Lietuviai senovėje kronikų nerašė. Todėl dabar piliakalnius galima vertinti kaip mūsų beraštės istorijos palikimą. Jie mokslui tarsi metraščiai, kuriuose - buvusių atspindžiai. Piliakalnių raidos tendencijos mūsų krašte bendros, tačiau kiekvienas jų turi ir savitumų. Jie - ne tik skirtingo turinio legendos, bet ir buvusi objekto paskirtis krašto istorinėje ir kultūrinėje raidoje, kurią apibūdina sakytine tradicija perteikiama informacija, radiniai ir vietovardžiai.

Sakralinis ir istorinis etninis paveldas – lietuvių tautos tapatumą stiprinančios vertybės. Piliakalniai – tautinio atgimimo įkvėpimo šaltinis, ankstyvojo Lietuvos valstybingumo liudijimas ir baltų kultūros simbolis.

Mūsų protėviai piliakalniais naudojosi visą pirmą tūkstantmetį prieš Kristų ir daug amžių po Jo. Piliakalniams būdavo parenkamos natūralios kalvos, esančios prie upių, upokšnių ar tyvuliuojančių ežerų pakrantėse. Kalvos būdavo dirbtinai aukštinamos, nukasami jų šlaitai, padarant juos statesnius. Piliakalnių įrengimo istorija buvo ilga ir siejosi su krašto socialine raida, politine padėtimi. Jei pradžioje jie buvo tik slėptuvės ištikus pavojams, tai vėliau, jau nuo X – XI a. sandūros – ir kunigaikščių pilimis.

Nuo piliakalnio prie piliakalnio

Vykdant bendrą švenčioniškių ir ignaliniečių projektą „Piliakalnių istorija žadina vaizduotę“ buvo aplankyti šio krašto piliakalniai esantys pakelėse ir tūnantys miškų gūdumoje esančiose pelkėtose vietovėse. Maršrutus rengė Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centras, vadovaujamas direktoriaus Kęstučio Lisausko.

Įsimintina kelionė įvyko dviračiais „Nuo vieno prie kito piliakalnio“. Aplankyta keliolika istorinių ir sakralinių objektų vis užkopiant ir pasižvalgant nuo jų viršaus. Ilgesnis sustojimas įvyko Šilinės kaime su atokvėpiu ir pasistiprinimu etnografinėje Elenos Kadzevičienės sodyboje, kurios šeimininkė irgi dalyvavo žygyje ir mynė dviračių pedalus. Po to žavėtasi Strūnos ir Rūdzynės upokšnių santakoje esančiu fotogeniškuoju‘ (jis laukų fone išsiskiria grakščia savo figūra, nudailinta mūsų senolių; lengvai pasiekiamas – prie kelių, apgaubtas sakraline aura) Akvieriškės mitologiniu ir astronominiu objektu. Žygio metu buvo stabtelta ir prie buvusio Dvilonių (nukasto kolūkmečiu) piliakalnio, ant kurio buvo pakarti keli 1863 m. sukilimo dalyviai. Nuo tada ir iki šiol ši egzekucijos vieta vadinama Pakartuvės kalnu.

Neužmirštas ir Kavalčiukų piliakalnis, esantis Barškėčio ir Strūnos santakos pelkynuose. Nesibaiminant šabakštyninių erkių, aplankyta ir kaimynystėje esanti, legendom išdabintoji Karčiamavietė, bet iki šiol dar vis glūdinti klaustukų pynėje ir sąvašynų tankmėje. Iš šios kalvos papėdės trykšta šaltiniuota (gal ir mineralizuota, dar netyrinėta?) vandens gysla – Strūnos ištakų viena atšaka.

