Mes turime 408 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3746
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19947
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:95977
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Nuomonės. Po susitikimo gimusios mintys

2017 m. gruodžio 13 d., trečiadienis Nr.91 (1720)

Turbūt kiekvienam prasmingiausias savęs išbandymas būtų kasdien pragyventi gyvenimą taip, tarsi jau paskutinę dieną gyventum. Tai būtų širdim išgirsta ir išvysta galimybė netapti amžinybėje tik pilkų pelenų laikinybės auka. Koks ilgas ir nelengvas kelias per skausmingų abejonių jūras išplaukti nors paskutinei akimirkai prie teisingą kelią rodančio ir neklystančio Viešpaties švyturio, išvystami tegu ir paskutinės dangiška šviesa nušvitusios gyvenimo akimirkos metu. Neįkainojama yra net ir labai vėluojančios teisingo kelio praregėjimo akimirkos kaina kiekvienam mūsų. Dėl to, matyt, vertingas kiekvienam mūsų, kol esame dar čia, kasdienis savikritiškas stabtelėjimas tylioje, susikaupusioje maldoje – vienumoje, gamtoje, bažnyčioje – ar Dievu ne vien kuo dažnesniais klupčiojimais, paklūpėjimais, kuo didesnėmis piniginėmis aukomis, kuo gardesnėmis maldomis dvasinio apykurtumo (neretai net kurtumo), dvasinės silpnaprotystės (kartais netgi neregystės) kenksmingame fone. Svarbu netgi su kokia širdies savijauta imiesi nešti Škaplierinėje eisenoje aplink bažnyčią įvairias regalijas, vėliavas ar jų kaspinus.

Na, ir kas, kad Škaplierinių metu Adutiškio bažnyčios užšventoriuje nematyti senųjų (net ir naujųjų) ubagautojų, bet kiekvienam akylesniam skaudu jausti širdimi vis vešliau vešančią ne tik Adutiškyje – visoje šalyje dvasinę ubagystę ir atskirų žmonių, ir visuomenės. Skaudu matyti, kaip finansinės (neretai vien savanaudiškos) intencijos pinigingų žmonių negailestingai prigesina vietinį švietimą, kultūrą, etnokultūrinių tradicijų tęsimą, kai, manyčiau, netoliaregiškai vykdomas Adutiškio miestelio centro privatizavimas, buldozeriškai stumiant vietos kultūrą į šalikeles ar net kelkraščius, atrodytų, be jokios (gal nebent finansinės) būtinybės ar reikiamybės. Jau ir praėjusią žiemą Adutiškio kultūros namai šildėsi taip, kaip galėjo, arba tiesiog dėkodami iš esmės nešaltai žiemai. Nors kultūra su švietimu – tarsi sesė su broliu, bet girdimas bandymas kultūros namus suvaryti į Adutiškio pagrindinę mokyklą, dabar išgyvenančią ne geriausius metus, švelniai šnekant, dvelkia ne visai maloniu kvapu.

O kaip gražiai džiugino ne tik gero kultūrinio garo davusi, bet ir ilgai gyvavusi Adutiškio kapela respublikos klausytojus, žiūrovus iš įvairių Lietuvos regionų ir kitų kaimyninių bei tolimesnių valstybių žmones. Atrodo, kad kapela ir garo užduoti kviečiama, bet žemesnių administracijų dėmesys neretai nepadeda jai duoti daugiau negu davė iki šiol kultūrinio garo.

Adutiškėnai prisimena laikus, kai čionai etnokultūros lobiais dosniai su visais dalinosi ne vienas etnografinis ansamblis (atrodo, netgi trys).

Pas ilgametę etnografinio kolektyvo vadovę, mūsų Adutiškio vidurinės mokyklos 1-osios laidos abiturientų auklėtoją Palmutę Krivickienę jos 85-mečio ir gražiai pritikusių Škaplierinių proga bei dar vienos galimybės susitikti Adutiškio vidurinės mokyklos 1-osios laidos abiturientų atstovams, nes iš 26 mūsų 1-osios laidos abiturientų gyvų telikusių tėra tik 13, o ir tie jau yra gyvenimo metų tėkmės bangų likimo valia gerokai apstumdyti, apdaužyti ir savo pačių klaidų ir kitų bei lemties skirto gyvenimo vingių.

Labai nesinorėtų, kad visa tai, kas čia išsakyta, atrodytų panašu į liūdnokų atsidusimų pagimdytas mintis, bet veikiau į šviečiančius viltingos ateities jonvabalių žiburiukus naktinėjančio vakaro sutemoje, bubniškose aušrų miglose, besikeičiančias kryptis randančiose vis atsinaujinančiose Lietuvos kryžkelėse ir pasirinkimuose, pilnuose netgi klystkelių ir labirintų, deja, ne pramoginiams žaidimams skirtų.

O žmonės ir Adutiškyje, kaip ir visur, gimsta, atšoka vestuves, švenčia širdingas šeimines ir bendruomenines šventes pačiame Baltarusijos pasienyje, kur vienas Kamajėlės krantas – Lietuvos, o kitas, perbridus upę, - Baltarusijos, saugodami ir puoselėdami ilgametes gražaus bendražmogiško ir kultūrinio bendravimo dar neišnykusias tradicijas.

O taip širdingai skamba ramoniūniečių susibūrimuose šalia Kamajėlės tokia jauki, šviesi ir šilta Stasio Rumbučio daina apie Ramoniūnus.

Vincas LUKŠA

 
Reklaminis skydelis