Imkit ir skaitykit...

Didysis reformacijos šalininkas, pirmosios lietuviškos knygos autorius, šviesuolis Martynas Mažvydas savo „Katekizmo“ pradžioje ragino, kvietė žmones imti jo knygą, skaityti ir permanyti. Tai buvo 1547 metais. Šiandien knyga, kuri prašosi, kad ją žmonės skaitytų, yra poeto Algio Jakšto dešimtoji knyga (devynios parašytos lietuvių kalba ir viena – rusų) „Iliuzijos“.

Knyga nedidelio formato, bet patraukli. Gražiai ir puikiai įrišta. Viršelyje žydro dangaus fone dega medis. Kodėl medis? Gal todėl, kad autorius labai giliai įaugęs į savo krašto kultūrą, jo siela semiasi peno gamtoje? Gal dėl to, kad medis yra svarbiausias žmonijos garbinimo objektas nuo pirmapradžių dievų šventyklų, o šventa giraitė – pirmapradė garbinimo vieta? Gi lietuvių pasaulėvaizdyje medis suvokiamas kaip aukščiausios esybės vieta. Gal todėl medžio ir žmogaus giluminių ryšių archetipai, simboliai yra paplitę po visą pasaulį, yra bendražmogiški? Rudenėjančio medžio vaizdas nusako autoriaus dvasios būseną, kuri apėmė poetą tada, kai šviesias iliuzijas pakeitė nerimas, jaudulys, skausmas. Kūrėją jaudina, neramina visa, kas skleidžia blogį, netiesą, melą, apgaulę, klastą, veidmainystę. Viršelio nugarėlėje nedidelės ugnelės blyksnis nusako poeto siekius, išgyvenimus, o žydras dangus – tai lyg viltys, vizijos, svajonės, kad gyvenimas nenuskriaus žmogaus, kad sklandantys kalbėjimai apie gresiantį karą, žmonių susvetimėjimas – tai tik laikinas momentas.

Žmogaus gyvenimo ir gamtos ciklų paralelės

Rinkinį sudaro didelis skaičius eilėraščių įvairia tematika: nagrinėja gyvenimo prasmės, būties klausimus, pasineria į tėviškės, gimtų namų atminimus, originaliai kalba apie šventą meilės jausmą. Lyrinis herojus išsako žmonėms bendras, svarbias, aktualias problemas. Poetas džiūgauja, kad jo gimtinė – maža Lietuva, o žmonės taurūs, didžiadvasiai; jo namai, gimtinė, gamtovaizdis – eilėraščių objektas ir svoris. Gyvenantys žmonės yra maitinami senųjų papročių, legendų, padavimų. Poetui brangi žmonių bendrystė, bet žeidžia įsigalėjusi priešprieša, tikrovės atgrasumas, daugelį gyvenančių priverčiantis užsisklęsti, atsitolinti, atsiriboti, prarasti viltį, tikėjimą. Gretina žmogaus baigtinį laiką su gamtos cikliniu laiku. Suprantama, kad tai į poeto pasaulį atėjo iš vaikystės, iš tautosakos, kaip pagrindinis penas vaizduotei. Autorius jaučia visa savo esybe žemdirbio, kaimo žmogaus artumą gamtai, tiki, kad miesto dvasia dar nėra visai užvaldžiusi kaimo dvasios.

Meilės galia

Rinkinį pradeda prisipažinimu, kurį išsako dviem žodžiais. Tie du žodžiai poetui kaip vandenynas, kurio gelmėse telpa visas pasaulis, nes tą pasaulį vainikuoja šventas jausmas – meilė. Apie meilės galią kalba eilėraščiuose „Sakramentas“, „Tylos eliksyras“, „Pamesti žodžiai“, „Svyruoklis beržas“ ir kt. Lyrinis herojus svaigsta nuo meilės ekstazės, nes išnyksta riba, skirianti mylimųjų sielas. Tokios meilės išgyvenimai pakelia mylimuosius į kosmosą, ten, kur ruduo alsuoja, kur paukščių atsisveikinimo garsai girdėti lyg lengvas muzikos skambesys. Kiekvienas, sulaukęs rudens, su didžiuliu jauduliu, nudiegiančiu širdį, pakelia akis į žydrynę ir moja tiems, kurie palieka mus. O gal susimąsto ir galvoja, kad jų tarpe yra vieta man? Kas vyksta žmogaus dvasioje? Gamtoje – ramybė, darna, gyvenimas, o žemėje – klaiki, baisi sumaištis, žmogaus nuvertinimas, pinigo-demono garbinimas. Rašo: „Gyvenimo ir meilės himnus giedojo paukščiai, o jų giesmės virš mūsų meilės žemės plaukia.“ Autorių jaudina gervių ilgesingi atsisveikinimo šauksmai padangėje, lyg būtų lydimi Šopeno melodijų. Poetas meistriškai kalbos garsų pagalba sukelia meninį įspūdį, gyvą vaizdą.