Žiemos pirmosios snaigės retkarčiais jau kloja takus, išvaikščiotus istorinio paveldo gerbėjų. Puikus renginys, atsiliepiantis į „Baltų vienybės ugnies sąšauką“ įvyko ant Kačėniškės piliakalnio. Renginį organizavo istorinės atminties saugotojas, Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centro direktorius Kęstutis Lisauskas ir kiti Švenčionių krašto patriotai. Kačėniškės piliakalnis tam buvo parinktas neatsitiktinai. Šis piliakalnis įspūdingas savo dydžiu su puikia nuo jo atsiveriančia panorama. Pats piliakalnis ir jo aplinka nepriekaištingai sutvarkyta ir pritaikyta išrankiausiems lankytojams. Iki šiol jis vienintelis Švenčionių rajone, kuriam Sirvėtos regioninis parkas skyrė tokį pagarbų dėmesį rengiant projektus iš Europos Sąjungos lėšų. Senovėje ant Kačėniškės piliakalnio  stovėjusi pilis buvo viena iš tų, kurios saugojo Švenčionių miesto šiaurines prieigas. Pietinėse miesto prieigose prie kelių buvo kiti gynybiniai ir sakraliniai įrenginiai. Iki šiol žinomiausias iš jų – Akvieriškės archeologinis paminklas, esantis Strūnaičio seniūnijoje. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo priemonių plane įtraukta šio piliakalnio tvarkymo darbai. O dabar jau rengiamame projekte minimi ir darbai, pritaikant šio įvairiareikšmio kultūrinio paminklo aplinką plačioms turizmo reikmėms. Savalaikis sumanymas, labai sveikintini ketinimai! Juo labiau, kad iki šiol Švenčionių rajono pietrytinėje ir pietinėje pusėje, o ypač Strūnaičio seniūnijoje nėra nė vieno archeologinio (mitologinio, gamtos) paminklo pritaikyto net vietinio turizmo platesnėms reikmėms. O ką kalbėti apie išrankius, iš toliau atvykusius turistus.  Lankytinų objektų seniūnijoje yra. Džiugu, kad vienam iš jų – Akvieriškės istoriniam - mitologiniam paminklui rengiamas (parengtas?) sutvarkymo projektas. Tačiau, peržiūrėjus tą projektą tenka nusivilti, nes jo įrangoje  ignoruojamas paminklo svarbiausias socialinis ir mitologinis autentiškumas. Projekte neminima, kad prie didžiūno pilies buvęs astronominis įrenginys ir lietuvių senojo tikėjimo žemės deivės Žemynos (vietine šneka - Žeminykės) šventykla.

Dėl to dar 2017 m. pavasarį išsakiau savo nuomonę Strūnaičio seniūnei Ritai Jastremskienei ir Švenčionių savivaldybės paminklosaugininkei Giedrei Viščionytei.

Apie Akvieriškės archeologinį objektą per kelis dešimtmečius esu sukaupęs pakankamą pluoštą informacijos, kurios dėka galimi ir platesni apibendrinimai. Jis netoli mano gimtinės. Nuo mažametystės klausiausi senolių pasakojimų apie jį. Vėliau rinkau informaciją ir iš istoriografijos. Kai ką apie jį jau esu rašęs ir savo knygose. Paminklo nuotrauka net puošia vienos mano knygos viršelį.

Kol dar nepradėti vykdyti darbai, noriu turima informacija pasidalinti su rajono (gal ir ne tik rajono?) atsakingais darbuotojais, etninio paveldo saugotojais ir eiliniais skaitytojais, siejant vietinius faktus su platesniu istoriniu kontekstu.

Savitos situacijos, kuriose susiduria ne vieno šimtmečio istorija, kai iškoduojami konkretaus istorinio objekto fragmentai, turėję praeityje ryšį su krašto istorija. Anksčiau Lietuvos istorinio paveldo kaupimo sistemoje (ypač Švenčionijoje), buvo svarbu žvalgant surasti senovės istorinius paminklus, dabar atėjo laikas juos išsaugoti ir atskleisti jų autentiškumą. Jie šimtmečius buvo to laikotarpio žmonių susitelkimo, demografinių ir finansinių galimybių, gyvenimo būdo, klestėjimo ir nuopuolių įrodymas. Suprantama, tam reikia lėšų, kurių visada trūksta. Tačiau jų galbūt dar labiau trūko prieš tūkstantį metų statant bet kurią pilį, kurios buvimą dabar primena piliakalnis. Mūsų senoliai kalvos paaukštinimui žemę nešiojo iš karnų pintais krepšiais, kasė mediniais kastuvais. Tačiau supylė didžiulius kalnus, o kai kurių papėdėse iš suridentų akmenų sukrovė atnašavimams aukurus. Todėl dabar ten, kur sprendžiamas išsaugojimas etninę autentiką turinčių sakralinių ir istorinių objektų, būtina susidėlioti prioritetus taip, kad autentika neliktų užmarštyje. O taip dabar gali atsitikti Akvieriškės archeologiniam objektui. Į rengiamą projektą neįtraukta prie piliakalnio senovėje buvusi dangaus šviesulių stebykla. Gal ji buvo ir primityvi, kad ją dabar galėtume vadinti „observatorija“, bet mes kito tokio objekto iki šiol neturime. Tai buvo astronominio kalendoriaus ir saulės laikrodžio įranga. Prie jų dunksojo ir deivės Žemynos šventykla, kuri projekte irgi neminima. Akvieriškės archeologinis objektas (toliau - AAO) - respublikinės reikšmės paminklas, kurį kolūkmečiu norėta nukasti, paskui bandyta „nutylėti“, dabar užmojis jo autentiką skandinti užmarštin. Apie tai išsamiau.

