Mes turime 415 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3960
mod_vvisit_counterŠią savaitę:20161
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:96191
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Dieviškosios meilės ir prisikėlimo galia

2017 m. balandžio 15 d., šeštadienis Nr.28 (1657)

Velykos – tai šventė, kuri mus, krikščionis, kviečia priimti savo širdin, savo sielos gelmėn Prisikėlusįjį – iš kapo žengiantį Jėzų; atsinaujinusiu ir mylinčiu tikėjimu, veikiant Šventajai Dvasiai. Kartu su Jėzaus Motina Marija priimkime pašlovintąjį Jėzų. Kristus gyvena mūsų širdyse per tikėjimą, jis esti mumyse, idant pašlovintų mumyse Tėvą ir išreikštų jam savo beribę meilę – meilę, nugalinčią blogį, mirtį, visas kančias ir liūdesį. Vis dar esame šios žemės keleiviai, tad priimkime Kristų tikėjimu, viltimi ir meile, bet žinodami, kad jo pergalė mums jau duota, ji priklauso mums – tiek, kiek norime jos priimti. Todėl atverkime širdis Tėvo dovanai!

Didžioji meilės pergalė išsipildo žemės gelmėse Velykų naktį. Toji pergalė jau liepsnoja ant kryžiaus Kristaus širdyje, kai savo gyvenimo auka jis pašlovina Tėvą ir išgelbsti mus. Kryžiaus pergalė lieka paslėpta... Prisikėlimo slėpinys apreiškia ją šlovingu, akinančiu būdu – tai jau nebe šio pasaulio grožis ir spindesys! Prie kryžiaus visa lieka paslėpta. Meilė nugali, ji yra, bet Prisikėlimo slėpinyje ji regimai sušvinta visiems žmonėms. O Marija savo tikėjimu ir meilės kupina kontempliacija iš karto gyvena šlovingąja pergale. Viešpaties Apreiškimo slėpinys užsibaigia Velykų slėpiniu – Jėzaus pašlovinimu. Skausmų Marija, su begaline stiprybe, beribe meile ir neapsakoma kančia išgyvenusi šį slėpinį, tą Velykų naktį džiūgaute džiūgauja savosios meilės tyloje. Jos Jėzus, jos mylimasis Sūnus - Dievas nugalėjo mirtį ir kančią! Sūnus savo meile traukė Motiną prie kryžiaus ir leido jai dalyvauti deginamojoje aukoje, išgyvenant glaudžią meilės vienybę su juo. Panašiai ir pirmąją savo šlovės akimirką – amžiną akimirką – Jėzus patraukia Mariją, tik dar stipriau: visa joje persmelkta Jėzaus meilės Tėvui ir jai... ir kiekvienam iš mūsų. Tai toji pati meilė kaip ir ant kryžiaus, tik Velykų naktį ji trykšta laisvai, su akinančiu spindesiu. Naujoji šviesa – tai simbolis, bet vis dėlto simbolis. Išvydę kylančią ir visa ryjančią liepsną negalime negalvoti apie Mariją, viduje sudegintą, dieviškai sudegintą, nudegintą sužeistosios Jėzaus širdies, kurios žaizda po Prisikėlimo tapo šlovinga, švytinti. Jėzus atėjo, kaip ir buvo savo mokiniams sakęs, įžiebti žemėje ugnies, ir šiame Velykų slėpinyje toji ugnis išplinta, nepakartojamai pasklinda Marijos, mūsų Motinos širdyje ir Jėzaus mokinio Jono. Marijos širdies ugnis liepsnoja su dieviškos motinos romumu ir švelnumu. Jėzus nori, kad šią naktį kiekvienas priimtume iš jo ir Marijos deginančią ugnį – jo pergalingą meilę. Jis nori dalintis šiuo troškimu, kurio akinamas įsteigė Eucharistiją – visiškai mums atsiduoti, pažadinti mūsų tikėjimą ir atnaujinti mumyse dieviškąją šviesą, per kurią taptume imlūs jo deginančiai ugniai, jo meilei. Tėvas nori mums dovanoti meile degančią ir visas kančias nugalinčią Jėzaus širdį, idant būtume „viena“ su juo meilėje; o Marija mums duota, kad išmokytų priimti meilės ugnį be baimės. Jos dėka ir per ją deginanti Kristaus širdies ugnis tampa romi ir švelni, kad neišsigąstume Jo meilės – meilės ugnies, iš vidaus perkeičiančios visas kančias.

Per Velykų liturgiją mūsų tikėjimas, viltis ir meilė tekyla prie Jėzaus, teuždega mumyse troškimą būti jo sudegintiems, idant taptume kupinais meilės ir šviesos vaikai. Nors žinome, kad kova tęsis, gundymai bus stiprūs, teks ir toliau gyventi drauge su vyrais ir moterimis, atmetančiais meilės pergalę ir kovojančiais prieš dieviškąją ugnį ir šviesą. Bet mes įgysime naujos jėgos tiesiai iš Kristaus, mumyse gyvens meilė Jėzaus, nugalėjusio mirtį ir bet kokią kančią. Šioji meilės ugnis suteiks vidinės šviesos, sklindančios tiesiai iš jo – tai }Ždžio šviesa, – suprasime, kad vieną dieną regėsime Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią toje šviesoje, kurią šiandieną išpažįstame! Prisikėlusio Kristaus šviesa – }Ždžio šviesa, Jėzaus širdyje esančios šlovės versmė, Marijos ir mūsų širdžių pergalės versmė. }Ždžio šviesa – mūsų tikėjimo, vilties ir meilės šaltinis. Ateis diena ir būsime pašlovinti savo siela, o Kristui sugrįžus šlovėje – taip pat ir kūnu; mūsų kūnas bus pašlovintas paties Kristaus kūno šlove. Būsime užvaldyti didžiosios meilės pergalės. Meilės pergalė mums jau duota, ja jau gyvename, kai mylime – tai ta pati meilės pergalė, bet kol kas gyvename ja tikėjimu ir viltimi, patirdami tamsybes ir kovas.

Visiems, išpažįstantiems Kristų, nuodėmės ir mirties Nugalėtoją, linkiu džiugių, pakilių ir šviesių Velykų švenčių. Aleliuja!

Medardas ČEPONIS

Švenčionių dekanas

 
Reklaminis skydelis