Mes turime 343 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4708
mod_vvisit_counterŠią savaitę:14895
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:90925
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Laikmečio praeitis

2017 m. lapkričio 25 d., šeštadienis Nr.86 (1715)

Lietuvos teritorijoje jau pirmykštė bendruomenė buvo pradėjusi auginti javus, vėliau galvijus ir taip buvo pradėta eiti agrarine kryptimi. Žmonės gyvenę tuo laikmečiu, maistui naudojo sėklas, grūdus bei juos pradėjo grusti grūstuvėse, o vėliau trinti akmenimis, iki buvo sugalvota iš akmens nukalti girnas ir jomis smulkinti sėklas, grūdus.

Sumaltus miltus, maišė su vandeniu prie kūrenamo laužo ir užtiškusi ant įkaitusio akmens skysta masė iškepė. Ją nuėmus iškepta masė patiko žmonėms ir jie ėmė kepti iš skystos masės blynus iki buvo prieita kepti storesnius kepinius, vėliau tešlą kepė keramikiniuose induose ant žarijų laužuose, iki pradėjo laužuose kepti ir duonos kepalus.

Vėliau atsiradus rišamai medžiagai, žmonės bandė lieti girnas formose, surišant jose akmenų gabalėlius su cementu.. Sibire buvę žmonės, girnas darėsi, sukalant į medinius ratus geležiukus. Norint palengvinti rankinį grūdų malimą, reikėjo sukurti mechanines jėgas girnų sukimui. Tad buvo sukurtas medinis ratas su laipteliais, kur rate žmogui lipant į viršų, ratas sukosi velenu sukdamas girnas. Vėliau buvo sugalvotas pasviręs horizontalus taptoko ratas, kur buvo aukštyn, į viršų, varinėjamas jautis ar arklys ir taip buvo sukamas velenas bei juo girnos. Dar vėliau buvo sugalvotas maniežas, kurio horizontalus su dantimis ratas, sukamas ratu varomo jaučio ar arklio, suko horizontalų veleno krumpliaratį ir taip per kūginius krumpliaračius buvo sukamos girnos. Laikui slenkant, gyvąją energiją pradėjo keisti vėjo, vandens jėgainės-malūnai. Taip atsirado Lietuvos technikos dabar vadinamas jėgainių paveldas. Manoma, kad vandens malūnai buvo sugalvoti dar pr. m. e., tačiau jie pradėti statyti XIIIa. Graikijoje. Lietuvoje pirmasis vandens malūnas buvo pastatytas 1256 m. ant Danės upės Klaipėdoje. Užtvenkus upės vandenį, vanduo bėgdamas per ratą, jį suko, sukdamas ir technologinį įrenginį. 1841 m. Lietuvoje jau buvo 532 malūnai, XIX a, viduryje Lietuvoje buvo atsivežta garinių lokomobilių, girnoms malūnuose sukti. Senovėje dalis žmonių manė, kad naktį malūnuose apsigyvena laumės ir velniai, tad vengė naktį būti malūnuose. Kai kurie krikščionys galvojo, kad iš kvietinių miltų iškepta duona yra tvirtybės, sveikatingumo, pastovumo simbolis ir ją pastoviai vartojo. Vandens malūnus naudojo ne tik grūdų malimui, bet ir vėlimo, vilnų karšimo, kalvių ventiliatorių, medžių pjovimo staklėms sukti. Pirmieji vandens malūnai buvo pastatyti dvaruose ir tik vėliau jie buvo pradėti statyti miesteliuose. Baudžiavos laiku baudžiauninkai, dvaro nurodymu, privalėjo savo grūdus maltis už mokestį tik dvaro malūnuose. Po baudžiavos panaikinimo, malūnus galėjo statytis ir valstiečiai. Vandens malūnuose apie 700 metų buvo naudojami vandens ratai. 1750 m. vengras I. Zegneris pagamino aktyvinę vandens turbiną, kurios našumas siekė apie 70 proc. o ratų-16-20 proc. Upių vandens pakėlimo aukštį reguliavo LR statutai. Lietuvos kunigaikščiai XIV a. ėmė dovanoti vandens malūnus bajorams, ponams. Lietuvoje Z. Vaza 1620m.išdavė leidimą statyti vėjo malūną Joniškyje, o 1649 m. ir Kėdainiuose.

1404 m. Rocionžo sutartimi Jogaila su Vytautu leido Vokiečių ordinui statyti vandens malūną ant Nevėžio upės. 1529 m. LR statute buvo įrašyti malūnams statyti statybos reikalavimai. 1915 m. Lietuvoje jau veikė 400 vėjo ir 200 vandens bei 89 garo lokomobilių varomi malūnai. XIX-XXa. Lietuvoje jau buvo apie 2000 vandens malūnų. Pirmą elektrifikuotą Aukštaitijoje malūną Anykščių r. Skiemonių sen Užunvėžių kaime inž. A. Banėnas pasistatė 1936 m. hidroelektrinę ir elektra suko metalines malūno girnas.  Po 1964 m. Lietuvoje vietoje vandens malūnų buvo įrengiami tik elektra varomi malūnai.

Švenčionių r. anksčiau veikė šie vandens malūnai:

Adutiškyje ant, Kamajos upės  iki 1944 m. veikė malūnas su elektrine, kurį vokiečiai susprogdino.

Sarių sen. ant Sarės upės, prie kelio Švenčionys-Pabradė, anksčiau veikė Sarių malūnas.

Kaltanėnų sen. ant Šventelės upės veikė Mordino pastatytas Bruknynės malūnas, vėliau nupirktas G. Talančio, Jis dar yra išlikęs.

Ant minėtos upės, už Bruknynės malūno, minimas buvęs Šventelės malūnas.

Prie Šilinės kaimo, ant Šventelės upės buvo Šilinės malūnas.

Minimas ir ant Žeimenos upės  buvęs Kaltanėnų malūnas.

Pabradės sen. ant Dubingės upės minimas 1850 m. buvęs pono Juozapo Lappo malūnas.

Taip pat minimas ir 1851 m.  buvęs Pabradės malūnas.

Ant Meros upės, netoli Zalavo, anksčiau veikė buvęs Zalavo malūnas.

N. Strūnaičio sen. ant Meros upės apie 1847 m. veikė dvarininko K. Maslovskio malūnas, kurį vėliau buvo nupirkęs Antanas Jasonis, jis dar išlikęs.

Ant Vidutinės upės seniau veikė Strūnos malūnas ( N.S).

Strūnos kaime prieš 1940 m. veikė motorinis malūnas.

Labanoro sen. Šilinių kaime prieš 1940 m. veikė motorinis malūnas.

Švenčionyse anksčiau veikė  garinis malūnas.

Švenčionėliuose po XVIII a. ilgą laiką, veikė garinis malūnas.

Švenčionėlių sen. ant Kretuonos upės prieš II-jį karą veikė Pakretonės malūnas, šiuo metu paverstas poilsiaviete.

(Informacija iš istorinių šaltinių)

Parengė Jonas Sriubas

 
Reklaminis skydelis