Nuosekliai apie AA objektą

Mūsų senoliai Akvieriškės piliakalnį įrengė tradiciškai prie vandenviečių, kaip ir daugelį kitų Švenčionijos, t. y. lietuvių genties teritorijoje esančių piliakalnių. Dviejų upelių santakoje. Pažliugusių pievų sąsmaukos pakilumoje supylė aukštą kalną. Tai buvo atlikta tradiciškai pagal to laikotarpio paprotį, gynybinį ir sakralinį objektą įrengti prie vandenviečių. Tačiau šiam kultūriniam objektui, įrangos vietos parinkimas ir pati įranga turėjo daug išskirtinumų. Juk tai buvo ne tik gynybinis objektas ir sakralinė žemės deivės Žemynos (vietine šnekta - Žeminykės) šventykla, bet ir astronominis įrenginys. Galbūt jam labiau tiktų kitas pavadinimas - to laikotarpio „observatorija“, kurią sudarė saulės kalendorius ir laikrodis. Jais naudojosi genties senojo tikėjimo žyniai, galbūt nustatinėdami savų ir priešų kariaunų žygius bei žemės deivei Žemynai atnašavimų laiką, sietiną su žemės darbais. Tai buvo senojo tikėjimo dievaitės šventvietė. Garbinimo ir atnašavimo ritualų tekstuose bei užkalbėjimų formulėse dievaitė šiame krašte  vadinama Žeminykės vardu. Kitų šios dievaitės šventviečių šiame krašte iki šiol neaptikta. Ši deivės Žemynos šventvietė su astronominiais įrenginiais buvo vienintelė ne tik Šiaurės Rytų Lietuvos pakraštyje, bet ir visoje Rytų Lietuvoje bei Aukštaitijoje. Todėl galima net teigti, jog ši Žemynos (Žeminykės) šventvietė buvusi  regioninė – vienintelė lietuvių genties teritorijoje. Tai patvirtinti arba paneigti gali tik atlikti išsamesni tyrinėjimai ne tik šio, bet ir kitų šio krašto archeologinių objektų. Jie netyrinėti, nes buvo nežinomi.  Panašūs astronominiai įrenginiai aptikti tik Lietuvos Pajūrio regione: Palangoje, Šventojoje ir Kretingos rajone.

Istorijos šaltiniuose Akvieriškės vardu pilis neminima. Tai ir neaišku kokiam didžiūnui senovėje priklausė šis archeologinis paminklas. Tačiau istorijos mokslų daktaras profesorius Edvardas Gudavičius, lokalizuodamas XIII a. Lietuvos kunigaikščių valdas, teigia, kad 1219 m. Lietuvos ir Haličo – Voluinės sutartyje minimo vyresniojo kunigaikščio Daujoto domenas - Daujotiškės kaimas (1). Tokiam profesoriaus E.Gudavičiaus tvirtinimui, siejant Daujotiškės kaimą su kunigaikščio Daujoto valdomis, seka palanki paspirtis – kaimyninių kaimavardžių legendinės ištakos ir Strūnos aukštupyje dunksanti kelių piliakalnių „oazė“. Piliakalniai glaudžiasi prie buvusio strateginio lietuvių genties didkelio. Beje, šie archeologiniai paminklai beveik iki XX ir XXI amžių sandūros stokojo mokslo ir paveldosaugos atstovų dėmesio arba ir visai jiems buvo nežinomi.

