1896-1985

Laimės kūdikis

Antanas gimė Modžiūnų kaime, Cirkliškio seniūnijoje, Švenčionių rajone, pasiturinčio ūkininko Vinco Pošiūno šeimoje. Atkaklus ir smalsus vaikinas anksti pajuto mokslo žinių trauką, nesitenkino daraktoriaus lietuviškomis pamokėlėmis. 1915 m. baigė Švenčionių miesto keturklasę. Kaip ir daugelį tuometinės Lietuvos vaikinų Pirmojo pasaulinio karo verpetai nubloškė Antaną Rusijon, kur turėjo atlikti privalomą tarnybą. Nuo 1915 m. gruodžio 9 d. iki 1917 metų kovo mėn. tarnavo 1-ame Sibiro telegrafo batalione, Kaukazo 3-jame inžinerijos pulke kovėsi fronte su vokiečiais, austrais. Tokius vadino laimės kūdikiais, nes išliko gyvas, net nesužeistas.

Siekė mokslo

Stebina iki šiol Antano ryžtas siekti mokslo. 1917 m. pradžioje Poltavoje Antanas eksternu išlaikė 6 klasių I laipsnio egzaminus. Po to įstojo į karo mokyklą, 1917 m. rugpjūčio 1 dieną ją baigė, gavo praporščiko laipsnį ir buvo paskirtas į 215-ąjį pėstininkų pulką jaunesniuoju karininku. Po kurio laiko buvo pasiųstas į ,,kovinių dujų“ kursus Ivanovo Voznesenske. Juos baigęs, spalio mėn. buvo perkeltas į 85-jį pėstininkų pulką ir paskirtas ,,nuodingųjų dujų“ komandos viršininku. Po bolševikų perversmo Rusijoje Antanas Pošiūnas grįžo į Lietuvą. Gimtųjų Modžiūnų jam pasiekti nepavyko, nes tęsėsi vokiečių okupacija. Vokietijai karą pralaimint, Lietuva ruošėsi tapti nepriklausoma valstybe, nors išorės priešų nestigo, atsirado naujos grėsmės. Karo baisumų ir žmonių skurdo bei kančių prisižiūrėjęs ketino tapti dvasininku, bet kažkas iš kunigų jį įtikino, kad tokiu metu Lietuvai labiau reikia karių, o ne kunigų.

Įgūdžiai panaudoti tarnaujant Tėvynei

Antanas giliai susimąsto ir nusprendžia, jog įgyti karo mokslo pagrindai ir praktika turi tarnauti Tėvynei. Ir taip jisai 1918 m. gruodžio 2 d. Vilniuje tapo Lietuvos kariuomenės savanoriu, pirmajame pėstininkų pulke jaunasis karininkas pradeda tarnybą. Nuo 1919 m. sausio 5 d. kaunasi su bolševikais, su bermontininkais, nuo lapkričio 20 d. iki gruodžio 15 d. dalyvauja kovose su lenkais. 1919 m. gegužės-lapkričio mėn. Antanas Pošiūnas buvo Širvintų apskrities karo komendantas, kai Lenkijos kareiviai čia rengė įvairias provokacijas ir išpuolius. Nuo 1920 sausio pradžios vėl fronte dalyvauja mūšiuose. 1922m. vasario-spalio mėn. jau kapitonas Antanas Pošiūnas lankė Aukštuosius karininkų kursus Kaune, juos baigė su įvertinimu ,,gerai“. 1924 m. mokėsi Aukštuosiuose karo technikos kursuose. 1926 m. išlaikė Krašto apsaugos ministerijos karininkams privalomus lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos ir Lietuvos geografijos egzaminus.

Karjera

Antanas Pošiūnas pirmojo pėstininkų DLK Gedimino pulko gretose ėjo atsakingas rikiuotės karininko pareigas: buvo kuopos jaunesnysis karininkas, raitųjų žvalgų komandos, ryšių komandos viršininkas, kulkosvaidžių kuopos vadas, pėstininkų spec. priemonių bataliono vadas, pulko vado padėjėjas, kelis kartus ėjo pulko vado pareigas, 1928 metais jam buvo suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. 1931 m. vėl studijos Aukštuosiuose Vytauto Didžiojo karininkų kursuose. Jis pats nuolat mokėsi, tobulinosi, kartu mokė kitus karius. Pasibaigus mūšiams, Antanas Pošiūnas buvo pulko sporto vadovas. 1932-1935 m. jam buvo pavesta prižiūrėti mokomosios kuopos, ryšių, muzikantų ir štabo komandų mokymo eigą ir vidaus tvarką. 1926 m. jis - pulko teismo pirmininkas, po to – pulko, divizijos, karo apygardos vyresniųjų, aukštesniųjų karininkų garbės teismo narys bei pirmininkas, pulko karininkų ramovės valdybos narys, pirmininkas, Lietuvos kariuomenės teismo narys.

