Sunku būtų suskaičiuoti, kiek kilometrų nuo 1976-ųjų, kai pradėjo dirbti vairuotoju, keliais keleliais nuvažiavo Josifas Chmylko, kuriam prieš pat Naujuosius už nepriekaištingą darbą tolimųjų reisų vairuotoju buvo įteiktas garbingas Tarptautinės vežėjų asociacijos apdovanojimas.

Įmonės „Vytotrans“, kurioje nuo 1996 metų dirba Josifas Chmylko, vadovas Vytautas Gaidys, įteikdamas apdovanojimą kalbėjo:

- Tai svarbus apdovanojimas ne tik Josifui, bet ir visai mūsų įmonei. Pagal asociacijos „Linava“ teikimą Tarptautinė vežėjų asociacija, kurios būstinė Šveicarijoje, Ženevoje, apdovanojo mūsų įmonės vairuotoją Josifą Chmylko, kaip vieną iš geriausių už nuopelnus šiame darbe. Šis apdovanojimas skiriamas ne tik už ilgametį darbą, bet ir už daugelį kitų dalykų. Mūsų įmonei didelė garbė, kad čia dirba toks žmogus, kuris savo nuoširdžiu darbu puošia ne tik mūsų įmonę, bet ir visą Lietuvą.

O štai ką apie tolimųjų reisų vairuotojo darbą, kuriame ne tiek daug romantikos, o kur kas daugiau įtampos ir atsakomybės, kalbėjo Josifas Chmylko:

- Mano gimtinė – Strūnaičio seniūnijoje, bet jau daug metų gyvenu Švenčionėliuose. Kaip ir dauguma mano kartos vaikinų svajojau būti mechanizatoriumi, vairuotoju. Prieš kariuomenę buvau atsiųstas mokytis vairuotoju į Švenčionėlių profesinę technikos mokyklą, kurią baigęs 1976 metais pradėjau dirbti vairuotoju. Iš pradžių dirbau vairuotoju kolūkyje, po to – kariuomenė, po kariuomenės šiek tiek vėl dirbau kolūkyje. Vėliau pradėjęs dirbti Švenčionėliuose Lietuvos ŽŪM technikoje, išdirbau iki reorganizacijos, kai buvau pervestas į Agrochemiją. Čia išdirbau iki 1996 m. Kai ši įmonė užsidarė, perėjau dirbti į „Vytotrans“. Čia dirbu iki šiol.

- Koks jausmas buvo, kai pirmą kartą atsisėdote už vakarietiško sunkvežimio vairo?

- Žinoma, skirtumas didelis tarp GAZ‘o, KAMAZ‘o ir MAN‘o, su kuriuo dabar važinėju. Visai kitas komfortas. Ten gamintojas pagalvoja apie vairuotojo darbo sąlygas.

- Kada pirmą kartą ir kur teko išvažiuoti už Lietuvos ribų?

- Pirmieji reisai buvo dar iki darbo „Vytotrans“, teko važinėti į Ukrainą, o kai pradėjau dirbti „Vytotrans“, pradėjau važinėti į Švediją, Suomiją, tik į Norvegiją nevažiuojame, ten labai dideli reikalavimai automobilių padangoms, turi būti grandinės.

- Prieš 20 metų dar ir navigacijos prietaisų nebuvo. Kaip pavykdavo surasti reikiamą objektą?

- Taip, navigacijos prietaisų nebuvo, bet buvo krūva žemėlapių, kuriuos ir dabar tebeturiu. Beje, ir dabar kartais praverčia, kai navigacija bando „grybauti“.

- O kaip su užsienio kalbomis?

- Kai logistika sureguliuota, tai ir tos kalbos mažai reikia. Jei dirbtum be logistikos, būtų sunkiau, o kai su logistika – gavai adresą, nuvažiavai, pasikrovei ir važiuoji ten, kur siunčia.

- Ar teko į Rusiją važinėti?

- Teko, bet kažkaip be didesnių nuotykių apsiėjau, - šyptelėjęs sako mano pašnekovas.

- O kur dabar daugiausia tenka važiuoti?

- Į Švediją, Suomiją. Žinoma, per Baltijos jūrą tenka keltis keltu, tad šiek tiek ir pailsėti yra galimybė.

- Josifai, ar daug tolimųjų reisų vairuotojo darbe romantikos?

- Tai kad nelabai daug tos romantikos mūsų darbe. Juk tu vairuoji automobilį, kuris veža sunkų krovinį, negali žvalgytis į supančią gamtą. Juolab, kai tau ne tik laikas, per kurį turi nuvežti krovinį, kelia įtampą, bet ir prie kelto turi derintis. Be to dar yra darbo laiko apskaita, kai negali pažeisti darbo grafiko režimo. Žinoma, per tuos 20 metų daug pasikeitė ir automobiliai. Anksčiau pats dar galėjai kažką remontuoti, o dabar jau ne ką gali daryti. O šiaip, jei ir norėtum dabar kažką pakeisti savo darbe, ne kur nueisi. Vietoje važinėti vairuotojų nebereikia, nes faktiškai neliko transporto įmonių. Štai ir tenka važiuoti važiuoti, - atsisveikindamas sako Josifas Chmylko, kurio nepriekaištingas tolimųjų reisų vairuotojo darbas buvo įvertintas Tarptautinės vežėjų asociacijos apdovanojimu.

Algis JAKŠTAS