Miškai – tai viena pagrindinių gyvybės formų žemėje. Tai visuma ir medžių masyvų, ir juose slypinčių ežerų ežerėlių, ir pro juos vingiuojančių didingų upių su mažais upeliais ir upeliukais, tai – aplinka, kurioje rasi daugelio augalų ir gyvūnų rūšių buveines. Nemažiau svarbus miškas ir žmogui. Jei tiesiogiai su mišku susijęs daugiau kaip 300 mln. žmonių gyvenimas, tai netiesiogiai su jais susijusi visa žmonija, nes miškas – tai mūsų planetos „žalieji plaučiai“... Tačiau sparčiai auganti pramonė, transportas ir kitos ūkio šakos kasdien į atmosferą išmeta vis daugiau anglies dioksido, kurio Žemės augmenija nepajėgia absorbuoti, o netekusios natūralios apsaugos, eroduoja derlingos žemės, keičiasi ar net nyksta augalų, gyvūnų ir kitos ekosistemos. Neatsitiktinai ir 2011-ieji buvo paskelbti Tarptautiniais miško metais. Tačiau ir pasibaigus Tarptautiniams miško metams, tiek pasaulio, tiek ir Lietuvos visuomenė neturi sėdėti sudėjusi rankas. Juo labiau, kad Lietuvoje miškai dengia daugiau nei trečdalį jos ploto, o miškas lietuviui – tai kartu ir gyvenamoji aplinka, šimtmečiais formavusi sveiką gyvenimo būdą ir gilią pasaulėžiūrą. Todėl miškams pas mus nuo seno skiriamas išskirtinis dėmesys.

Senų senovėje įvairios mišką ir gamtą tausojančios taisyklės buvo įtvirtintos papročiuose, kurie draudė be būtino reikalo kirsti medžius, o ypač ąžuolus. Vėliau visa tai, ką žmonės sukurė papročių forma, buvo apibrėžta teisės aktais, o 1569 m. H. Valavičiaus išleistas Miškų statutas – vienas pirmųjų pasaulyje!

O bausmės buvo griežtos... Pavyzdžiui, 1435 m. Jogailos išleistame Statute už miškų padegimą buvo numatyta net mirties bausmė. Miško apsaugai paskirti atskiri skyriai ir visose trijose – 1529 m., 1566 m. ir 1588 m. – Lietuvos Statuto redakcijose. Kaip nurodyta Lietuvos Statute, jeigu kas nors savo miške užkluptų ką nors kertantį medžius arba eidamas pėdsakais pavytų, turi teisę jį sulaikyti. Jeigu neteisėtas miško kirtėjas būtų pagautas nusikaltimo vietoje, tokiu atveju jis savo galvą turėtų išpirkti sutinkamai ssu visuomenine padėtimi. Apribojimai buvo taikomi ir asmenims, kuriems buvo patikėtas miškų tvarkymas. Antai Statute buvo nurodyta, kad girininkas neturi teisės niekam skirti statybai ir jokio kito miško be atskiro didžiojo kunigaikščio ranka pasirašyto rašto.

Pažymėtina, kad kompleksiškai su miškų priežiūra buvo reglamentuojami ir medžioklės klausimai, o girininkams buvo griežtai draudžiama medžioti kaip smulkius, taip ir stambius žvėris savo reikalams arba leisti medžioti kitiems be specialaus Didžiojo kunigaikščio ranka pasirašyto potvarkio. Medžioklė buvo įteisinta kaip kunigaikščių privilegija, o valstiečiai galėjo medžioti tik smulkius žvėris. Kartu buvo numatyta atsakomybė ir už pasėlius, augančius miško aplinkoje: 1557 m. Valakų įstatymu buvo draudžiama medžiojant trypti pasėlius, o trečiuoju Lietuvos Statutu iš viso buvo draudžiama medžioklė iki javų nuėmimo. Be medžioklės į miško sąvoką tuomet įėjo ir pelkės, ir kiti vandens telkiniai, esantys miško apsuptyje, o tai reiškia, kad ir žvejyba, ir vandens paukščių medžioklė taip pat buvo miško tvarkytojų kompetencija. Ežerai ir kiti vandens telkiniai daugiausia buvo nuomojami, o žvejyba daugiausia vertėsi valstiečiai, kurie nebuvo lažininkais, tačiau ir žvejyba įstatymuose buvo griežtai reglamentuota. Dra vienas neatsiejamas nuo miško ir istoriškai labai svarbus senasis kaimo gyventojų verslas – bitininkystė. Istorinę šio verslo svarbą įrodo ir geriausio draugo sinonimas – bičiulis, o bitininkystė, kaip svarbus miško verslas, buvo reglamentuota įstatymuose, besiverčiantieji bitininkyste turėjo mokėti duoklę...