Rudenėja...

Šalia ilgesingų, liūdnų, pesimistinių išgyvenimų, kad ruduo keliauja žeme, yra paprastas, deklaratyvus konstatavimas, valstietiškas realus vertinimas: rudenėja. Tai savotiškas kaimo žmogaus požiūrio išsakymas, vertinant gamtos kaitą: rausta šermukšniai, putinai, gandras mankština sparnus, kregždės būriuojasi, tik vienišas kranklys, padangę aplėkęs, pranašauja ateitį. Poetas rašo: „Rudens tyla rūkuose pasiklydus braido. Voratinkliai nusidriekia virš rudenio laukų.“ Eilėraštyje „Buvo pavasaris“ lyrinis herojus dar liūdniau kalba apie rudenį, išgyvena nuoskaudą, kad nebuvo atsako į meilę, o širdis liko sužeista. Meilė, gimusi pavasario audrose, neatnešė laimės.

Ruduo ne tik gamtoje. Gyvenimas įžengė į rudenį. Tokios nuotaikos – gilaus pesimizmo išraiška. Eilėraštyje „Iliuzijų medis“ rašo: „Pasodinau iliuzijų medį. Laisčiau vilties vandeniu. Laukiau žydėjimo... Pirmo subrendusio vaisiaus“, bet „gyvenimas praėjo, o iliuzijų medis taip ir nesubrandino dieviškojo vaisiaus.“

A.Jakšto naujas rinkinys „Iliuzijos“ primena poeto V.Mačernio eilėraščių ciklą „Vizijos“, kur poetas reiškia norą, kad bent vienas skaitytojas paskaitytų ir suprastų vidinį nerimą. V.Mačernis rašė: „Mano turtas, svajonė – tai mano dabartis, praeitis, ateitis. Be jų aš nieko neturiu, bet daugiau nieko ir nenoriu.“

Ar verta kaupti tai, kuo dalintis gali...

Įdomūs eilėraščiai įtaigiais meniniais vaizdais, kuriuose kaip „Biblijoje“ kalba apie pasaulio bei žmogaus gyvenimą, mirties ir gimimo amžinąją paslaptį, teigdamas mintį, jog žmogus per savo gyvenimą turi būti nenumaldomas, neperkalbamas teisėjas sau, aplinkiniams, o muzika, poezija, menas palengvina tam, kuris kantriai neša gyvenimo kryžių. Daro išvadas, kad kiekvienas gyvenantis žemėje privalo taikiai išgyventi kančias, nelaimes, likimo smūgius. Tokios mintys kyla, skaitant eilėraščius „Būti laiminga“, „Metafizinė sąvoka“, „Chaosas“, „Amfora“: „Kai gyvenimas lyg laivas finikiečių ima skęsti, širdies lobiai beverčiais skatikais Letos upės dugne išsibarsto... ar verta kaupti tai, kuo dalintis gali?..“

Kas vyksta žmogaus dvasioje, kai sunaikinimo grėsmė labai aiški? Minėtų eilėraščių lyrinis herojus šiuolaikiškas: jo dvasinio pasaulio prieštaringumai orientuoja į tai, kad jis blaškosi, kankinasi, išgyvena abejones, netikrumą, nes mato gyvenimo pažeidžiamumą, suirutę, vertybių nykimą. Autorius išgyvena gilų skausmą – jo iliuzijos žlugo, nevirto nei svajonėmis, nei realybe: „Absurdo pasaulyje gyvenimo prasmė neturi potekstės, gyvenimo kelias neturi tęsinio. Amžinybės iliuzijos išsisklaido.“ Eilėraštis „Iliuzijų pasaulis“ dar skaudžiau akcentuoja tragišką realybę: „Toks tragiškai liūdnas iliuzijų pasaulis. Čia jos gimsta ir miršta. Tikėjimas amžinybe – iliuzija.“

Nenumaldoma laiko tėkmė

Ar mums, gyvenantiems šiandieniniame pasaulyje, lemta išgyventi iliuzijas, kurios virstų vizijomis? Juk tai regėjimai, palaima, dvasios ramybė, kai tikrovė nuplaukia į pasąmonę, o mes paskęstame šviesoje, ramybėje. Tokiais momentais mus aplanko vaikystės vaizdai, ramuma, po kurios sugrįžę į realybę, įsigyvename beprasmybės, neaiškumo, netikrumo jausmus. Poetas apie tai rašo eilėraštyje „Vaikystės pasaulis“: „Vaikystės žemėje medžiai buvo tokie dideli. Eidami painiais miško takais, mes rasdavome kelią – Angelas Sargas lydėjo einančius iš vaikystės žemės į gyvenimą. Išaugome. Miško neliko, takų neliko.“ Tokios išsakytos mintys svariais simboliais didina tikėjimą, kad pasauliui išauš giedras rytas, žmonių širdyse suklestės artimo meilė, tikėjimas, viltis, o vizijos taps gyvenimo realybe. Eilėraštis „Laiko ritmas“ primena, kad epochos eina į užmarštį, tik Kronas ironiškai juokiasi, nes mirties dievas Tartaras jau skambina varpais, laikrodis skaičiuoja mūsų laiką. Primena mirtingiesiems branginti savo laiką, niekada nepamiršti, jog esame tik laikini Meilės žemės vaikai. Eilėraštyje puikiai panaudoja instrumentaciją, kas padeda kalbos garsų savybėmis, pakartojimais sukurti įspūdingą meninį skambesį: „Tik tak, tik tak. Laikrodžiai skaičiuoja laiką. Tik tak sekundės, minutės, valandos, metai. Dešimtmečiai praeina. Tik tak gyvenimai, šimtmečiai. Epochos eina į užmarštį... Charonas per Stikso upę kelia sielas į Hado pasaulį... Likimo deivės verpia gyvenimo siūlą.“ Skaitytojui turėtų kilti klausimas, kas gi mes prieš laiką? Ar tik dulkės, ar snaigės, ar žmonės, gyvenantys savam laike. Kai nutrūksta gyvenimo styga, pasigirsta liūdnas skambesys.

Tėviškės tuštėjimas

Eilėraštyje „Dykumų oazės“ poetas grįžta prie medžio įvaizdžio, kaip prie svajonių, jausmų šaltinio, prie skubiai bėgančio laiko. Poetinė gamtos, medžio, tėviškės tema iškelia šiandien apleidžiamos, paliekamos žemės temą. Juk žemė visada traukė žmogų; ta tema labai skausminga šiandien, kai tuštėja kaimai, sodybos, miesteliai. Nors žmogus laikinas žemėje, bet dažnai elgiasi jos atžvilgiu labai nedorai. Tą mintį tęsia eilėraštyje „Džiaukimės“ ir akcentuoja žmogiškų santykių svarbą, moko juos branginti, nes laiką skaičiuoja ne tik laikrodis, bet širdys tol, kol nutrūksta gyvybės siūlas. Lyrinis herojus suprasdamas, kad gyvybės siūlas yra trapus, primena „Mirtis beveidė nuo pat gimimo mūsų laukia, o šarma plaukuose ne džiugina, o liūdina širdį.“ Primena, kad „Šypsena sutikto žmogaus už auksą bus brangesnė, sutikti artimą su meile... Išeinančiam laimingo kelio palinkėkim.“ Eilėraštis nors deklaratyvus, bet labai vertingas moraliniu svoriu.

Sudėtingas ir prieštaringas žmogaus vidinis pasaulis

Algio Jakšto poezijoje ryški sudėtinga vidinių prieštaravimų trikdoma, neraminama žmogaus savastis. Gal dėl to, kad žmonės yra labai skirtingi, paslaptingi, lengvai pažeidžiami, netgi nesąžiningi. Žmogaus vidinio pasaulio įvairovė, sudėtingumas, nenuspėjamumas – amžina psichoanalitikų problema. Poetas šią problemą sprendžia gamtos įvaizdžių pagalba, išreikšdamas tikėjimą, kad gėris nugalės blogį, nors kova tarp šių jėgų yra nelygi, sunki, dažnai pasibaigianti blogio pergale. Poetas tiki, kad „Šviesa į širdį plūstels kaip vilties devintoji banga.“

Skaidrūs vaikystės tėviškėje prisiminimai

Skaidrūs, šviesūs yra eilėraščiai, kuriuose sugrįžta į vaikystę, prisimena tėviškę, artimuosius, tėviškės laukų gaivumą, miško ošimą, išėjusiųjų veidus, akis, tėvo pamokančius žodžius. Lyrinis herojus kalba apie juodą ir baltą ilgesį, gandrų išskridimą, vasaros baigtį. Tai dvi metaforos apie tą patį gyvenimo reiškinį, kurį išgyvendamas jaučia ir dvasinę tuštumą, ir gyvenimo pilnatvę. Tėvų namų ilgesys – skausmingai pažįstamas visiems. Tai bendražmogiškas archetipas, būdingas ir giliai išgyvenamas daugelio žmonių. Poetas eilėraštyje „Beržai“ rašo: „Prie ištuštėjusių mano vaikystės namų ošia beržas. Senas dalgis pakraigėj rūdija. Neskamba rytais jo plieninė daina šienapjūtės baruos. Vėjo supamas beržas prisimindamas tuos, kurie čia gyveno, gal prisimena mano jaunystės svajones.“

