciatyva buvo išleistas 1793 m. Masonijos istorikai veiklos pradžią sieja su viduramžių didžiųjų bažnyčių statymo laikotarpiu – gotika. Iš tų laikų yra likę ir trys pagrindiniai hierarchijos laipsniai organizacijoje: mokinio, amatininko ir meistro (magistro). Ankstesniais laikais jai tegalėjo priklausyti mūrininkai, bet vėliau pavadinime atsirado ir žodis – laisvųjų. Apie masonus pasakojamos paslaptingos istorijos, greičiausiai, kilo dėl bažnyčių statymo istorijų paslapčių. XVI a. mažėjant statymo apimtims organizacijoje ėmė atsirasti su amatu nieko bendro neturintys asmenys: aristokratija, dvasininkija ir kt. Jie stengėsi išlaikyti ritualus, ložes, nors pastarosios įgavo visai kitokią prasmę: ne pastogė poilsiui, bet pagrindinė „vadavietės“, ritualų pravedimo vieta atitinkamoje geografinėje vietovėje. XVIII a. organizacija įgavo tokias formas, kurios liko iki šių dienų. Atsirado nuo 34 iki 40 masoniškosios hierarchijos laipsnių. Tuo periodu susiformavo ir dvi kryptys jų veikloje: viena buvo kritiška krikščionybės, ypač katalikų bažnyčios atžvilgiu, kita – siekė glaudžių ryšių su ja. Galingesnė buvo pirmoji. Kiekvienas masonų laipsnis turi jam būdingą simboliką, ceremonialą ir jį pagrindžiančias legendas. Ložės susirinkimai buvo vadinami statybų darbais. Į žemesnio rango susirinkimus galėjo ateiti bet kuris aukštesnio laipsnio narys, bet į aukštesniojo – tik tas ir aukštesnis lygmuo. Ložių ritualinių apeigų forma, veiksmų seka, inventorius, patalpos dekoravimas buvo apibrėžti ritualų aprašymuose. Iškilmingus ritualinius ložių darbus lydėdavo vadinamoji stalo ložė. Ji vykdavo arba pačios ložės patalpose, arba restoranuose. Tokios ložės metu buvo naudojama masoniška atributika ar masoniška abėcėle užrašytomis kriptogramomis puošti indai.

Vienas dažniausiai naudojamų masonų simbolių – skriestuvas. Jis nuo viduramžių Vakarų Europos kultūroje simbolizuoja geometriją, kosminę tvarką ir planingą veiklą. Dorovės normų, teisingo elgesio simbolis ir vienintelis laisvojo mūrininko tinkamo gyvenimo bei elgesio matas. Mentelė – masonų meistro darbo įrankis. Jo simbolinė paskirtis – su broliška meile, rūpesčiu, pataisant ir prižiūrint mokinių bei pameistrių darbą, suvienyti ložės narius į vieningą broliją. Akmuo – iš viduramžių mūrininkų tradicijos atėjęs simbolis. Masonų naudojamas mokinio laipsnio rituale, interpretuojant akmenį dvejopai: kaip tašytą ir kaip netašytą. Netašytas akmuo savo neapdailinta ir nenugludinta forma išreiškia žmogaus neišprusimą, neišsiauklėjimą ir ydingumą. Aptašytas, nugludintas akmuo – praplėsto intelekto, apribotų aistrų bei išgryninto gyvenimo simbolis. Simbolių yra daug  ir įvairių.

Laisvieji mūrininkai (masonai) siekdami praktikuoti tikrą toleranciją kitoms religijoms, patys turėjo būti religingi. Tolerancija kitai religijai skiriasi nuo nesirūpinimo. Masonai nemokė teologijos doktrinos, nes organizacija pati nėra religija ir neketina ja tapti. Jiems netgi draudžiama diskutuoti religinėmis temomis savo susirinkimuose, bet tikėjimas Aukščiausiąja Būtybe yra būtina narystės sąlyga. Ložių nariai yra skatinami laikytis savo asmeninių įsitikinimų ir be kitų įsipareigojimų atlikti pareigą tam Dievui, kokiu vardu jis yra kam priimtinas. Tas pats ir su politiniais išsisakymais. Tai – nepolitinė organizacija ir draudžia daryti pareiškimus jos vardu. Nepriklausomai nuo politinio aktualumo ar viešojo intereso niekas negali politiniuose debatuose palaikyti vieną ar kitą pusę. Laisvoji mūrininkija nesiūlo politinių sprendimų ir visą laiką rūpinasi tarpininkavimu siekdama išvengti bet kokių nesutarimų. Tai nereiškia, kad jie, kaip asmenys, turi likti nuošalyje nuo politikos išoriniame pasaulyje. Kiekvienas laisvasis mūrininkas yra raginamas gyventi ir elgtis kaip atsakingas pilietis. Tokia veikla turi būti vykdoma pagal jo paties žinias ir įsitikinimus.

 

Masonų judėjimas Lietuvoje

Masonų judėjimas Lietuvoje išplito maždaug tuo pat metu kaip ir Lenkijoje – Saksų valdymo metu (apie 1738 m.). Šios dvi šalys tuomet buvo įtakojamos Prancūzijos ir Vokietijos. Pirmieji žinomi masonai Lietuvoje buvo Ignas Oginskis, Jurgis Vielhorskis, Karolis Radvila. Įdomu, kad maždaug tuo pačiu metu Vilniuje susiorganizavo ir moterų ložė – tai buvo labai retas reiškinys pasaulinėje masonijos istorijoje. 1784 m. įsikūrė Didžiųjų Rytų ložė, kuri priėmė abiem šalim bendrą konstituciją - masonijos veiklos pagrindą iki pat uždarymo. Ložių reglamente buvo patvirtinta, kad masonu gali tapti 20 metų sulaukęs asmuo. Tokio asmens (jis buvo vadinamas „ieškančiuoju“) atrankai buvo skiriamas didelis dėmesys. Brolijos nariu galėjo tapti tik kito ložės nario rekomenduotas asmuo. Vėliau du paskirti ložės nariai susipažindavo su kandidato gyvenimo būdu, moralinėmis nuostatomis ir savo ataskaitą pateikdavo ložės nariams. Pristačius jį ložės nariams būdavo balsuojama. Jeigu sprendimas būdavo teigiamas, „ieškantysis“ turėdavo išlaikyti tris simbolinius išbandymus ir duoti priesaiką. Tuomet jam būdavo paaiškinami mokinio atpažinimo ženklai ir ložės posėdžių salėje patiesiamo kilimo simbolika. Pakėlimas į pameistrio ir meistro laipsnius vykdavo panašiai. Aukščiau kandidatuojantys turėdavo būti „ištarnavę nustatytą būtiną laiką“. Į dar aukštesnius brolijos narystės lygmenis buvo keliama jau ne ložėse, o kapitulose. Ložę sudarė tikrieji ir garbės nariai. Asmuo galėjo būti išrinktas ne vienos ložės garbės nariu, galėjo dalyvauti jos darbuose, bet nemokėjo ten mokesčių ir neturėjo teisės spręsti.

