Mes turime 53 svečius online

Apsilankymų šiandien:281
Apsilankymų vakar:667
Apsilankymų šį mėn.:11603
Apsilankymų iš viso:1532530

Kultūros darbuotojai puoselėja mūsų kraštui būdingas Trijų Karalių eitynes

2012 m. sausio 11 d., trečiadienis Nr.3 (1146)

Dvyliktoji diena po Kalėdų, t. y. sausio 6-oji, labai seniai švenčiama, ji vadinta Atarašais, Krikštais. Dar ikikrikščioniškoje Lietuvoje tą dieną namų durys ir kai kurie daiktai būdavo kreida ar anglimi žymimi („krikštijami“ ar „aprašomi“) trimis kryžiukais.

Štai ir vėl sulaukėme sausio 6-osios, katalikiškame pasaulyje skirtos prisiminti Naujajame Testamente aprašytam įvykiui, kai stebuklingai žvaigždei nušvietus kelią, iš Rytų į Jeruzalę aplankyti gimusio kūdikėlio Jėzaus atkeliavo trys išminčiai – Kasparas, Melchioras ir Baltazaras. Radę jį, pagarbino ir apdovanojo savo atsineštomis dovanomis – smilkalais, mira ir auksu. Bažnytinėje ir liaudies ikonografijoje išminčiai vaizduojami su karalių karūnomis ir dovanomis rankose. Sausio 6-ąją šventinta kreida mokantys rašyti ant visų durų rašydavo karalių pirmąsias vardų raides, o beraščiai – tik tris kryžiukus. Tikima, kad užrašas K+M+B turi šventą galią apsaugoti namus nuo piktosios dvasios, perkūnijos ir kitokio blogio.

XX a. pirmais dešimtmečiais gimė Trijų Karalių šventė – „trijų karalių“ su „žvaigžde“ vaikščiojimas pakiemiais, visus sveikinant giesmėmis, linkint gerų metų ir renkant dovanas. Karaliai, paprastai du baltieji ir vienas „negras“, pasipuošę aukštomis blizgančiomis karūnomis ir apsisiautę skraistėmis, užeidavę į trobą, pagiedodavę giesmę, užrašydavę raides ir pasveikindavę visą šeimą. Už pasveikinimą ir gerų metų, sėkmės palinkėjimus „trys karaliai“ visuomet būdavo pavaišinami prie stalo, o dovanų gaudavo rankšluostį, vilnones pirštines, retsykiais pinigų, šeimininkė atnešdavo dešrą ar lašinių, atriekdavo gerą pyrago gabalą. Šis „linkėjimo – atsidėkojimo (aukos davimo, kad išsipildytų linkėjimas)“ magiškas apeiginis ritualas itin archajiškas, jis turi labai gilias šaknis ir įvairiais pavidalais jis sutinkamas visose senosiose baltiškose (ir ne tik) šventėse.

Kartais karalius lydėdavo jų „tarnai“, o kartais drauge su „karaliais“ vaikščiodavo „giltinė“ su dalgiu ir svarstyklėmis, kuri sverdavo gerus ir blogus žmonių darbus, „velnias“ ir kitokia gausi, spalvinga palyda. XIX a. viduryje tolimose nuo mūsų Tilžės ir Ragainės apylinkėse persirengėlių svitoje būdavo ir tokie „nekatalikiški“, o daug senesni, daugiau per Užgavėnes sutinkami personažai: lokys, arklys, gervė, žydas. Pasak Davainio – Silvestraičio, XX a. pradžioje Vilniuje „trijų karalių“ svitoje eidavęs net „krivis“, kuris rūstaudavo, kad lietuvių tarpe nėra susiklausymo ir vienybės... Per Tris Karalius pasireiškia senovinė persirengėlių, karnavalų tradicija, susišaukianti jau ir su būsimomis Užgavėnėmis. Žemdirbių tautose sausio 6 dieną baigdavosi Saulėgrįžos šventė, žmonės pradėdavo žadinti šalčio sukaustytą žemę.

Įdomu, kad „karaliai“ turėdavo vietos parapijos klebono, o kai kur ir savivaldybės išduotus pažymėjimus, liudijančius, kad jie nėra apgavikai. Pavyzdžiui, 1934 m. Vilniaus magistratas tokius pažymėjimus buvo išdavęs net 63 „karalių“ grupėms.

Trijų karalių eitynių paprotys išnyko per Antrąjį pasaulinį karą ir pokario metu: žmonės vieni kitais nepasitikėjo, skundė, vyko trėmimai. Visa tai suardė šimtmečiais nusistovėjusį lietuviškąjį gyvenimo būdą, kaimyniškus žmonių tarpusavio santykius.

Mūsų kraštui Trijų Karalių šventė su eitynėmis itin būdinga. Per Ažugavas Švenčionių krašte būdavo tik sočiai valgoma ir važinėjamasi laukais su dainomis, niekas nedegindavo Morės, nebuvo ir persirengėlių su kaukėmis – šis žemaitiškas Užgavėnių šventės variantas, virtęs bendralietuviškuoju, atkeliavo žymiai vėliau. O štai Trys Karaliai būdavo švenčiami visuomet. Todėl labai džiugu, kad Švenčionių miesto kultūros centras kasmet puoselėja šią autentišką mūsų krašto tradiciją, atgaivintą 1992-aisiais metais. Kasmet sulaukiame Trijų Karalių svitos su gerų metų palinkėjimais, paberiant saują grūdų, gauname dovanų ir po smilkalėlį, taip vykusiai šioje šventėje įkomponuotą. Laikui bėgant, keičiasi kultūros centro darbuotojai, bet Trijų Karalių vaikštynės stabiliai vyksta kasmet. Virginija Indriūnienė, Rimas Ankėnas, Rimas Medaišis - seniausi Švenčionių miesto kultūros centro Trijų Karalių vaikštynių dalyviai. Jie papasakojo, kaip Švenčionyse atgimė Trijų Karalių tradicija. Tikriausiai ne vienas švenčioniškis prisimena Saulę Sadeckaitę, buvusią Cirkliškio tarybinio ūkio – technikumo dėstytoją, daugelio gražių renginių Švenčionyse iniciatorę ir sumanytoją. Tai jos iniciatyva surengtuose poezijos vakaruose skambėjo švenčioniškių eilės, tai ji subūrė technikume folkloro ansamblį „Saulala“. Būtent Saulės Sadeckaitės iniciatyva ir atgimė Trijų Karalių eitynės.

Švenčionėlių kultūros centro darbuotojai taip pat neapleidžia šios mūsų kraštui būdingos tradicijos – kasmet per Tris Karalius jie aplanko renginių rėmėjus, tame pačiame pastate ir kaimynystėje įsikūrusias įstaigas bei organizacijas, atnešdami geros nuotaikos ir linkėdami gerų metų.

Žinoma, visuomet bus skeptikų, bambančių, kad tai ne šventė, bet rinkliava. Tačiau laikai keičiasi. Dabar jau suprantame šios šventės esmę – aplankomi mūsų bendruomenės nariai, jiems skiriamas dėmesys. Visada aplankomos globos įstaigos. Kaip pasakoja eitynių dalyviai, būna net įsižeidusių: „O kodėl pas mane neužėjote?“. Taigi šventė mūsų bendruomenėje priimta. Ji tęsia savo gyvenimą, ji ir vėl tapo mūsų savastimi.

Violeta BALČIŪNIENĖ
Nalšios muziejaus etninės veiklos skyriaus vedėja

 

 
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis