Visų Šventųjų iškilmė pradėta švęsti ketvirtajame amžiuje, o popiežius Grigalius III (731-741 m.) pašventino koplyčią prie šv. Petro bazilikos Visų Šventųjų vardu ir šią šventę paskelbė lapkričio 1 d., popiežius Grigalius IV (827-844 m.) įvedė Visų Šventųjų iškilmes visoje Bažnyčioje.

Apie šventuosius, šlovinančius danguje Viešpatį, rašė jau apaštalas Jonas. Patmos saloje turėjęs regėjimą. Šv. Jonas matė dangaus šventųjų džiaugsmus ir stengėsi žodžiais ir vaizdais pasakyti tai, kas žmogaus protu nesuvokiama. Jis rašė: „Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu: „Išgelbėjimas iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“ Visi angelai, stovintys aplink sostą, vyresniuosius ir keturias būtybes, parpuolė prieš sostą veidais žemėn ir pagarbino Dievą, giedodami: „Amen! Palaima ir šlovė, ir išmintis, ir dėka, ir garbė, ir galybė, ir stiprybė mūsų Dievui per amžių amžius! Amen!“ (Apr 7, 9-12)

Šventumas lydi visą krikščionybės istoriją: šis Dievo sumanymas, tampantis tikrove tarp žmonių, - šventumas - ne tai, kad žmogus viską atiduoda, o tai, kad Dievas viską priima.

Šventas yra tik Dievas, tik jis gali suteikti šventumo dovaną tiems, kurie liudija jį savo gyvenimu. Šventi gali tapti visi, bet ne visi žino, kokio masto yra jų šventumas. Tik nedaugelis žmonių buvo visuotinai pripažinti šventais ir mums teikiami kaip sektini pavyzdžiai.

Į šventuosius kreipiamasi kaip į Kristaus bičiulius, prašoma jų užtarimo... Šventasis išplečia savo šventumo ribas, atskleidžia savo lemties „prasmę“, kuri susijusi su išganymu ir Dievo šlove, nes melsdamasis žmogus atsigręžia į Dievą, sugeba įžvelgti savo gyvenimo prasmę, atgaivinti tikėjimą, viltį ir ypač gailestingumą.

Dvasiškojo gyvenimo mokytojai sako, kad geriausias penas sielai - tai šventųjų gyvenimas. Juk jie buvo tokie pat, kaip ir mes: jie taip pat kentė vargus ir pagundas, bet jie kovojo ir įveikė kliūtis. Kaip sau sakydavo šv. Augustinas, apmąstydamas šventųjų gyvenimą ir pavyzdžius: „Jeigu taip galėjo daryti tie, tai kodėl gi tu, Augustinai, negalėtumei to padaryti?“

Tikėjimas moko mus, kad šventieji noriai globoja mus, ypač jei mes tos globos meldžiame.

Šventumas yra ypatingas ir išskirtinis dalykas, būti šventu - reiškia būti tikru žmogumi.

Atskiri krikščionys ir bendruomenės kreipiasi į šventuosius kaip į užtarėjus, norėdami gauti iš Dievo trokštamų malonių ar padėkoti Jam. Bažnyčia dar vadina juos „Dievo tarnais“, kad visi krikščionys sektų jų pavyzdžiu.

Bažnyčia sako, kad šventumas yra „dalyvavimas dieviškajame gyvenime“, tai prigimtinė žmogaus būsena nuo pat jo sukūrimo.

Šventasis yra žmogus, atgavęs savo prigimtinę būseną: tai būtybė, Sūnaus sugrąžinta Tėvui ir atskleidusi visą savo žmogiškumą, kurio esmė - būti klusniu ir dėkingu kūriniu.

Susitikę su Kristumi, kuris yra Bažnyčioje, šventieji atrado žmogiškumo pilnatvės pirmavaizdį, gyveno pagal jį ir tapo pavyzdžiu kitiems.

Žmogaus ir Dievo santykio centras – malda, kai žmogus kreipiasi į savo Kūrėją, pripažindamas jo nuolat teikiamas malones; malda, šlovinimas, prašymas arba aukojimas yra aktyvus veiksmas, kuriuo siekiama dalyvauti dieviškajame gyvenime. Malda yra abipusė pastanga. Mes einame prie jo, prie mūsų Dievo ir Tėvo, prie Švenčiausiosios Trejybės, prie Atpirkėjo, prie Šventosios Dvasios. Bet jis pats ima kalbėtis su mumis, nes nori suteikti mums dievišką gyvenimą.

Meldžiasi visi, bet dar karščiau meldžiasi jau esantieji šalia Dievo. Jie kontempliuoja Dievą, jį šlovina ir nepaliauja rūpinęsi žemės žmonėmis. Jiems, įėjusiems į savo Mokytojo „džiaugsmą“, yra pavesti „dideli dalykai“. Savo užtarimu jie labiausiai patarnauja Dievo planui.

Mes galime jų prašyti, kad užtartų mus ir visą pasaulį. Kreipdamiesi į Tėvą, šventieji nepamiršta dalykų, kuriuos mylėjo žemėje - šeimos narių, dvasios brolių ir sekėjų: primena apie juos Dievui, perduodami jų maldas ir prašymus, kad ir mes pasiektume Dangų ir tai, ką Dievas paruošė tiems, kurie jį myli.

Medardas ČEPONIS