Didžiųjų Rytų ložės nariai atsisakė prorusiškų tendencijų, rėmė Kosciuškos sukilimą, o rusams okupavus buvo sunaikinti. Atsigavo tik aktyviai pradėjus veikti Vilniaus universitetui. 1817 m. Vilniuje jau buvo priskaičiuojama 114 veikiančių asmenų, didelė dalis Uoliojo lietuvio ložės narių - universiteto profesoriai. Masonų ložės ėmė kurtis ir provincijoje: Raseiniuose – Palemonas, Ukmergėje – Dorybės triumfas ir kt. Apie 1820 m. Lietuvos masonų tarpe prasidėjo nesutarimai, nes prof. Jokūbas Šimkevičius sumanė reformuoti veiklą padarant ją intelektualesne ir mažiau ritualizuota. Barnių pasėkoje caras Aleksandras I-asis vėl uždraudė šį judėjimą. Trečias aktyvus „prikėlimas“ vyko apie 1910 m., jam vadovavo pirmųjų masonų provaikaitis Mykolas Riomeris. Masonai - Vydūnas ir  Rerichų šeima - susirašinėjo. Šiandien jau visi žinome, kad Tarptautinė Kultūros diena buvo sugalvota ir pasaulio politikų tarpe išpopuliarinta N.Rericho. Ją Lietuva kartu su Europos bendruomene pastaraisiais metais aktyviai mini balandžio 15-ąją iškeldama Rericho sukurtą vėliavą su trimis raudonais skrituliais.

Tarybiniais laikais eiliniam lietuviui masonai buvo daugiau mistinis dalykas, nors jų „dukterinė“ organizacija – esperantininkai tuomet buvo oficialiai pripažįstami. Įdomu, kad tradicinės Lietuvos politinės partijos ir anksčiau, ir dabar savo gretose turi masonų. „Rotary“ ir „Lions“ klubai, Raudonojo kryžiaus draugija, skautų judėjimas, Šaulių sąjunga, Keturvėjininkų judėjimas – atsirado masonų iniciatyva arba jiems aktyvinant bendradarbiavimą šalies viduje ir Europoje. Kilmės dokumentus išsaugojusi Lietuvos bajorija susibūrė į Bajorų sąjungą. Nesenai ji priimta į tarptautinę bajorų bendruomenę. Daugelio jų protėviai ir dabartiniai nariai yra buvę ar dabar yra masonais.

Masonai yra įpareigoti pasirinkti – nori jie skelbti apie savo dalyvavimą masonų veikloje ar ne, bet negali nieko skelbti apie kitą žmogų. Šiandien žinoma, kad į laisvą Lietuvą laisvieji mūrininkai „sugrįžo“ per Vokietiją į Klaipėdą 1993 m., kad jų būryje yra apie 100 žmonių, kad portalo “balsas” redaktorius Arūnas Brazauskas ir verslininkas Šarūnas Davainis nebijo prisipažinti esą naujos kartos masonai. Tikrasis ir tik taip vadinamas Lietuvos elitas susitinka „dukterinėse“ masonų organizacijose „Rotary“ ir „Lions“, keičiasi informacija, padeda gabiam jaunimui, ligoniams ir pan. Judėjimas Europoje gyvas jau ne vieną šimtmetį. Lietuvos žmonės jame dalyvauja lygiomis teisėmis. Vertinant jų darbus – mistikos ne tiek jau daug, kaip seniausiasiais laikais, tai įdomu, šiandieninio vidinio ložių gyvenimo spauda neaprašo.Jie organizuoja daug renginių kultūros istorijos klausimais. Tai Europos bendruomenę telkiančios, keitimąsi informacija skatinančios organizacijos, kuriose gal kiek atviriau nei masonų ložėse viešinama informacija, planuojama mūsų ateitis... Gerai tai ar blogai – gyvenimas parodys, bet žinant masonijos idėjines nuostatas jau galima prognozuoti...

 

XIX a. Lietuvos masonų identiteto paieškos

Laisvųjų mūrininkų brolijos ritualai buvo gaubiami paslapties, apipinti prietarais ir mistiniais pasakojimais. Lietuvoje juos vadindavo parmazonais. Tai buvo iškilūs, mąslūs žmonės, todėl neįprasti paprasto valstiečio akiai. Visa, kas nepažįstama - baugina. Žmonės manydavo, kad parmazonai gali išnykti, pasiversti kuo kitu. Tuomet aktyviausi Lietuvos masonai buvo M. Dluskis ir M.Riomeris, M.Oginskis, A.Čartoryskis, D.Poška, S.Daukantas, S.Stanevičius, A.Mickevičius, T.Narbutas, K.Kontrimas, L.Rėza, J.Lelevelis ir kt. Nors masonija tuometinėje Lietuvoje aktyviausiai bendradarbiavo su Lenkijos masonų ložėmis, bet europiniame kontekste išsiskyrė Jokūbo Šimkevičiaus veikla. Jis siekė, kad masonija atsisakytų beprasmio ir žalingo paslaptingumo principo, o posėdžiai būtų naudingi jų nariams. S.Malachovski-Lempicki savo knygoje „Masonai buvusios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemėse 1776-1822“ stebisi, kad reforma atsirado ne Varšuvoje ar Krokuvoje, bet Vilniuje. Reformatorius J.Šimkevičius atsiskyrė nuo „Uoliojo lietuvio“ ložės ir, G.Beresnevičiaus teigimu, 1817 vasario 11 d. įkūrė „Šubravcų“ (Nedorėlių) ložę, kurioje brolijos nariai skaitydavo mokslinius straipsnius, atlikdavo eksperimentus, diegė pažangią užsienio amatininkų patirtį į Lietuvos ūkį. G.Beresnevičius teigia, kad šios ložės ideologijos pagrindas – mitologijos rašymas. Atsiskyrusios ložės veiklos pradžioje kiekvienas jos narys pasirinko senovės žemaičių dievų vardus iš J.Lasickio sąrašo, pvz. T.Zanas buvo Ganiklis, J.Šimkevičius – Perkūnas, K.Kontrimas – Poklius, J.Chodzka – Vaižgantas ir kt. Kiekvienas turėjo rinkti ir skelbti medžiagą apie pasirinktą dievybę: taip buvo tikimasi atkurti mitologiją.