Miškai, kaip ypatinga valstybės turto dalis, buvo išskiriami ir Lietuvai atsidūrus Rusijos imperijos sudėtyje. Jų svarbą parodo tai, kad 1802-1811 m. Carinės Rusijos Miškų departamentas buvo Finansų ministerijos sudėtyje, 1837 m. miškų administravimą perėmė Valstybės turto ministerija, o girininkais neretai buvo skiriami į atsargą išėję kariškiai. Pažymėtina, kad girininkų korpuso nuostatus, numačiusius, kokius karinius laipsnius turintys miškininkai gali užimti atitinkamas pareigas, 1839 m. patvirtino pats caras Nikolajus. Tačiau XX a. įvykiai gerokai pakenkė Lietuvos miškams, sutriko krašto ekologinė pusiausvyra. Juk atkūrus 1918 m. Lietuvą, jos teritorijos miškingumas tesiekė 17 proc., o karališkos medžioklės nugrimzdo užmarštin...

Vis tik lietuvių sąmonėje išliko senasis požiūris į mišką ir valstybė pradėjo sparčiai želdinti iškirstus miškus, buvo apsėta ir apsodinta daugiau nei 56 tūkst. ha. Tiesa, karo bei pokario metais miškai vėl buvo kertami, tačiau nuo 1961 m. Lietuvoje miško kirtimas buvo apribotas ir prasidėjo intensyvus miško atkūrimas ir per 30 metų buvo pasodinta apie 600 tūkst. ha miškų. Taigi, prireikė beveik viso šimtmečio intensyvaus darbo ir didelių įdėjimų, kol šalies miškingumas buvo iš dalies atstatytas, tačiau ir šiandien miškininkų dar laukia dideli darbai.

Pirmiausia, be abejo, miškai sodintini pažeistuose ar apleistuose žemės plotuose. Tai – apleisti karjerai, vandens telkinių pakrantės, kalvotos vietovės ir pan. Šiuo atžvilgiu mes galėtume pasimokyti iš Danijos, kurioje per šimtą metų miškingumas padidėjo nuo 4 iki 14 procentų. Taip pat reikėtų susirūpinti pelkių bei durpynų išsaugojimu bei atstatymu: juk Švedijoje ir kitose Skandinavijos šalyse jau daugiau nei prieš 50 metų buvo atsisakyta pelkių sausinimo, nes nustatyta, kad pigiau ir racionaliau jas prižiūrėti ir verstis jose medžiokle nei paversti žemės ūkio naudmenomis. Gal būt vertėtų ir mūsų specialistams šią patirtį įvertinti? Antra, žemės ūkis mažo našumo žemėse nekonkurencingas, todėl rajonai, kuriuose yra daugiau kaip 15 proc. nenašių žemių arba miškingumas nesiekia 20 proc., turėtų būti ypač skubiai želdintini. Juk Lietuvoje šiuo metu yra apie 360 tūkst. ha nenašių žemių, kurių neapsimoka dirbti, todėl tikslingiausia būtų jas apsodinti mišku. Juo labiau, kad ir ūkininkams, želdantiems savo žemę mišku, mokama parama. Apsodinus tokį plotą, mūsų šalies miškingumas padidėtų apie 6 proc., o tai labai svarbu, nes miškai – tai ne tik mediena ir žvėriena, grybai ir uogos, vaistingos žolelės ir medus. Miškas dar turi ir rekreacinę, ir egzistencinę vertę, o galimybę pabūti medžių apsupty daugelis vertina labiau, nei iš miško gaunamas materialines vertybes. Net tiems žmonėms, kurie niekada nevyksta į mišką, pakanka vien žinoti, jog apskritai kažkur yra miškai, kad jie turi galimybę ten bet kada apsilankyti ir jie jaučia tam tikrą dvasinę palaimą. O ką bekalbėti apie tuos, kurie randa galimybę apsigyventi miško aplinkoje? Kas blogo atsitiks, jei bus leista miško turintiems asmenims pasistatyti sodybas savo nuosavame miške ir jose gyventi? Tik va, įstatymai kažkodėl ne viską žmogui leidžia...

