Mes turime 298 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3440
mod_vvisit_counterŠią savaitę:13627
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:89657
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Kalėdos virsta niekučių dovanojimo švente

2017 m. gruodžio 20 d., trečiadienis Nr.93 (1722)

„Žinote, seniai ruošiausi apie tai viešai kalbėti, bet vis kažkas sutrukdydavo arba nedrįsdavau, bijodama užsitraukti pažįstamų ir nepažįstamų žmonių pyktį, - sakė telefonu paskambinusi, prisistačiusi vardu ir pavarde, bet paprašiusi viešai neminėti, moteris. - Aš dar turiu tėvus, kuriems per 80 metų (vyro tėvai jau mirę), mes turime dvi dukras ir sūnų, du žentus ir marčią, jau ūgtelėję ir mūsų anūkai. Abu su vyru dar turime po seserį, kurios irgi turi savo šeimas. Daugybę metų visi per šv. Kalėdas susirinkdavome pas senelius (mano tėvus), nes jų namas didelis, vietos pakankamai, erdvus kiemas. Žodžiu, ko geriau benorėti.

Prieš gal porą dešimtmečių ir mes „įsijungėme į kalėdinę karštligę“, t.y. kalėdinių dovanėlių artimiesiems pirkimą. Parduotuvės, patys gi žinote, prieš kiek laiko jau pradeda puošti vitrinas, į matomiausias vietas sudėlioja prekes su kalėdine atributika. Gruodžio pradžioje, nors jau būna prasidėjęs Adventas, prasideda Kalėdų eglučių įžiebimo triukšmingos šventės, senųjų metų palydėtuvių vakarėliai ir t.t.

O mes ką darom? Ne apie tikruosius Kūčių ir Kalėdų papročius galvojam, ne apie šių švenčių prasmę, o prieš gerą mėnesį iki šių gražiausių metų švenčių lakstom po parduotuves, ieškodami dovanų artimiesiems. Jau, manau, supratote, kiek vien man reikia jų nupirkti? O kaip tą padaryti su, visų pirma, nedideliu šventinių biudžetu, o visų antra, kaip padovanoti artimajam kažką, kas jam labiausiai patiktų.

Apie kalėdines dovanas artimiesiems (ir iš jų gaunamas) susimąsčiau praėjusį savaitgalį, kai sumaniau nuodugniai susitvarkyti sekcijas, spintas, spinteles ir t.t. Ir pasibaisėjau, kad lentynose guli daugybė visokiausių daiktų, kurių niekada nenaudojau ir tikrai nenaudosiu. Kilnodama juos iš vienos vietos į kitą, šluostydama nuo jų dulkes, bandžiau prisiminti, kas ir kokia proga man tuos daiktus dovanojo. Neilgai teko svarstyti – tai kalėdinės artimųjų dovanos. Tarp jų visokiausios vazos, vazelės, dekoratyviniai dirbiniai, suvenyrai, šalikai, parfumerijos gaminiai, kuriais aš niekada nesinaudoju (dauguma seniai išėję iš galiojimo laiko), staltiesėlės, kurių neturiu kur tiesti ir t.t.

Čiupinėdama tuos daiktus galvojau ir apie tuos artimuosius, kuriems ir aš pati kažką panašaus dovanojau. Manau, kad ir jie, stumdydami juos iš vienos vietos į kitą (neišmesi gi, juk tai dovanos), apie mane galvoja tą patį.

Kadangi, kaip jau sakiau, mūsų pačių artimiausių žmonių yra nemažas pulkelis, dovanoms kiekvienas iš mūsų išleidžiame tikrai daug pinigų, užuot juos skyrę svarbesniems reikalams.

Prieš keletą metų buvome sugalvoję kitą būdą pasveikinti vieni kitus – traukdavome burtus. Kas ką ištraukia, tam ir dovanėlę perka. Porą metų šitas variantas pasiteisino. Bet šių metų lapkričio pabaigoje visi mūsų giminės vyrai tvirtai pareiškė, kad gana šitų dovanų. Mat vyrai prisipažino nebeturintys kur dėti dovanotų marškinių, kaklaraiščių, skutimosi putų, dezodorantų ir t.t.

Šeimyninis pasitarimas šiuo klausimu vyko ne vieną kartą. Visi turėjo įvairiausių pasiūlymų, nuomonių, bet išrinkti vieną, visiems patinkančią ir įtinkančią, nebuvo paprasta. Tiesa, bendras sutarimas be ginčių buvo vienintelis – vaikai dovanas gaus. Jie neliks nuskriausti.