Tik vietiniai žmonės tuos kalnus vadino vardais ir pasakojo apie juos legendas. Laikas trumpino, karpė legendų juostas, palikdamas tik kertinius žodžius: Vortos kalne stovėjusią pilį (Kavalčiukų piliakalnis) puolė „bebarzdžiai juodaūsiai“; į Žeminykės kalną (Akvieriškės piliakalnis) „paniro auksu pakrauta eldija“; ant Pakartuvės kalno (Dvilonių piliakalnis) „pakarti sukilėliai“; „ant Prancūzkalnio užkasė lobį Napoleono kariai“; Karčiamavietėje atvykėliai „išgvoltijo“ vaidutes (vaidilutes)... Ir pridėdavo: „tai buvę kunigų kunigo vortos (ir zomkai)“, saugoję Švenčionių pietines prieigas. Kunigų kunigo vardas išbluko šimtmečių kaitoje. Dabar, kai jau išaiškinta daugiau istorijos paminklų ir sukaupta gausesnė  informacija, galima prielaida, jog tai – Lietuvos vyresniojo kunigaikščio Daujoto ar jo giminės klano buvusios valdos. Labai vėlai tiems kalnams suteiktas piliakalnių „statusas“. Dabar šią vietą galima pavadinti „Strūnos aukštupio piliakalnių oaze“. Tai senovėje buvęs tankiai apgyvendintas kraštas. Apie didelę demografinę koncentraciją byloja aplink esančios pilkapių ilgos grandinės, vingiavęs strateginis kelias su gausa pakelės karčiamų, lobių ir balų geležies rūdos radimvietėmis. Tie faktai užkoduoti vandenvardžiuose, kaimavardžiuose ir laukų pavadinimuose.

1219 metų Hipatijaus metraštyje įrašytoje Lietuvos ir Haličo – Voluinės sutartyje minimi Lietuvai atstovavę 5 vyresnieji kunigaikščiai. Net du iš jų - Daujotas ir jo brolis Viligaila, šio krašto atstovai. Metraščio įrašas byloja, kad kunigaikščiai kilę iš didžiūnų šeimos, turėję vyresniųjų kunigaikščių titulus. Istoriko Z.Raulinaičio teigimu, kunigaikštis Daujotas žuvo 1226 m. lietuvių pralaimėto Usviato mūšio metu (2). Nes vėliau politinėje veikloje jis nepasireiškė. Istoriografijoje aptinkamas ir jo brolio vardas, siejamas su Šiaurine Nalšia. Galimos prielaidos, kad jie neišlaikė konkurencijos su kunigaikščiu Mindaugu,  kuriam atiteko ir jų valdos.

Deivės Žemynos šventvietei vieta parinkta atsižvelgiant ir į komunikacinius privalumus. Per tą sąsmauką ėjo senybos kelias, vadinamasis lietuvių genties didkelis, dar jis minimas ir Mindaugo laikų keliu. Sąsmaukoje prie pat kelio buvusi pakiluma buvo išskirtinai paaukštinta. Tas dirbtinis paaukštinimas taip kruopščiai buvo atliktas ir vietinių taip pagarbiai saugomas, kad ir praėję šimtmečiai nespėjo to sudarkyti. Kelis amžius piliakalnis dunksojo intensyvioje žemės darbų aplinkoje. Aplink jį buvo dirbami laukai ir šienaujamos pievos Akvieriškės, Varniškės ir Skritutiškės kaimų. O aplinka buvo veikiama ir gamtos erozijos. Tačiau amžių bėgsme šiam mitologiniam objektui ir jo aplinkai pagarbą teikė sakralinė jo aura ir socialinė paskirtis. Tokius faktus liudija iš kartos į kartą sakytine tradicija perteikiama informacija, sietina su sakraline ir socialine objekto paskirtimi: vietovardžių ir pavardžių kilmės ištakos, užkalbėjimų ir ritualinių atnašavimų deivei Žemynai formulės bei aptikti primityviajai astronomijai naudotų akmenų radiniai. Senolių atmintis neišlaikė nė vieno fakto apie piliakalnio niokojimą, jo aplinkos teršimą... iki kolektyvizacijos. Atvirkščiai, žmonių pasakojimai byloja tik apie pagarbą šiai sakralinei vietai. Juose minimos ilgos pynės legendų sakraline, socialine, ir buitine tematika. Charakteringa tai, kad iki šiol nežinoma nė vienos legendos karine ar gynybine tema. O tai palankiai liudija, kad Akvieriškės archeologinio objekto tik ankstyvoji paskirtis buvusi gynybinė, o nuo XIII a. antros pusės (kunigaikščio Daumanto invazijos 1266 - 1267 metais pilis sunaikinta?) – jau tik sakralinė ir astronominė.