Etnologas Gintaras Beresnevičius savo daugiakryptėje veikloje rado laiko ir vietos „Šubravcų“ ložės pamatinėms nuostatoms analizuoti. Straipsnyje „Identiteto paradoksai. Legendos ir mitologija lietuvių savimonės formavimesi“ apie Šubravco T.Narbuto nuostatas rašė: „Romos istorikai savo knygas pradėdavo nuo dievų ir pusdievių ar visai neverifikuojamų legendų aprašymų, juk nuo kažko reikia pradėti.Mitologijos esmė ir tikslas yra pagrįsti istoriją. Tai pagrindas, be kurio istorijos negali būti; jei tauta neturi savo papročių, mitų ir dievų, jei neturi savo religijos, neaišku nuo ko pradėti, apie tą tautą rašant, kur jos buvimo, radimosi ir savasties egzistenciniai pagrindai“. Didžiausią darbą nuveikė Vilniaus universiteto profesoriai – masonai Teodoras Narbutas, Kazimieras Kontrimas, kurie savo domėjimąsi mitologija perdavė kitiems dėstytojams, jaunimui. Aktyviu K.Kontrimo idėjų sekėju buvo ir Ignalinos rajono Senojo Dūkšto (Dūkštelių) kaime dvarą turėjęs masonas Tomas Zanas. Pas jį svečiuodavosi tapybos profesorius, masonas Jonas Rustemas (ten ir palaidotas), odę masonų veiklai parašęs (Odė jaunystei) rašytojas Adomas Mickevičius. Pats T.Zanas taip pat rašė masonus šlovinančias eiles, inicijavo Filaretų, Filomatų organizacijų, telkiančių pažangiai mąstantį jaunimą, įkūrimą. J.Bučys teigia, kad kitame T.Zano dvare Panemunėje netoli Kauno „garbingą vietą salone užėmė stiklinė vitrina, kurioje tarp kitų paminklų buvo saugomi Tomo Zano laisvųjų mūrininkų reikmenys“. Ar tokių daiktų buvo ir Dūkšto dvare? Gal jų yra užsilikę aplinkiniuose kaimuose, pas jau mirusių dvaro tarnų vaikaičius?

Kiek plačiau yra aprašytas Jonas Rustemas (1798-1832 m.). Gimęs Turkijoje jis iš visų išsiskyrė pietietišku veidu, kumpa nosimi ir raudona fesa (kepurėle). Vien jo išvaizda paprastam valstiečiui galėjo pasirodyti bauginanti, nes „ne tokia“ kaip visų... Jis į masonus priimtas 1788 m. Berlyne, buvo Vilniaus šv. Jono ložės „Uolusis lietuvis“ narys, jos aukų rinkėjas (1813,1816), pirmasis stiuartas (1817). Nuo 1817 m. Vilniaus šv. Jono ložės „Gerasis ganytojas“ narys, įkūrėjas, jos aukų rinkėjas (1817). Daugelio Lietuvos, Lenkijos ložių garbės narys, VII laipsnio masonas (Rožės kryžiaus riteris). Jis labai artimai bendravo su masonu Mykolu Kazimieru Oginskiu, jo pastangomis buvo įkurta pirmoji dailės mokykla, masonai jam pavesdavo atrinkti gabius dailei jaunuolius, kad galėtų skirti rentą.

Tuo laiku buvo parašyti ir garsieji A.Mickevičiaus kūriniai „Gražina“, „Živilė“, S.Valūno „Birutė“, F.Bernatavičiaus „Pajauta, Lizdeikos dukra“, atsirado D.Poškos Baubliai. G.Beresnevičiaus teigimu būtent profesorius, masonas T.Narbutas sugebėjo aktualizuoti mitologijos tyrinėjimo reikšmę visuomenėje, suteikė mitologijai istorijos metodologijos reikšmę.  „Ar teisinga ideologija, ar ne – tokio klausimo nekyla. Ji yra arba jos nėra. Nuosavos mitologijos esmė - atskiros istorijos pagrindimas. O tai reiškia, kad ideologiją ir istoriją turinčiai tautai reikalinga savarankiška dabartis ir identitetas. Kova dėl nuosavos mitologijos - tai ir kova dėl valstybės istorijos. Ir teisės tą istoriją aiškinti“ – savo straipsnyje teigė G.Beresnevičius. Jis mano, kad be T.Narbuto – masono iš Šubravcų ložės - indėlio, mes nebūtume turėję Vasario 16-osios, nebūtume turėję valstybės su savo istorija ir ideologija.

 

XX a. Lietuvos masonų veikla

Caro Aleksandro I nurodymu masonų ložės buvo uždraustos ir Lietuvoje atsikūrė tos pačios Rusijos ložių pagalba jau 1910 m. (ložė „Vienybė“). Judėjimas vėl ėmė plisti. Į jį įsitraukė nauja inteligentijos karta. L.Kastanauskaitė savo monografijoje nurodo gausybę pavardžių, kurios kūrė to laiko Lietuvos istoriją: tėvas ir sūnus Baltrušaičiai, Mykolas, Vaclovas, Viktoras Biržiškos, F.Bortkevičienė, P.Galaunė, K.Grinius, S.Kairys, L.Karsavinas, V.Krėvė-Mickevičius, A.Merkys, O.Milošas, G.Petkevičaitė-Bitė, J.Pilsudskis, A.Poška, M.Šalčius, M.Riomeris, Georgijus ir Ilja Rommai, E.Roppas, M.Sleževičius, B.Sruoga, M.Šalčius, J.Tumas-Vaižgantas (tikėtina, kad jis slapyvardį pasirinko sekdamas Šubravcų pavyzdžiu), Vydūnas, T.Vrublevskis, Biliūnas ir net iš Ignalinos rajono kilęs Zigmas Žemaitis. Viso per 100 žmonių. Daugelis jų įsijungė į Vilniaus ir Kauno aukštųjų mokslo kursų organizavimą, Lietuvos kultūros sąjungą, organizuodavo kultūros kongresus, tarybas. Masonams vadovavo M.Riomeris – L.Kastanauskaitė spėja, kad tai lėmė ne vienos kartos šios šeimos masonystės tradicijos. Jis – savotiškas ES kūrimo strategas. M.Riomerio svarbiausias tikslas – didelės pilietinės valstybės sukūrimas, o tam reikėjo Lietuvos valstybės. Pilietinė valstybė, jo manymu, turėjo būti regioninių valstybių sąjunga, pvz. Baltijos jūros (Baltoskandija). Šioji, pagal jį, sudarytų konfederaciją su Lenkija, per ją susisiektų su Dunojaus ir Balkanų regionais... M.Riomerio manymu tautinės valstybės kelia pavojų Europos stabilumui. Šiuos dalykus masonai aptardavo uždaruose būreliuose. Monografijoje autorė teigia, kad „M.Riomerio nuomonė – tai nuomonė vieno iš daugelio turtingų, kilmingų bajorų, skersai išilgai apkeliavusių Europą, išsimokslinusių jos universitetuose, daug kam tarnavusių, su tautomis nesuaugusių, jų nemėgusių ir nepaisiusių“.  Tarptautiniai masonų ryšiai platino tokią informaciją. Aktyvus šios minties šalininkas buvo ir J.Šliūpas. 1916 m. Amerikos lietuvių laisvamaniškų organizacijų įgaliotas jis net JAV Senatui įteikė memorandumą, kuriame prašė JAV vyriausybę būsimoje Taikos konferencijoje paremti Lietuvos ir Latvijos bendros valstybės sukūrimo planą. Sekdamas S.Daukantu, A.Baranausku, J.Basanavičiumi, kurie šias tautas laikė artimais giminaičiais jis įrodinėjo, kad ši sąjunga neišvengiama, suprantama ir naudinga. „Naujoji“ tauta turėjo vadintis Lėtais. Jis sakė, kad mažos tautos suteikia pasauliui spalvingumo, jaukumo, bet būsimoje Paneuropoje numatomoji bendra lėtų tauta turėtų didesnį svorį, stipresnę ekonomiką, pigesnį valdymą (teigė, kad smulkūs akcininkai turi mažai balsų – valdo didieji). Sunku spręsti, kiek baltiškoji romantika buvo naivi, kiek klastinga...