O mes, suaugusieji, susėdę nutarėme štai ką: jokių dovanėlių vieni kitiems nebepirksime. Sudėjome į bendrą krūvą tiek pinigų, kiek kas buvome numatę dovanoms ir sumanėme dovanoti šventę kitiems. Tiems, kurie neturi artimųjų, kas gyvena iš kuklutės pensijos, prispausti ligų ir kt. Kaip tą padarysime, dar iki smulkmenų neišanalizavome. Žinome tik tiek, kad neaplankysime tinginių, piktnaudžiautojų alkoholiu, nesirūpinančių savimi, nors tebėra sveiki ir darbingi.

Kadangi jau daugmaž apsisprendėme, kad aplankysime keturias šeimas (dviejose jų – artimųjų nebeturinčios vienišos, išsilavinusios, bet menkas pensijas gaunančios garbaus amžiaus moterys, kitose – tvarkingos, dirbančios už minimumą moterys, vienos auginančios po du vaikus). Dabar bandysime kažkokiais būdais atsargiai (kad nesuprastų, kodėl domimės) išsiaiškinti, ko joms labiausiai reikia.

O dar vieną variantą „pasigavome“ iš vieno internetinio socialinio tinklo. Ten buvo papasakotas atvejis, kad kažkoks nepažįstamas vyriškis parduotuvėje prie kasos sumokėjo už močiutės pirkinius ir nuėjo. O tai kodėl mes negalėtume taip padaryti? Kol kas dar nežinome, nei kurią dieną, nei kurioje parduotuvėje, pamatę, kad mums ten esant, kažkoks žmogus (nesvarbu, vyras ar moteris, jaunas ar senas) dairysis pigesnio batono, ims prekes iš to krepšio, kur sudėti nukainoti maisto produktai ir kt., tiesiog pasistengsime prieiti prie to žmogaus, kai jis jau mokės pinigus prie kasos ir už jį sumokėsime. Žodžiu, šis variantas kol kas yra kaip viena iš alternatyvų. Gal ir kažką dar geriau sugalvosime.

Svarbiausia, siūlome ir kitiems vietoje nieko nereiškiančių kalėdinių dovanų sugalvoti kažką panašaus. Juk kas gali būti gražiau už kitam žmogui suteiktą netikėtą šventę? O tada ir patiems širdyje bus šventė.

Manau, kad jau seniai visi supratote, kad parduotuvės prieš Kalėdas parduoda netgi tai, ko „normaliomis sąlygomis“ niekas nepirktų. Tai gal nekraukime turtų prekybininkams, o dalinkimės tuo, kuo galim su tais, kuriems džiaugsmo akimirkos itin retos“.

Po pokalbio su šia moterimi ilgokai sėdėjau įbedusi akis į įjungtą televizorių, bet nelabai suvokdama, ką ten rodo, ir bandžiau įsigilinti į jos mintis, pasakytus žodžius. Net ir kitą dieną šitas pokalbis vis neišėjo iš galvos. Po to pati pabandžiau pasižvalgyti, ko prikrauta mano pačios sekcijų skyreliuose, lentynose, sieninėse spintose, antresoliuose ir kitur.

Kas lieka pabaigai? Ogi tik prisipažinti, kad moteris teisi. Per daugelį metų ten daug ko prisikaupė. Liūdniausia, kad aš net nebeprisiminiau, kas man tą ar kitą daiktą padovanojo.

Kai šiomis mintimis pasidalinau su humoro jausmo nestokojančia giminaite, ji irgi pasakė: „Ir pas mane yra susikaupę visokiausių dovanėlių, kurios nė karto nepanaudotos. Galėčiau jas kokia nors proga kam nors perdovanoti, bet kadangi ir aš neatsimenu, kas kurį daiktą apdovanojo, bijau, kad nepadovanočiau jos tam žmogui iš kurio tą daiktą gavau...“

Taigi mintys vertos dėmesio. Gal tikrai geriau dovanokim vieni kitiems savo širdies šilumą, meilę, dažnus pasikalbėjimus telefonu, jei aplankyti negalime, pagaliau, kokį skanėstą, kurį galima suvalgyti. Arba tiesiog darykim gerus darbus.

Birutė JUŠKEVIČIENĖ

 
Reklaminis skydelis