Birželio mėnesį prasidėjęs ir dabar dar vykstantis projektas „Miesto portretas“ subūrė įvairaus ir gražaus Švenčionėlių jaunimo būrį bendram tikslui. Kaip sakė projekto sumanytojos Kristina Jusytė ir Orinta Politaitė (abi švenčionėliškės, šiuo metu jau įsikūrusios didmiesčiuose), šis projektas skirtas suburti Švenčionėlių miesto jaunimą, kūrybiškai pažvelgti į mus supančią aplinką, į gimtąjį miestelį ir įgyvendinti bendrą graffiti technika atliktą piešinį ant sienos, siekiant gerinti miesto reprezentacinę išvaizdą ir kurti miesto istoriją visiems kartu.

Merginos pasidalino ir džiugia naujiena, kad projektui „Lietuvos geležinkeliai“ skyrė „drobę“ – pilkų betono blokų sieną palei Partizanų gatvę. Šia džiugia žinia projekto organizatoriai pasidalino ir socialiniame tinkle: „Atsigręždami į graffiti istoriją ir pirmuosiuos „writerius“, kurių mėgiamomis parašų vietomis tapdavo metro, tuneliai ir ypatingai traukinių vagonai, mes veiksmą keliam šalimais graffičio vietos pamotės – geležinkelio stoties. Turim žalią kampą su 6 plačiais betono blokais, kurių dabartinis pilkumas yra mūsų drobė, o turinys – jūsų fantazija!“ Piešiniams sukurti buvo paskelbtas konkursas, išrinkti nugalėtojai. Jais tapo Vilija Maliavkaitė, Aivaras Polita ir Adelina Martinkėnaitė. Kol kas, koks tiksliai bus sienos piešinys (ar piešiniai) neatskleidžiama. Tačiau galutinio rezultato ilgai laukti nereikės.

Kristina ir Orinta sakė, kad projekto metu bus kuriamas ne tik bendras piešinys, bet ir vyko įvairūs užsiėmimai, paskaitų ciklai ir diskusijos, kuriose susirinkę jaunuoliai aiškinosi gatvės meno specifiką, kaip jis pasireškia, kas yra kūrybiškumas ir kam jo reikia.

Kaip tik vienas iš tokių užsiėmimų vyko antradienį, liepos 25 dieną, Švenčionėlių kultūros centre. Paskaitą apie tapybos rūšis, kompoziciją, spalvų derinimą ir kitus dalykus skaitė ir praktinį darbą „Spalvų dirbtuvės“ vedė taip pat švenčionėliškė Dailės akademijos tapybos specialybės studentė Rasa Deveikytė. Čia dalyvavę Švenčionėlių gimnazistai džiaugėsi sužinoję nemažai įdomaus, patobulinę piešimo įgūdžius, išsiaiškinę rūpimus klausimus. Praktiniuose užsiėmimuose buvo naudojamos parduotuvės „Viskas biurui ir mokyklai“ padovanotos priemonės.

Pasak Kristinos su Orinta, grafičio piešimui jau sėkmingai pasirengta, planus pakoreguoti gali tik nebent liūtis. Piešinio įgyvendinimą ant sienos planuojama pradėti šeštadienį, tad prie smagaus darbo gali prisijungti visi norintys (data gali keistis dėl oro sąlygų ar kitų svarbių priežasčių).

Organizatorės skelbia: „Projektas nereikalauja jokių jūsų tėvų ar sunkiai jūsų pačių rankomis uždirbtų pinigų. Mums iš jūsų reikia didelio NORO prasmingai praleisti vieną vasaros savaitę kartu.

Projektas „Miesto portretas“ savo puslapyje pasakoja ir šiek tiek istorijos: „Šių dienų graffičio pradžią žymi 1960-aisiais atsiradę pirmieji vandeniui atsparūs markeriai JAV, kuriais gatvės vaikėzai kaipmat atrado progą žymėti atsitiktines sienas, telefono budeles, kaimyno tvorą, traukinio vagonus ir kitas tuščių paraščių erdves. Taip užsimezgė graffiti gaujos ėmusios tag’inti savo teritorijas su grasinančiomis, ar savo viršenybę demonstruojančiomis žinutėmis. Visi šie užrašai susilaukę neigiamos visuomenės reakcijos iki pat 10-ojo dešimtmečio buvę uždrausti ir bene iki šių dienų graffičio charakteryje įrėžė vandališką emociją. Kiek vėliau stilizuotus užrašus, ar beeskizius piešinius pradėjo keisti su aplinka kontaktuojantys, ar ją papildantys, apgalvoti piešiniai, kurie sienas atverdavo it lauko sąlygomis galinčius kaboti paveikslus. Graffiti išpopuliarėja ir tampa ponu gatvės menu. Dabar gatvės menas nėra vien tik graffičiai, šis judėjimas komunikuoja tarp miesto ir žmogaus įvairiomis formomis, meninėmis akcijomis. Jis padeda atgimti užmirštoms miesto vietoms, leisdamas pasakoti/interpretuoti kitą istoriją. Gatvės menas lyg dienoraštyje talpindamas šią dieną, iškelia jai aktualius klausimus fiksuodamas šiuolaikinio pasaulio pėdsaką, menas tampa atviresniu visuomenei ir sveikinasi pakelėje su tavimi.“

Irena POŽĖLIENĖ