Veikla įvertinta ordinais

Antanas Pošiūnas buvo geras karo technikos žinovas. Jis išmanė kovinių nuodingųjų dujų, žvalgybos, ryšių priemonių, kulkosvaidžių, artilerijos ypatumus. 1927 m. jam buvo pavesta Varėnos poligone organizuoti artilerijos šaudymo pratybas ir manevrus, už ką Krašto apsaugos ministras pareiškė padėką. Vėliau jam vadovaujant vyko kariuomenės štabo karininkų karo žaidimai, taktikos pratybos Gaižiūnų poligone ir kt. Kario Antano Pošiūno karinė organizacinė veikla buvo aukštai įvertinta: Vyties kryžiaus 2-osios rūšies 3-ojo laipsnio (Nr. 81) ir DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinais, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių (liud. Nr. 199), Lietuvos Nepriklausomybės, Latvijos Nepriklausomybės, Šaulių žvaigždės medaliais, Šaulių žvaigždės ordinu. Per vykusias tarnybines atestacijas Antanas Pošiūnas būdavo apibūdinamas tik teigiamai: išsilavinęs, moka rusų, lenkų, vokiečių kalbas, domisi savo srities mokslo naujovėmis ir daro pažangą; valstybės ir tautos reikalus supranta gerai. Drausmingas, punktualus, tarnybines pareigas atlieka stropiai, rūpinasi pavaldiniais, taktiškas, tvarkingas, sąžiningas, turi autoritetą, sugyvenamas, draugiškas, atviras, karių gyvenimą ir jų socialines sąlygas namuose pažįsta gerai. Politinėms organizacijoms nepriklauso.

Sukūrė šeimą

1936 m. balandžio mėn. pulkininkas leitenantas Antanas Pošiūnas buvo paskirtas Šakių, po to Ukmergės apskrities karo komendantu, o 1940 m. balandžio mėn. – Vilkaviškio apskrities komendantu ir Vilkaviškio įgulos viršininku. 1921 m. Antanas Pošiūnas sukūrė šeimą, vesdamas Eugeniją Misevičiūtę, kilusią iš Simno miestelio. Augino dukrą ir du sūnus. Kaip savanoris gavo 20 ha žemės prie Ukmergės. Lemtingą 1940 m. birželio 15 d. rytą komendantas Antanas Pošiūnas gavo Lietuvos kariuomenės vado V.Vitkausko nurodymą prie Vilkaviškio, ant Šešupės tilto, pasveikinti įžygiuojančią Raudonąją armiją. Komendantas abejingai stebėjo „svečius“ – sveikinimo gestui ranka nepakilo.

Tremtis

Netrukus komendanto asmeniu pradėjo domėtis NKVD pareigūnai. 1940 m. liepos mėn. plk. leitenantas Antanas Pošiūnas buvo išleistas į pėstininkų specialybės karininkų atsargą. Pagal NKVD formuluotę „pačiam prašant“. Po šių procedūrų Antanas išvyko į savo sodybą Siesikų vlsč., Radeckų k. Ramybės jau nebebuvo, prasidėjo tardymai, pagaliau jis buvo suimtas. O 1941 m. birželio 12 d. išvežtas į Rešotų lagerį Krasnojarsko kr. 1942 m. kovo mėn. Antanas Pošiūnas buvo uždarytas į Kansko kalėjimą. Po kelių dienų Ypatingasis pasitarimas jį nuteisė 25 metus kalėti. Po Stalino mirties, vasarą 1954 m. kalėjimas pakeistas tremtimi į Irkutską.

Šeima

Per didįjį trėmimą 1941 m. birželio 14 d. į Altajaus kraštą buvo išvežta jo žmona E. Pošiūnienė su sūnumi ir dukra. 1942 m. pervežti į Jakutiją. Ten E. Pošiūnienė 1952 m. mirė. Vyriausias sūnus Antanas Vytautas (g. 1922 m. ) išvengė tremties, pasitraukė į Australiją, ten tapo architektu, sukūrė šeimą; atkūrus nepriklausomybę, buvo apsilankęs tėvo gimtinėje. Duktė Janina Vanda (1926-2001) tremtyje įgijo pedagogės išsilavinimą, sukūrė mišrią šeimą, apsigyveno Irkutske. Į Lietuvą negrįžo. Sūnus Jaunutis Konstantinas (g. 1934) lengvosios pramonės technologas grįžo į Lietuvą, su šeima gyvena Pabradėje.

Amžino poilsio atgulė Pabradėje

1960m. Antanas Pošiūnas grįžo į Tėvynę, apsilankė gimtuosiuose Modžiūnuose, kurių nebuvo regėjęs beveik pusę amžiaus. Jis rado savo gimtajame kaime pasikeitusias žmonių kartas, rado naujų žmonių, atvykusių iš svetimų kraštų. Rajono tuometinė valdžia nepageidavo buvusio kalinio ir tremtinio. Vargais negalais jis įsidarbino Švenčionėlių melioracijos valdyboje darbininku, gavo pasą. Senatvės sulaukė, gyvendamas pas sūnų.

Mirė 1985 m., palaidotas Pabradėje. Čia pagal savanorio sumanymą ir pageidavimą ant kuklaus antkapio akmens užrašyti Eugenijos ir Antano Pošiūnų vardai ir jų nuotraukos.

Taip doro Tėvynės gynėjo ir jo artimųjų likimus suniokojo okupantai

Literatūra:

Jonas Juodagalvis. Švenčionių krašto savanoriai .Vilnius 2005

Šaltiniai: LCVA, F513, AP, 1, B, 4,1. 24, 80; b,29,1.90;b.31, 1.84. F.930, AP. 4,B1,1.. 171;AP. 8,B32, 1.47 – 55, 65 – 74;B. 319,1. 33 – 34;B.322,1.9 – 10.

Rukša A. Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės. T. II – Cleveland, 1981, p. 357 – 365.

Lietuvos gyventojų genocidas. T.I – V,1999, p. 659.

Spaudai parengė Bronius LAZARAITIS