Piliakalnio papėdėje buvo įrengtas tam laikotarpiui būdingas astronominis įrenginys: saulės laikrodis ir kalendorius. O prie jo ir deivei Žemynai atnašavimų aukuras. Saulės kalendorius turėjo ne tik sakralinę, bet ir socialinę prasmę. Įrenginio paaukštinimo šešėliui priartėjus prie eilėmis išdėliotų akmeninių žymeklių, parodydavo ne tik su žeme susijusių darbų pradžią ir pabaigą, bet ir su tais darbais sietinus ritualus, atnašaujant deivei Žemynai. Atnašas vietine šnekta vadino „apieromis“. Atnašavimo vietą – „apieriškė“. Iš to kilo ir atnašavimo vietos pavadinimas – Apieriškė. Sugriovus gynybinę pilį (XIII a. pabaiga), atnašas tvarkančių ir astronominį kalendorių prižiūrinčių patarnautojų gyvenvietė įsikūrė į pietvakarius nuo piliakalnio už kelių dešimčių metrų, Rūdzynės santakoje į Strūnos upę. Tą patarnautojų buveinę pradėta vadinti Akvieriške (vietovardžio kilmė dar neiškoduota?), o patarnautojus - pagal jų pareigas: sauliai (saulės laikrodžio ir kalendoriaus prižiūrėtojai), bureikos (deivės Žeminykės atnašų tvarkytojai), keruliai (užkalbėtojai)... Ilgainiui iš tų patarnavimo pavadinimų išsirutuliojo ir pavardės: Sauliai (gudiškai - Savul), Keruliai, Bureikos...

Atnašavimai šioje ir kitose šventvietėse truko ilgai ir įvedus krikščionybę. Todėl tų pasakojimų daug. Laikas nespėjo jų ištrinti iš gyventojų atminties. Jie truko galbūt net iki XVIII a. vidurio. Tokie faktai užfiksuoti ir Strūnaičio parapijoje, įsikūrusioje 1781 m. Jos pirmieji kunigai, kalėdodami parapijos kaimuose, dar aptiko „pagoniškus alkus“ ir juos ardė. Senojo tikėjimo kai kurios detalės tapo prietaringais papročiais. Pvz., rudenį, kad nesudegtų pirtis su mynimui džiovinamais linais, reikia lauke ant akmenų sudeginti gniutulą spalių su sakais. Tai akivaizdi detalė, išlikusi iš buvusių ugnies deivės garbinimo ritualų.

Švenčionija ypač išsiskiria senojo tikėjimo šventviečių gausa. Prie didžiūnų pilių buvo labiau sureikšmintų dievaičių (Perkūno, Žemynos, Žvėrūno...) šventyklos, kurių patarnautojai rūpinosi ir socialiniais žmonių reikalais. Jie gydė žmones, kaupė istorines žinias ir jas skleidė. Kovų ir kitokią informaciją perduodavo iš lūpų į lūpas. Žynių paruošti glausti tekstai Šiaurės Rytų Lietuvos pakraštyje vadinti sakymais. Jų formuluotė buvo griežta. Vyravo nuostata: pakeitusį sakymo žodžius lydės nelaimės (artimųjų netektys, ligos, gamtos stichijos). Žyniai stengėsi tiksliai žodis žodin atkartoti perteikiamą tekstą. Jį iškalti kaip formulę. Tie žodžio „metraštininkai“ buvo parenkami iš žynių luomo, tinkamiausi - pirmagimiai. Tik jų dėka šio pakraščio žmonių atmintis išlaikė daugiau senovės „istorijos“. Buvę istoriniai įvykiai tapo penu legendoms, sakmėms, pasakoms. Jų veikėjų vardai ŠR Lietuvos pakraštyje padėjo atsirasti naujiems vietovardžiams, tokiems kaip Apieriškė (Akvieriškė), Nevieriškė, Stekiškė (ir Stakiškiai), Steckai, Daujotiškė, Girdėnai, Mindaugiškė, Modžiūnai, Svitailiškė, Pilypai ir kt.