...Tuo tarpu miškininkai - nesivelia į beprasmius ginčus ar diskusijas, netuščiažodžiauja, o tyliai dirba savo darbą. Juk jie ne tik sodina mišką - tam, kad tolygiai ir nuosekliai vyktų miško želdinimo darbai, būtina ir kokybiška sodinamoji medžiaga. Kas ją išaugins, jei ne miškininkai? O tam reikia pasirūpinti genetiniais miško ištekliais, sėklinėmis plantacijomis, ir medelynais... Mūsų miškininkai visu tuo pasirūpina: valstybinės reikšmės miškuose atrinkti ir saugomi 153 miško genetiniai draustiniai, užimantys 3,6 tūkst. ha plotą. Tai - 2201 rinktinis medis, 220 sėklinių medynų, o 38 ha plote įveistuose klonų rinkiniuose sukaupti 823 vertingiausi vietinių medžių rūšių klonai. Negalima skųstis ir miško sėklinių plantacijų trūkumu, kurių Lietuvoje dabar yra 827 ha. Iš jų: paprastosios eglės – 355 ha, paprastosios pušies – 326 ha, paprastojo ąžuolo – 49 ha, juodalksnio – 36 ha, maumedžio – 33 ha, mažalapės liepos – 25 ha, karpotojo beržo – apie 3 ha, drebulės – 1 hektaras. Tiesa, net pusė šių plantacijų buvo įveista 1966-1980 m. ir jas, atėjus laikui, reikia nuolat atnaujinti. Pagal Miško genetinių išteklių ir selekcijos plėtros 2004-2013 metų programą, miškų urėdijos 2011-2013 metais turi įveisti 61 ha sėklinių plantacijų miško sėkloms ruošti ir 12 ha bandomųjų želdinių atskirų medžių rūšių populiacijų geriausiems palikuonims atrinkti. Taip pat Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos informuoja, jog rengiami 160 - ties miško genetinių draustinių ribų planai. Taigi, miško želdymo darbai sėkmingai vyksta. Tik ar mes pakankamai išnaudojame taip sunkiai sukuriamą miško aplinką?

Racionaliai, atsižvelgiant į žemės derlingumą, naudojant žemės ūkio naudmenas ir įvertinant miško teikiamą naudą, Lietuvos kaime galėtų gyventi kaip ir gyvenęs apie trečdalis šalies gyventojų ir visi jie ten turėtų kuo verstis. Juk kaime gyvena ne vien žemdirbiai. Tai ir tie patys mūsų minimi miškininkai, ir kaimo mokytojai, ir gydytojai, ir pagaliau ir vyresnio amžiaus žmonės, kurie turi pragyvenimo šaltinį - pensiją, bet nori gyventi sveikoje aplinkoje. Juk ir Vakarų šalyse madinga turėti namą už 50–100 km nuo darbovietės, idant būtų galimybė nors dalį laiko praleisti neužterštoje aplinkoje. Nematau nieko blogo ir jei žmogus, įsigijęs miško, pasistato jame namą ir apsigyvena, prižiūri šalia ošiančią girią... Visa tai tik prisidėtų prie vietos infrastruktūros gerinimo, kaimo aptarnaujančiosios ir paslaugų sferų plėtros, kartu būtų sprendžiamos socialinės problemos, didinamas gyventojų užimtumas, o visa tai neleistų galutinai sunykti Lietuvos kaimui.

Tačiau apie šią gražią perspektyvą kol kas nedaug tekalbama, o netolimoje ateityje ji gali būti ir visai pamiršta. Jau kuris laikas, kai tam tikri verslo sluoksniai, pasitelkdami įvairiausias priemones, visuomenei teigia, kad reikia keisti miškų valdymą, t. y., ne tik kad neplėsti miškų urėdijų kompetencijos ribų, bet dar jas susiaurinti, t. y., atskirti miškų priežiūrą nuo gamybos arba, kitaip sakant, miškininkus paversti tik medžių augintojais... Kaip rodo kitų šalių patirtis, tokiu būdu ūkinio efekto vargu ar sulauktume, tuo tarpu neigiama pusė - aiškiai matyti. Jei dėl iki šiol įvykdytų reformų per paskutiniuosius dešimtmečius ne šimtai, bet tūkstančiai kaimo gyventojų neteko pragyvenimo šaltinio, tai tolesni žingsniai grėstų ir likusios vietos infrastruktūros sunykimui. Tokiu atveju ir iš gražiųjų lietuviškų girių, ir iš Tarptautinių miško metų teliktų prisiminimai... Apie tai ir pagalvokime artėjant naujajam miškasodžiui.

Šarūnas LAUŽADIS
rašytojas, publicistas