Liūdesys, viltis, iliuzijos

Liūdna gaida skamba eilės „Sapnai“: „Mano sapnai po tuščius tėvų namus naktimis vaikšto – pasišneka su išėjusiais...“ Eilėraštis „Gyvenimo ratas“ – tai tikras pesimizmo himnas: „Žmogaus gyvenimas tik mirksnis. Taip greitas laiko ratas sukas... Gimei, akis atmerkei – o jau būties spektaklis baigtas, ir nežinia slogi – kas ten, už nebūties ribos...“ Eilėraštyje „Kai šešėliai išeis“ poetas tiesmukiškai pasako ir paaiškina rinkinio pavadinimą: „Laikrodis vis dar muša taktą. Miegantys sapnuoja iliuzinį gyvenimą.“ Kyla mintis: nejaugi lyrinis herojus palūžo dvasia, nes vien liūdesys, netikėjimas, nusivylimas apvaldė jo sielą. Tačiau lyg pabudęs iš slogaus miego herojus reiškia viltį, kad dar viskas prieš akis. Jis džiaugiasi šviečiančia saule, gaiviu vasaros lietumi, o meilė suteikia jėgų taip, kaip duona nuo tėvo stalo; klauso paukščio, vėjo, žvaigždės, lietaus ir neskuba gyventi, nes gauna patarimą, kad ten „Už tos ribos“ yra tamsa. Gauna patarimą, jog gyvenant iliuziniame gyvenimo teatre reikia turėti sielos draugą. Išsako švelniausius, gražiausius žodžius moteriai – gyvenimo vaisių brandintojai, meilės dovanotojai, pasaulio puošmenai. Eilėraštyje „Jūs – tie žiedai“ rašo: „Ne gėlės, o moterys pasaulį puošia. Jūs – tie žiedai, kurių žydėjimas mums – Dievo dovana.“ Eilėraštyje „Man reikia“ meninį įspūdį kelia garsų sąskambis kartojant ir akcentuojant vieną žodį „reikia“. Rašo: „Man reikia tavo žodžių. Man reikia tavo lūpų. Man reikia tavo rankų. Man reikia tylos, kai mūsų širdys meilę kalba.“ Poetas, teigdamas, kad yra „Tragiškai liūdnas iliuzijų pasaulis, kad tikėjimas amžinybe – iliuzija“, lyg išsivaduodamas iš sunkaus slogučio, atvirauja, kad „Iliuzija – gal vilčių išsipildymas.“ Priverčia skaitytoją tikėti svajonių, siekių išsipildymu, užgiedoti himną sielos laisvei.

Žmogaus gyvenimo prasmės apmąstymai

Rinkinys „Iliuzijos“ – gilūs apmąstymai, kam žmogus gyvena, kokia gyvenimo prasmė, kas sudaro laimę, kas suteikia dvasios ramybę. Rinkinio pavadinimas labai paslaptingas, intriguojantis. Verta prisiminti egzistencialistų požiūrį į gyvenimą, kaip į siaubo ir mirties sinonimą, žmogų triuškinančią jėgą, kuri įprasmina tik atsitiktinumą ir neturi jokios logikos. Todėl gyvenimą reikia suprasti, suvokti be iliuzijų. Taigi be iliuzijų. O žmogui belieka apmąstyti, kaip gyventi susvetimėjusiame pasaulyje. Supratus, koks tas pasaulis: ar laisvės, ar prievartos – pasinerti į iliuzijas, nuklysti į vizijas, mėgautis svajonėmis. Šiandienos pasaulis yra valdomas iškrypusio liberalizmo į žiaurųjį neoliberalizmą. Šis yra negailestingas žmogui. Todėl eilėraščių rinkinys „Iliuzijos“ leidžia kvėptelt gėrio ir grožio, pabėgti nuo žalojančios realybės, nes ji dalija gyvuosius į „reikalingus“ ir „nereikalingus“. Dalija į dvi stovyklas ir propaguoja tai, kas nesuderinama su humaniškais idealais, kurie svarbesni ir vertingesni už politinius, partinius ir kt.

Todėl skaitykite naują knygą, semkitės atramos ir stiprybės dvasiai.

Angelė TELYČĖNIENĖ