M.Riomeris, J.Šliūpas galvojo kaip ir daugelis to laiko masonų. Jie nebuvo vieniši ir atliekant praktinius veiksmus. Dauguma mūsų žino legendą apie Babelio bokštą. Masonai menininkai, kalbos filosofai, neteikdami prioriteto nei vienai iš Europos tautų kalbų, pradėjo kurti naują, bendrą visam pasauliui kalbą. Masonai šią legendą siejo su senovės statybomis, mūrininkyste, su Senojo Testamento „Pradžios“ knyga. Tuo laikotarpiu pasaulyje buvo sukurta apie 217 dirbtinių kalbų. Vienos naujos kalbos kūrėju tapo Liudvikas Zamenhofas (1859-1917), gimęs Baltstogėje, bet savo tėvyne vadinęs Lietuva. Jis dirbo gydytoju Veisiejų miestelyje, vedė kaunietę, o jos kraitį panaudojo knygelės „D-ro Esperanto. Tarptautinė kalba“ leidybai. Ji buvo išleista su vertimais į rusų, lenkų, prancūzų, vokiečių kalbas, pradėjo kurtis esperantininkų klubai, vadovėliai buvo išleisti 17-ka Europos kalbų. Esperantas – naujoje kalboje reiškė „turintis viltį“, tokiais ir panašiais pavadinimais veikė daug masonų ložių. Kalba Zamenhofui buvo tik priemonė siekiant pasaulio bendruomenės sukūrimo. 1910 m. susikūrė Tarptautinė katalikų ir kitokios esperantininkų sąjungos, Tautų Sąjunga pripažino ją esant tinkama tarptautinei kalbai, Europos sostinėse vykdavo esperantininkų kongresai, ją palaikė ir SSSR vadovai. Lietuvoje esperantininkų judėjimas prasidėjo prieš I-ą pasaulinį karą, į judėjimą įsijungė ir kunigai (jų tarpe buvo masonų), dalyvavo K.Binkis, K.Korsakas, J.Tumas-Vaižgantas ir kt. Įdomu tai, kad ja domėjosi ir etnografai. Jie surinktą medžiagą versdavo į esperanto kalbą ir taip Europoje platino žinią apie Lietuvą. 1987 m. UNESCO, kurios nare yra ir Lietuva, iniciatyva ši kalba visame pasaulyje minėjo 100-ąsias sukūrimo metines.

 

Masonai rytų Aukštaitijoje

Ir seniau, ir dabar visiems aktualus lietuvių santykių su lenkais klausimais. Čia taip pat neapsieita be masonų. Norime to ar nenorime, bet mūsų kraštietis J. Pilsudskis 1867 m. gimė Zalavų dvare (Švenčionių r.), sulenkėjusių bajorų J.V.P.Pilsudskio ir M.Bilevičiūtės šeimoje, kuri save kildino iš Giniotų giminės, iš legendinio Dausprungo dinastijos, kuri menamai valdžiusi Lietuvą iki Gedimino. Jo jaunystė buvo audringa, bendravo su revoliucionieriais, buvo ištremtas į Sibirą, įstojo į Lenkijos socialistų partiją ir Vilniuje įkūrė jos skyrių, užmezgė ryšius su Europos ir Japonijos žvalgybomis, I pasaulinio karo metais sukūrė lenkų karinę organizaciją, buvo Baltojo erelio masonų ložės Lenkijoje narys. Jo tikslas buvo atkurti Žečpospolitą sujungiant Lenkiją, Ukrainą, Baltarusiją, Lietuvą ir dar plačiau. Tai buvo nepriimtina Lietuvos masonams, nes jie savo vizijose naująją jungtinę valstybe su sostine Vilniuje. Dar M.Riomeris teigė, kad „J.Želigovskio „sukilimas“ ir politinė „Vidurio Lietuvos“ (nauja valstybė J.Pilsudskio ir bendražygių paskelbta 1920.10.09) kombinacija yra Belvederio – masonų laboratorijos kūriniai. Reikia žinoti, kad Želigovskio aferoje ir visame vadinamame „Vidurio Lietuvos“ sumanyme žymų vaidmenį atlieka lenkų masonerija“.

Švenčionių rajone 1918 m. baigiantis karui buvo įkurta Dvilonių respublika. Tai Perlojos pavyzdžio „šalis“. I-o pasaulinio karo metais „Lietuvos aide“ pasirodė atsišaukimas į Lietuvos piliečius, raginantis patiems organizuoti savivaldą. Senieji krašto žmonės pasakojo, kad Dvilonių kaime stovėjęs vokiečių pulko vadas Otonas iš trijų kaimo valstiečių sudarė „prezidentinę tarybą“. Otonas tarybos pirmininkui paliko raštą, patvirtinantį, kad Vokietija su Dvilonių respublika palaiko diplomatinius ryšius. Iki karo pabaigos raštas kabėjo „prezidento“ troboje po šventais paveikslais, užėjus lenkams jį persuko raidėmis į sieną. Vokiečiai pralaimėjo, Rusijos raudonarmiečių ir Lenkijos baltagvardiečių kovose kaimas ėjo  iš rankų į rankas, bet stabiliai vyko „vietos valdžios“ organizuoti budėjimai, pasitarimai dėl sėjos, kerdžiaus rinkimai. 1920 m. Dvilonių respublika buvo okupuota Lenkijos. Graudžiai linksma istorija lyg ir neturinti tiesioginių ryšių su „pasaulio konstruktoriais“ masonais, vis dėl to L.Kastanauskaitė mano, kad „suaugusių žmonių žaidimai“ kūrėsi didžiųjų paramasoniškų idėjų ir žygių kryžkelėje.

Rusijos revoliucijų išvakarėse grožinėje literatūroje įvairiais pavidalais pasklido šviesos, ugnies įvaizdžiai. Pasirodė kūrinių apie žiburius, kibirkštis, deglus, nušvietusius kelią žmonijai. Vienas jų mums nuo mokyklos laikų puikiai žinomas J.Biliūno „Laimės žiburys“, apšvietęs kelią drąsiausiems... Tai masonų simbolika. Jis materializuotas Anykščių rajono žemėse... 1940.07.27. įsteigta J.Biliūno draugija, kurios iniciatorės buvo ir garsiosios masonės F.Bortkevičienė, S.Čiurlionienė-Kymantaitė. Draugija inicijavo palaikų pervežimą, ant kapo užrašė poeto eiles: „Kai numirsiu, man pakaskit Ant Šventosios upės kranto, Kad matytų kapas sodžių, Kūdikėliu kur užaugau...“. Kiek anksčiau ukrainietis, poetas, masonas Tarasas Ševčenka buvo parašęs: „Kai numirsiu, jūs užkaskit Mane ant kurgano. Tarp plačių gimtinės stepių Ukrainoj mano. Kad lankas regėčiau, Dnieprą...“. Tuomet masonų rašytojų tarpe buvo įprasta iš kartos į kartą perkurti savo simbolius, alegorijas, siužetus...