Pradėjus vystytis mūrinių pastatų statybų praktikai, ant dabartinių piliakalnių buvusių medinių pilių svarba menko. Sudegus jos nebuvo atstatomos. Ypač tai pasakytina apie Šiaurės Rytų Lietuvos pakraštį. Hipatijaus kronika mini, kad kunigaikštis Daumantas 1266 ir 1267 m. invazijų metu į šį kraštą sudegino ir sugriovė daug pilių, žudė žmones, grobė vaikus. Tokius faktus grindžia ir plačiau tyrinėtų šio krašto piliakalnių archeologiniai radiniai. Ant piliakalnių buvę pilys apleistos XIII amžiuje. Sugriautos gynybinės pilys nebuvo atstatomos ir skendo užmarštin, o prie jų buvę senojo tikėjimo šventyklos, ilgai buvo lankomos ir įvedus krikščionybę. Tai pasakytina ir apie Apieriškės – Akvieriškės mitologinį objektą. Todėl žinia apie tokius šio krašto sakralinius objektus ilgiau buvo žmonių lūpose. Tokiam teigimui netiesiogiai, tačiau palankiai pritaria ir archeologo Fiodoro Pokrovskio pasirinkimas piliakalnių žvalgymui. Jis žvalgė 1894 m. piliakalnius, susietus su sakraliniais objektais: Akvieriškės (Žemynos šventvietė), Ragaučinos (Bakano kalnas – Ragainos šv., Žvėrių kalnas – Žvėriūno šv.), Cirkliškio (Perkūno šv.) Bogutiškės (?)... Archeologų neminima, kad jis būtų žvalgęs šio krašto buvusių gynybinių pilių likučius, dabar vadinamus Daukšių, Kačėniškės, Stūglių, Kavalčiukų, Žąsinų, Mindaugiškės, Jaciūnų, Mikštų ir kt. piliakalniais. Vieni jų jau buvo užmiršti, kiti žinomi tik labai labai siauram ratui besidominčiųjų pasakojimais apie krašto istorinę praeitį.

Dėmesys ir nutylėjimai

Jau minėjau, pirmą kartą Akvieriškės piliakalnis buvo žvalgytas F.Pokrovskio 1894 metais. 1905 m. jis minimas „Vilniaus žiniose“.

Trečią kartą juo buvo susidomėta 1957 m. norint jį nukasti. „Jaunosios gvardijos“ ūkio centre Skritutiškėje buvo pradėtas statyti gyvulininkystės kompleksas. Statyboms reikėjo žvyro ir pamatams akmenų. Iš Rusijos atsiųstam į Lietuvos TSR kelti žemės ūkio trisdešimttūkstantininkui Vasiliji Krasilnikov, parūpo pigi statyboms reikalinga medžiaga, esanti netoli statomų objektų. Pirmininkas intensyvino melioracijos darbus. Pro ūkio centrą tekantį Rūdzynės upelį pervadino Strunka, nes jam pynėsi liežuvis tariant jo tikrą pavadinimą. Visur siekė ekonomiškumo. Užrašytų pasakotojų liudijimu, mechanizatoriams buvo liepta rausti ir rinkti piliakalnio papėdėje buvusius akmenis. Deivės Žemynos aukurą ir astronominį įrenginį žymėję akmenys buvo išvežti į Skritutiškėje statomo gyvulininkystės komplekso pamatus. Pradėjus piliakalnio aplinkoje kitus kasimo darbus, „kažkas“ (manoma, kad iš Akvieriškės kaimo - tuo laiku jame gyveno 95 žmonės) pranešė „kur reikia“ (partkoman). Darbai buvo sustabdyti, tačiau pirmininkas pradėjo įrodinėti, kad piliakalnis mažareikšmis, vietinės reikšmės, niekam nereikalingas „kurganas“. Tada jau iš rajono išplaukė informacija į Vilnių patvirtinimui dėl Akvieriškės piliakalnio kultūrinės reikšmės. 1958 m. atvykę archeologai dar kartą patvirtino, kad Akvieriškės piliakalnis tikrai yra archeologinis paminklas.

