Sakytum – jų niekur nėra, jos lyg negyvena greta mūsų, bet vieną dieną išgirsti tokį neįprastą žiemos tylai pasisveikinimą: čirrr-rikšt! Kurapkos! Atkurnėjo prie mūsų namų!

Pulkelis raibaplunksnių paukščių net nesiruošė skristi, jos susikūprinusios atbėgo per lauką, patvoriu pasiekė agrastų krūmus ir nuo rudens likusius žolių stagarus. Čia sustojo ir pasklidusios ėmė kurtis: kapsėti snapais žemę, kulti žolių sėklų galveles. Jos tik retkarčiais pakreipia galvas ir žiūri į žmones kitapus lango. „Tegul sau žiūri...“, - pagalvoju. Ramybė paukščių akyse neapsimestinė, jiems čia tikrai ramu.

- Sveikos, paukštės, - sakome mes. - Ar mes galime kuo padėti?

- Mums? Padėti? - kurapkos pakelia galvas ir nesupranta klausimo. - Mums nereikia jokios pagalbos!

- Bet vis tiek..., - neatlyžtame mes. - Juk žiema... O jeigu dar sniego papils? Jeigu lesalo nepasieksit?

- Ramybės. Mums reikia tik ramybės! - kurapkos vėl pradeda kapsėti žoles ir užsiima savo reikalais.

Gal tikrai mes jos netrukdykime. O jei nedarysime nieko blogo, viskas joms bus gerai.

Selemonas PALTANAVIČIUS