Lietuvos liaudininkų politinės srovės veikloje, kurioje aktyviai veikė „Lietuvos“ ložės masonai G.Petkevičaitė-Bitė, M.Sleževičius, J.Vileišis, A.Smetona, A.Voldemaras K.Grinius dalyvavo ir 1869 m. rugsėjo 20-ąją Anykščių rajono Maleišių kaime gimęs J.Tumas-Vaižgantas, 1879 m. lapkričio 6-ąją Zarasų rajono kaime Pažiegėje gimęs K.Būga. Tos pačios politinės pakraipos „Baublio karalystės“ ložei vadovavo 1835 m. sausio 17-ąją Anykščiuose gimęs rašytojas, vyskupas A.Baranauskas, vėliau veikęs kartu su J.Mačiuliu-Maironiu ir A.Jakštu-Dambrausku. 1899 kovo 29-ąją Švenčionių r. Trebučių kaime gimęs, Molėtuose vikaravęs, su Ignalinos apylinkėse aktyviai veikusiu kun. Kukta aktyviai bendradarbiavęs kunigas-publicistas N.Švogžlys-Milžinas, paskatintas A.Jakšto-Dambrausko T.Narbuto pavyzdžiu parašė ir suorganizavo daug mitologija paremtų kūrinių. Jis buvo skautas, apdovanotas Baltosios svastikos ordinu. Svastikas Lietuvos skautai buvo perėmę iš indoeuropeistikos, buvo aiškinama, kad tai yra seniausias, paslaptingiausias pasaulio ženklas, žinotas dar prieš Kristų. Vieniems jis reiškė pasaulio šalis (šiaurė, pietūs ir kt.), kitiems saulės sukimąsi iš rytų į vakarus. Blogosios svastikos galai atsukti į kairę. Tikėta, kad geroji svastika atneša laimę.

Mitologinę etnologiją kūrė daugelis „Lietuvos“ ložės narių. Jų tarpe ir 1884 m. lapkričio 8-ąją Daktoriuose, Tverečiaus valsčiuje, Ignalinos rajone gimęs, Švenčionių burmistru buvęs Zigmas Žemaitis, jau minėtas J.Tumas-Vaižgantas, Karališkiuose 1892 m. gruodžio 19-ąją gimęs Petras Tarasenka. Jis sudarė Lietuvos piliakalnių registrą. Rygos vokiečio šeimoje 1856 m. gimęs E.Volteris – žymus baltistas, masonas daug keliavo, kasinėjo ir Lietuvoje. Dirbdamas studijavo senuosius rankraščius. Taip XIII a. rankraščiuose „Eiliuota Livonijos kronika“ ir Ipatijaus metraštyje „surado“ minimą Nalšios kraštą (Švenčionių, Ignalinos, Utenos, Zarasų teritorijose), karaliaus Mindaugo dvarą nuošaliame Latavos kaime ties Anykščiais ir iškėlė prielaidą apie netoliese Šeimyniškėlių kalvoje buvus Mindaugo Vorutos pilį. Jis ugdė Peterburgo lietuvių studentų draugijos narius-būsimus visuomenės ir mokslo veikėjus. P.Biržys-Pupų dėdė – anykštėnas, rinko dainas, pasakojimus, rašė miestelių istorijas. Jo darbus vertinę kultūrologai, masonai labai pozityviai kalbėjo apie jo sugebėjimą pristatyti kūrinio pateikėją ir aplinką ne kaip vieną objektą ištrauktą iš konteksto.

Zarasiškiai savo krašte buvo priglaudę 1878 m. Mažeikių apskrityje gimusį Dominyką Šidlauską. 1912 m., dar gyvendamas Rygoje, jis sukūrė naują religiją, kurios vertybinėmis nuostatomis buvo siekiama patobulinti žmoniją, surasti jai „tikrus“ idealus. Save jis vadindavo Visuomiu – naujosios religijos lyg ir vyskupu (taip Vydūnas buvo pavadinęs savo misterijos „Probočių šešėliai“ veikėją). D.Šidlauskis buvo nusprendęs, kad lietuviai kenčia todėl, kad apleido senuosius dievus. I-ą pasaulinį karą, bendradarbiaudamas su J.Baltrušaičiu, jis praleido Rusijoje. 1926 m. išleisdamas knygelę „Visuomybė: naujos, tyros tikybos mokslas, dorovė, apeigos ir organizacija“ jis pristatė savo kūrinį. D.Šidlausko religija buvo artima rusų dramaturgo A.V.Suchovo-Kobylino „Visuomio mokymui“. Svarbiausioms Visuomos sąvokoms dailininkai, etnografai, masonai Jonas ir Balys Buračai sukūrė simbolius. 1929 m. Šidlauskis sugrįžo į Lietuvą. 1930 m. apsigyveno prie Dusetų, kur šešis kaimelius tarp miškų ir kalvų, tarp Sartų, Zaduojo ir Zalvio ežerų jis pavadino bendru Romuvos vardu (1930-1940 m.). Tuometinis žemės ūkio ministras S.Putvinskis šią vietovę paskelbė draustiniu. D.Šidlauskis kviesdavo čia atostogauti atvykti pasiilgusius grožio ir ramybės, pasigrožėti piliakalniais. Turistaujančius dvasiškai auklėdavo, nes, jo manymu, auklėjimas yra svarbus kaip ugnis. 1929 m. Romuvos kurorte jis įkūrė romuvą-šventyklą „Šventojoje girioje“ ir J.Basanavičiaus liaudies universitetą. Jis paskatino ištirti piliakalnius. Kasdien darbą pradėdavo prakalba, keldavo tautinę vėliavą, sveikindavo visus pakėlęs ranką. Kasinėjimus vykdė E.Volteris, P.Tarasenka. Pastarasis apie ten kasinėtą Velykuškų piliakalnį parašė knygelę „Praeities vartai“.