1956 – 1965 m. užrašiau sakytine tradicija perteikiamą vietinę informaciją apie istorijos, gamtos ir kultūros paminklus. Surinktų žinių pagrindu „Žvaigždės“ laikraštyje paskelbiau ciklą publikacijų. Vieną jų, paskelbtą 1970 m. net pavadinau: „Apieriškės - Akvieriškės piliakalnis“(3). Joje gvildenau šio objekto buvusią mitologinę paskirtį, vietovardžio kilmė ištakas. Net iki XX a. vidurio piliakalnis turėjo dvivardystę: Apieriškė ir Akvieriškė. Pirminis pavadinimas – Apieriškė, kurio ištakos – atnašavimai (apieros – vietine šnekta) žemės deivei Žemynai (Žeminykei). Piliakalnio papėdėje buvęs akmeninis aukuras ant kurio aplinkinių kaimų valstiečiai atnašaudavo atlikinėdami ir ritualus. Atnašavimo laiką nurodydavo piliakalnio papėdėje esantis saulės kalendorius ir laikrodis. Minimoje publikacijoje išreiškiau savo hipotezę dėl kalvos, esančios Strūnos upės ištakose, vietinių vadinamos Vortos kalnu, kad tai irgi gali būti piliakalnis. Vėliau ši mano hipotezė su kaupu pasitvirtino. 1979 m. atvykę archeologai (nežinau, dėl mano publikacijos ar dėl kitų priežasčių) nustatė, kad tai tikrai istorinis paminklas, kuris dabar vadinamas artimiausio kaimo vardu – Kavalčiukų piliakalniu.

Apie Akvieriškės piliakalnį XX a. antroje pusėje jau rašė enciklopedijos, Lietuvos TSR 1975 m. archeologijos atlasas, piliakalnis minimas Lietuvos istorijos ir kultūros paminklų 1973 ir 1993 metų sąrašuose. Istoriografijoje yra duomenų, kad Istorijos instituto archeologai Akvieriškės piliakalnį dar žvalgė 1979 ir 1987 metais.

Tačiau atsirado net žymių istorikų, kurie mūsų valstybės kūrimosi ištakose, kažkodėl Švenčionijos kraštą laikė dykra. Tai aiškindamasis, aptikau kerčių, iš kurių dabar galima mestelti akmenuką į vietinės paveldosaugos daržą. Ilgai niekas nepaneigė, jog Švenčionių žemėje yra tik vienas Cirkliškio piliakalnis. Jis tapo Švenčionijos „bamba“. Tas ypač menkino šio krašto istorinį paveldą. Pateikiu tokių faktų pagrindimui ištrauką iš 1992 m. leidinio:

„Švenčionių žemė išsidėsčius Švenčionių aukštumoje, Birvetos, Strūnos, Strečios aukštupiuose. VIENINTELIS žinomas piliakalnis yra Cirkliškyje...“(4).

Šioji informacija neigė ne tik Strūnos upės aukštupyje esančius piliakalnius, bet ji neigė ir kitus Švenčionių žemėje esančius piliakalnius. Cirkliškio Perkūno kalnas tapo Švenčionijos „bamba“. Pabaigai apie Akvieriškės archeologinį objektą (AAO) išvadų REZIUME.

1. Archeologų surinkti duomenys žvalgymo metu teigia, kad AAO naudotasi I a. prieš Kristų ir daug šimtmečių po Jo.

2. Manoma, kad senovėje AAO įsikomponavo į Švenčionių miesto pietinį gynybos ruožą, kurį sudarė Strūnos aukštupio piliakalnių „oazė“, priklausiusi šaltiniuose minimam XIII a. vyresniajam kunigaikščiui Daujotui.

3. Pirmą kartą raštu AAO paminėtas 1894 m. tyrinėtojo Fiodoro Pokrovskio.

4. 1957 m. bandyta AAO panaikinti nukasant, kaip tai vėliau buvo padaryta su Dvilonių (Pakartuvės kalnu) ir Mindaugiškės (nukastas statant TSRS raketų paleidimo aikšteles) piliakalniais.

5. 1970 m. laikraštyje „Žvaigždė“ paskelbta publikacija apie AAO dvivardystę (Apieriškė - Akvieriškė).

6. 1992 m. Akvieriškės piliakalnio vietos nutylėjimas.

7. 2017 m. parengtame projekte ignoruojama dalis AAO autentiškumo elementų. Autentiškumo atskleidimas tai ir pagarbos ženklas krašto istorinei praeičiai.

NUORODOS:

1. E.Gudavičius. Bandymas lokalizuoti XIII a. lietuvių kunigaikščių valdas.

2. Z.Raulinaitis. Lietuvos raiteliai. Kn. 1. Bruklinas. 1985 m. - P. 246, 251.

3. A.Karmonas. Apieriškės – Akvieriškės piliakalnis. „Žvaigždė“ 1970 - 12 - 01.

4. G.Zabiela. Nalšia Lietuvos valstybės kūrimosi išvakarėse, Rytų Lietuva. Istorija, kultūra, kalba. –V.1992 m. - P. 21.

Antanas KARMONAS

Kraštotyrininkas