Ir vėl Kūčių vakaras buvo nežiemiškas. Sniego beveik nelikę, bet tai nė kiek neturėjo įtakos susikaupimo ir šventiškumo aureolei. Prie Kūčių stalo džiaugėmės tais, kurie šalia ir, žinoma, mintyse prisiminėme tuos, kurių jau nėra. Matyt, ta sakralinė nuotaika pagimdė dar vieną Kūčioms skirtą eilėraštį, kuriuo, nors jau ir po šv. Kalėdų, norėčiau pasidalinti su Jumis, gerbiamieji „Švenčionių krašto“ skaitytojai, ir palinkėti Jums prasmingų 2018-ųjų.

Kūčių vakarą tylų...

Kūčių vakarą tylų

Vėl sugrįšiu tenai,

Kur užžėlę

Vaikystės takeliai,

Kur užžėlę

Jaunystės keliai...

Gimtas namas – bedvasis,

Tik žvakutės kapuos...

Ir einu aš laukais užpustytais,

Pasiklydęs minčių

Ir jausmų pūgoje,

Ir girdžiu,

Kaip kalbasi žvaigždės,

Kaip meldžias

Jaunystėj sodinti beržai...

Kūčių vakarą tylų

Nors mintyse sugrįžkim

Į tėviškes savo,

Kur užgesę langai

Saugo laukiančius žvilgsnius

Išėjusių mūsų tėvų...

Algis JAKŠTAS