D.Šidlauskis buvo įsitikinęs, kad latviai, estai, prūsai, jotvingiai ir gudai sukurs bendrą valstybę Baltoskandiją pačiame Europos centre. Savo knygelėje „Kokie bus lietuvių ir lietuvninkų uždaviniai?“ Išdėstė naujos valstybės koncepciją ir net nubrėžė sienas. Jo religiją palaikė J.Basanavičius, A.Ambrazaitis, M.Biržiška, J.Šliūpas ir kiti masonai. Visuomis nuo jaunystės mokėsi esperanto kalbos, bet nepatingėjo ir pats sukūrė 35 raidžių pasaulinį raidyną, jį paskelbė. Tautų Sąjungai inicijavus diskusiją dėl tarptautinio kalendoriaus sukūrimo, D.Šidlauskis pasiūlė savo projektą: 13 mėnesių po 28 dienas, o Naujais metais siūlė laikyti gruodžio 25 d.- per saulės lygiadienį, metus skaičiuoti pradėti nuo Prancūzijos Didžiosios revoliucijos. Nuo 1932 m. Kaune pradėjo veikti Visuomiečių komitetas. Jie turėjo atstovybes Čikagoje, Pabaltijo valstybėse, buvo planuojama kurti Amromą (Amerikos romuvą). 1937 m. D.Šidlauskis išvyko į Ameriką, o Zarasų romuvoje liko jo sekėjas, skautas S.Jameikis (1914-1990 m.), gimęs Girėnų kaime prie Sartų ežero. Jis taip pat planavo suvienyti aisčius ir prie Sartų ežero įkurti Lietuvos-Latvijos valstybę su sostine Romuva. SSSR kariuomenei užėmus Lietuvą, tokio tipo organizacijos buvo paskelbtos fašistinėmis, o Visuomio įpėdinis buvo ištremtas į Sibirą. Tremtyje, kartu su kitais idėjos sekėjais, 40-jame konclageryje jis visai rimtai braižė naujos sostinės gatves, aikštes, žymėjo vietas įstaigoms, teatrams, žinyčioms, skirstė pareigas ir kūrė strategijas. Po 50-ies metų S.Jameikis grįžo į Lietuvą, 1994 m. parašė atsiminimų apie tremtį knygą „Traukinys rieda į amžinastį“, bet joje nei apie Visuomį, nei apie Romuvą nerašė, apie svastikas ir kitus simbolius neužsiminė. Manoma, kad D.Šidlauskis yra palaidotas Papempių kapinėse.

2013 m. birželio 29 dieną Utenos rajono užpalėnai minėjo savo kraštiečio, Geografų draugijos steigėjo ir pirmojo vadovo Kazio Pakšto 120-ąjį gimtadienį. Apie tai, kad jis masonas – kalbama nebuvo. Didieji jo gyvenimo ieškojimai, atradimai ir net jo sukurtas geografinės politikos terminas buvo susieti su Lietuvos vietos pasaulyje paieška. Jis pirmasis prabilo ir apie nūdienoje aktualią temą – emigraciją, teigė, kad Lietuvos gamta nepajėgi išlaikyti didelį gyventojų skaičių, todėl būsiąs gyventojų perteklius. Jo manymu, migracija prasidėsianti siekiant pakelti savo gyvenimo standartą... K.Pakštas teigė, kad tam, kad Lietuva būtų saugi, reikia būti naudinga kaimynams. Jis netikėjo, kad tokia maža šalis gali išlikti viena. Jos ateitį matė sąjungose, federacijose ir panašiuose dariniuose. Pritarė Paneuropos idėjai, „projektavo“ Baltoskandiją. Savo įžvalgose jis apibrėžė ir 2014-ųjų metų viduriui aktualią problemą -  numatė, kad ateityje bolševikų režimas žlugs, sunyks arba sušvelnės, SSSR pasivadins Euroazija. O juk po K.Pakšto mirties praėjus keturiasdešimt keturiems metams - 2014 m. gegužės 29 d.- V.Putinas pradėjo kurti tokią valstybę... Utopiškiausias jo projektas: antrosios Lietuvos – Dausuvos - sukūrimas. Dausomis jis vadino laukinę gamtą. K.Pakštas ilgai keliavo po Ameriką ieškodamas jai vietos. Britų Hondūre jis susitikinėjo su vietos politikais, pasakojo apie savo svajonių šalį – mažytę lietuvišką valstybę didelėje valstybėje, kur lietuviai toli nuo Lietuvos galėtų išsaugoti savo etninius savitumus, pirmiausia lietuvių kalbą būsimųjų amžių mokslui. Užsieniečiai buvo suinteresuoti žemdirbių ir kooperatininkų „importu“, nesibaimino dėl jų etninės kultūros išsaugojimo, bet neatsirado norinčių ten išsikelti gyventi, jo idėjos nepalaikė įtakingos JAV lietuvių organizacijos, o jo vizijas vadino „pasvajojimu tabako dūmų debesyse“, fantastika... Nuo 1938 m. gyveno Amerikoje, įsijungė į Amerikos baltistų veiklą ir per krikščionių demokratų organizacijas dalyvavo Vidurio bei Rytų Europos kūrime. 1989 m. Lietuvos geografų draugija įsteigė K.Pakšto atminimo medalį, kuriuo buvo apdovanojami nusipelnę geografai. Užpalių gimnazijos muziejus pavadintas jo vardu, Kaune veikia pakštiškas „Dausuvių“ klubas į kurį renkasi Kauno užpalėnai, Panevėžyje jo atminimą saugo Baltoskandijos akademija, kuri yra įsitikinusi, kad jo darbai yra šiuolaikiški...

Tarybinių laikų folkloristai gerai vertino buvusio karo policijos mokyklos kapeliono, Lietuvos kariuomenės kapeliono A.Sabaliausko-Žalos folkloristinį rinkinį „Lietuvių liaudies dainų ir giesmių gaidos“. Jis paskelbė žinias apie kanklių gamybos ir kankliavimo prietarus bei sąsajas su laidotuvėmis, kvietė susieti lietuvių katalikų giesmes su pagonių giesmėmis, sutartinėmis bei senaisiais piemenų muzikos instrumentais. A.Sabaliausko atminimą saugo Panevėžio Baltoskandijos akademija, Sėlos muziejuos ir kt.

 

Masonijos apraiškos socialdemokratinių idėjų raidoje

Seniausieji pasaulio filosofai savo darbuose kalbėjo socialinės lygiavos klausimais. Vienu pirmųjų apie krikščioniškai komunistinę žmonijos ateitį veikale „Saulės miestas“ rašė italas T.Kampanela: visi bus lygūs ir laimingi be nuosavybės, tautybių, savųjų kalbų, visi kalbės viena kalba... LDK bajoras K.Liščinskis (1634-1689) kalbėjo apie garamantų šalį, buvusią netoli Indijos. Anot jo tai buvo išmintingi, darbštūs, taikūs, laisvi, dirbantys, vienodai besirengiantys ir gaunantys vienodą palikimą žmonės. Jie valgė ir gėrė saikingai, ribojo gimstamumą ir gyvenimo trukmę (40 metų moteris ir 50 metų vyrus aukodavo dievams), nepriimdavo naujų įstatymų, kad neužmirštų senųjų... Bažnyčia jį nubaudė, pasmerkė myriop. Iki galo būdamas ištikimas savo idealams jis atsisakė būti krikščioniškai palaidotas, pageidavo pagoniško sudeginimo ant laužo ir pelenų išbarstymo... 1834-1836 m. Paryžiuje veikė revoliucinė Atstumtųjų sąjunga, turėjusi ryšių su slaptomis socialistų utopistų organizacijomis, revoliucingai nusiteikusiais įvairiose šalyse. 1836 m. iš Atstumtųjų sąjungos susikūrė Teisingųjų sąjunga su devizu „Visi žmonės broliai“ ir su skyriais įvairiose valstybėse. Jos dalyviai buvo ir K.Marksas bei F.Engelsas. Tais pat metais pastarųjų mąstytojų įtakoje sąjunga virto Komunistų, o šūkis „Visų šalių proletarai vienykitės!“ Kongresas pavedė jiems paruošti „Komunistų partijos manifestą“. K.Marksas ir F.Engelsas buvo masonų iliuminatų „Dievobaimingųjų žmonių lygos“ nariais, todėl ir Manifestas parengtas remiantis Iliuminatų ordino programos pagrindu.

Šiuo ideologiniu pagrindu Europoje kūrėsi kairiųjų internacionalai su dideliu pirminių grupių tinklu. I-o internacionalo sekcija Lietuvos (Lenkijos ir Rusijos) reikalams buvo įkurta 1865 m. Londone. 1872-1877 m. veikusio Anarchistų internacionalo pasėkoje Lietuvoje pradėjo veikti teroristinės grupės „Juodvarnėlis“, „Perkūnėlis“, „Giltinė“ ir kt. Istoriškai reikšmingas II Internacionalas. Jis vyko 1889 m. Paryžiuje ir sutapo su  masonų ložės „Prancūzijos Didieji Rytai“ ir tarptautiniu socialistų kongresu, įkūrusiu II-ą Internacionalą posėdžiais. Kongreso darbuose dalyvavo įtakingi Prancūzijos, Olandijos bei kt. šalių masonai, Tarptautiniam socialistiniam biurui vadovavo belgų masonai. 1915 m. Vokietijoje kūrėsi kairiųjų socialdemokratų Internacionalo grupės, 1917 m. įsikūrė partija. Partijos ideologijos formavime stipriai buvo jaučiama antikos heroikos įtaka, plito kalvio, ugnies, fakelo, kibirkšties, švyturio ir pan. simboliai. II-ą Internacionalą (1919-1943) - Kominterną su centru Maskvoje įkūrė masonas V.Leninas. Paraleliai kūrėsi tarptautiniai jaunimo judėjimai. 1919-1923 m. su centru Berne pradėjo veikti Berno internacionalas-tarptautinė socialdemokratų organizacija.

1919 m. Lietuvoje įsikūrė Lietuvos socialdemokratų partija. Nuo 1923 iki 1940 m. ji veikė kaip Socialistinio darbininkų internacionalo sekcija su centrais Hamburge ir Briuselyje. Lietuvos socialdemokratų partijos įkūrėjas – Steponas Kairys buvo inžinierius, politikas, publicistas; Seimo narys, tiekimo ir maitinimo ministras, Kauno universiteto profesorius; ateistų ir laisvamanių veikėjas, Kauno masonų ložės „Lietuva“ narys, kraštotyrinės Lietuvių mokslo draugijos narys, šaulių ir skautų veikėjas. Šiai paramasoniškai ideologijos srovei priklausė ar buvo artimi daugelis „Lietuvių“ ložės narių. Kairiųjų revoliucionierių tarpe buvo bajorų, dvarininkų: L.Janavičius, S. ir A. Didžiuliai, V.Didžiulytė, Z.A. Aleksa (Angarietis), E.Z. Frankaitė-Greifenbergerienė ir kt. Literatūroje ir poezijoje plito Europos socialdemokratų judėjimui būdingi antikiniai simboliai, daugelis rašytojų, poetų perkūrinėjo žymių veikėjų kūrinius, pvz.: V.J.Briusovo „Mūrininkas“ – J.Janonio „Kalvis“, L.I. Palmino „Rekviem“ – J.Janonio „Kumečio daina“ ir daug kitų. Net pasiryžęs savižudybei (kuri, beje atliepė ideologijai, nes buvo diskutuojama ar visuomenei reikalingi seni ir ligoti žmonės) eilėraštį „Ave, vita, moriturus te salūtat“ (Sveikas gyvenime, mirštantis tave sveikina) parašė paveiktas antikos laikų gladiatorių kovų. 1922 m. IV Kominterno kongresas priėmė rezoliuciją, draudžiančią masonystės ir partiškumo derinimą. 1926 m visur pradėtos represijos prieš masonus.

Geopolitiniai persitvarkymai krėtė daugelį Europos šalių: 1922 m. Italijoje į valdžią atėjo Musolinis, perversmas Bulgarijoje, 1933 m. Vokietijoje gyvenimą įtakojo nauja politinė figūra – Hitleris. Lietuva jau tuomet buvo bendraeuropinių procesų veikiama šalis. Daug klausimų kelia ir 1926 m. perversmas šalyje, nes nėra aiškių duomenų, kaip jį įtakojo užsienio šalių politikai. Lietuvos kairieji socialdemokratai susiliejo su komunistais, o negausi dešinioji Lietuvos socialdemokratų partija (1919-1936) priklausė Dviejų su puse internacionalui (centras Vienoje). Ji veikė per kultūros ir jaunimo draugijas, Povilo Višinskio liaudies universitetą, profsąjungas. Didelę įtaką visiems turėjo rašytojų masonų A.Barbiuso, R.Rolano, M.Gorkio, B.Šou, T.Mano, S.Liuiso, S.Lagerlef, L.Tolstojaus, V Nemirovičiaus-Dančenko, A.Bloko ir kitų kūriniai.

Paraleliai vyko partijų skilimai, atskilėliai kūrė naujas politines jėgas, kaip pvz.: 1922-1936 m. veikusi Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga susikūrė iš Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos ir Lietuvos valstiečių sąjungos narių. Įvairių persitvarkymų metu masonų buvo abiejose pusėse (pozicijoje ir opozicijoje). Visose partijose skaitlingiau ar mažiau skaitlingai veikė Lietuvos masonų ložių nariai. Demokratijos, tolerantiškumo kitokioms pažiūroms jie mokėsi bendraudami masonų ložėse, kur politinės batalijos buvo draudžiamos.

Kodėl reikia organizacijos, siejančios įvairių krypčių politikus, verslininkus, mokslininkus, menininkus? Mus jaudina globaliniai pokyčiai gamtoje, terorizmas, nesąžininga konkurencija, greito pelno siekio keliama grėsmė. Mes sveikiname laisvą asmenų judėjimą, bet saugome sienas. Pigūs skrydžiai panaikina atstumus: tai kas anksčiau buvo toli, šiandien ranka pasiekiama... Atsiradus elektroninėms ryšio priemonėms, susiduriame su didžiuliu naujienų srautu, kuriame gausu žinių, bet nemokame jo suvaldyti... Žmonės tampa naujienų srauto aukomis. Kartais net pradedame pavydėti kartoms, kurios pavėluotai arba tiesiog niekada nesužinodavo apie grėsmes kitose šalyse, netrikdydavo savo lėto ir stabilaus Rėdos rato. Privačiame gyvenime atsiranda vis daugiau nerimo. Sudėtingos tampa mūsų galimybės veikti globaliame pasaulyje, menkėja savivertė, o po to seka ligos... Mąstytojai pataria saugotis globalaus pasaulio spaudimo, nes ištvermės ribos nėra begalinės: reikia riboti interneto prieigas, nekoncentruoti dėmesio į visą pasaulį, o išmokti pastebėti tai, kas svarbu privačioje aplinkoje, surasti erdvę asmeninio gyvenimo prasmei ir tikriesiems poreikiams. Globalizacijos įtaka dvilypė, tad kodėl, siekdami jai pasipriešinti, neieškome masonų pagalbos? Pasaulis tampa globaliu kaimu, žmonės pradėjo jausti diskomfortą, nes elektroniniai ryšiai neužtikrina tarpusavio supratimo. Mūsų pakitusi tradicinė gyvensena, maistas, rūbai, kvapai jau nebereiškia provincialumo sumažėjimo. Visur makdonaldai, sportinė apranga, džinsai, koks nors „šanel Nr.5“ tampa globalios moters, o „hugo boss“ globalaus vyro kvapu. Globalizacija jau dažnoje šalyje taip „sumaišė“ tautas, kad sunku nustatyti asmens tautybę pagal veido bruožus: nežinodamas, kad esi Vokietijos turkų kvartale, manytum esąs Turkijoje... Nebegalėdami būti tikri savo unikalumu užsisklendžiame, užimame gynybinę poziciją prieš kitus žmones, svetimšalius. Tokia pozicija tik naikina mus pačius.

Kaip mums pabėgti nuo pasaulio, bet neužsidaryti, likti jame? Kaip pasiekti, kad pasaulio problemos nepaverstų mūsų vien savimi besirūpinančiais? Kaip patenkinti savo norus ir susigrąžinti ramybę? Kaip išmokti rūpintis savimi neįžeidžiant kitų?  Kaip būti saugiu? Masonai, veikdami ir tobulindami save organizacijos viduje, virsdami „tašytais akmenimis“ tampa pajėgūs įtakoti aplinką, jų tobulinimasis skatina bendruomeniškumo vertybes, neveda prie atsiskyrimo nuo kitos visuomenės dalies. Laisvieji mūrininkai pripažindami nuomonių įvairovę tampa tolerantiškais, ieško kompromisų. Organizacijos nariai nežino, kokie sprendimai yra geriausi, todėl jų nepropaguoja. Masonų priešininkai sako, kad jie turi visus bruožus to, prieš ką kovoja, bet tai netiesa. Visi totalitariniai režimai juos persekiojo, kaltino juos patriotizmo stoka ar noru privilegijuota padaryti atskirą žmonių grupę. Jie laikyti internacionalizmo pradininkais, kaltinti slaptais sandėriais. To nepaneigsi, bet tai praeitis nors nepasitikėjimas dar neišnykęs. Šiandieninių laisvųjų mūrininkų netenkina tai, kad savišvieta dabar tapatinama su amerikietišku gyvenimo stiliumi, kuris skatina neribotai vartoti ir sakyti, kad amerikiečiai už visus geriau žino, kaip reikia gyventi ir tapti laimingu. Daugelį atsakymų žino masonai.

Masonai patys yra atsakymas, nes jų trijų šimtmečių istorija, kyla iš XVII a. pabaigos Anglijos, kurioje prasidėjo modernizmas. Oksfordo žodyne terminas „globalizacija“ pasirodė tik 1987 m. ir apibrėžia dramatišką modernizmo greitėjimą. Masonų atsiradimas taip pat buvo modernizmo požymis, o masonų ložės visada buvo atgaiva nuo kasdienybės rūpesčių ir atokvėpiu nuo vis spartėjančio modernaus gyvenimo ritmo. Ir dabar ložės yra aklinai nuo išorinio pasaulio uždengtos ramybės vietos, kur laikas ir erdvė skiriami savivokai, draugystei, kurių beveik nebeįmanoma surasti globalėjančiame pasaulyje. Laisvoji mūrininkija visada buvo tarptautinė organizacija, skatino ložių tarpusavio ryšius nepriklausomai nuo tautybės, rasės ar kilmės. Toks ložių tarptautiškumo įrodymas neramina nacionalistinius sluoksnius, bet visa jų veikla įrodo šventą ir nediskutuotiną prieraišumą gimtai šaliai, kurioje gimė kiekvienas iš ložei priklausančių. Jei laisvieji mūrininkai nemylėtų ir nebūtų savo gimtosios šalies patriotais, tai negalėtų suprasti ir gerbti kitų patriotizmo. Toks pat jų santykis yra su religija bei politika. Kai kas abejoja, kad taip gali būti, nes ložėse draudžiama debatuoti religijos ar politikos klausimais. Sudėtinga suderinti asmenines nuostatas ir neleisti joms patekti į organizacijos narių tarpusavio bendravimą ir palaikymą. Visi puikiai žinome, kad žmonės gimsta lygiateisiai, nors vienas nuo kito jie labai skiriasi, todėl bendravime sugebėjimas izoliuotis nuo asmeniškumų yra gyvenimo būdo menas. Masonų tarpe jis vadinamas net karališkuoju menu, nes tai – specialus, pozityvus dvigubas mąstymas, įgalinantis tuo pačiu matyti žmonių skirtumus ir juos gerbti. Jeigu masonų ložes suprasime kaip gebėjimą priimti kito nuomonę, gali atsirasti prielaida panaikinti įtampas, nesutarimus mūsų šiandieniniame pasaulyje.

 

Paruošė Dalia Savickaitė

 

Naudotos literatūros sąrašas :

1. Beresnevičius Gintaras, Identiteto paradoksai. Legendos ir mitologija lietuvių savimonės formavimesi//Metai.-2011, Nr. 8/9, p. 114-121;

2. Būčys Žygintas, Masonai Lietuvoje: XIII a. pabaiga-XIX a. pradžia. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2009. 229 p.;

3. Brazauskas Arūnas, Masonai: nevieši ir nesislapstantys, Lietuvos žinios, 2010, lapkr. 22, p.1,3;

4. Brazauskas Arūnas, Sine Odio-be neapykantos//Verslo klasė.-ISSN 1648-6374.-2007, Nr.1, p.32-39;

5. Guzevičiūtė Rūta, Mykolas Kleopas Oginskis (1765-1807), V.: Versus aureus, 2006, p. 297-300;

6. Kastanauskaitė Laima, Lietuvos inteligentija masonų ir paramasoniškose organizacijose (1918-1940): monografija, V.: Vaga, 2008, 423 p.;

7. Kiauleikytė Laima, Freimaurerlied atgarsiai L.Rėzos (1776-1840) kūryboje, Kultūrologija t.10, p. 126-143;

8. Laisvoji mūrininkija pasaulyje ir Lietuvoje: idėjos, istorija, asmenybės, V.: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2012, p.245;

9. Malachovski-Lempicki, Stanislav, Masonai buvusios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemėse, 1776-1882: istorija ir šaltiniai, V. Mintis, 2009, p. 264

10. Nemeikaitė Sigita, Tarnyste visuomenei dar neįprasta didžiuotis//Veidas, 2008 Nr. 48 (gruod. 1), p.50-51;

11. Vyšniauskas Marius, Masonybė užsienyje ir Lietuvoje. Kas tai?//Literatūra ir menas, 2011, kovo 18, p. 3,11.

 

Naudotos internetinės nuorodos:

http://www.freemasonry.lt