Kodėl XVI a. vyrai bijojo bajoraičių?

Deivės kultas

Senovės baltų kultūroje buvo pabrėžtas moters kaip deivės vaidmuo, egzistavo deivės kultas. Viena pagrindinių deivių - Žemyna. Tai - žemės deivė, motinėlė žemė. Laima - gimimo ir likimo, Milda - meilės, Gabija - ugnies, Medeina - miškų deivės. Tie vardai - labai seni, iš ikikrikščioniškų laikų. Tai, kad iki šiol vaikams suteikiami tie vardai ir kad jie iki šiol yra populiarūs, rodo, kad senojoje baltų kultūroje moteriškasis pradas buvo labai stiprus. Be to, deivių, kurioms suteiktos tam tikros galios, vardai byloja apie moteriškąją mūsų kultūros liniją.

Senojoje baltų kultūroje pagrindinis dangaus šviesulys - saulė - yra moteriškosios giminės. Vardas Saulė iki šiol populiarus. Daugelyje pasaulio kultūrų šis vardas - vyriškosios giminės. Du pagrindiniai dalykai visatoje - žemė ir saulė - baltams buvo ir liko moteriškosios giminės. Krikščionybės įvedimas daug ką pakeitė. Krikščionybę iš pradžių perėmė aukštuomenė, o visi senosios baltų kultūros papročiai liaudyje kaip buvo, taip ir liko.

Grobimas ir pirkimas

Senovėje ar viduramžiais kai kuriose kultūrose buvo įprasta nuotakas grobti, mažiau grubus reiškinys buvo nuotakos pirkimas. Apie santuokos sudarymo savanoriškumą neslaviškose LDK žemėse paprotinės teisės gyvavimo laikotarpiu žinių nėra daug. Henrikas Latvis „Livonijos kronikose“ mini paprotį grobti nugalėtų priešų moteris ir vaikus. Žymaus viduramžių kanonų teisės tyrėjo James A.Brundage nuomone, tai rodo prūsų ir baltų gentyse vyravusį leviratą, mat, pagrobus moteris, žuvusiųjų broliai nebegalėdavo vesti jų našlių ir taip būdavo sunaikinama giminės tąsa vyriškąja linija. 1216 m. popiežius savo bulėje pasikrikštijusiems prūsams draudžia turėti kelias žmonas ir jas pirkti. E.Gudavičius šį reiškinį vertina kaip vėlyvosios bendruomeninės epochos palikimą. N.Vėliaus manymu, žmonų pirkimu laikomas jų įsigijimas už užmokestį. Pasak jo, pirktinės vedybos yra senojo indoeuropiečių vedybų kaip mainų supratimo reliktas. Teisės istorikas V.Andriulis mano, kad nereikia pažodžiui suprasti teksto: „žmonos pirkimas“ pagal to meto socialinių santykių analogijas turėtų reikšti tik tam tikrą privalomą santuokinę išpirką.

Pirmą kartą aptartos moterų teisės

Lietuvos Statutai, dar vadinami „bajorų konstitucija“, reglamentavo tik bajorų luomo asmenų teisinę padėtį. Jie buvo ruošiami renesanso dvasioje sparčiai plintant humanistinėms idėjoms.Pirmą kartą Europos istorijoje Lietuvos Statutuose buvo aptartos moterų teisės. Išpirka už nusikaltimą prieš moterį buvo dvigubai didesnė nei už vyro… LDK, kaip ir kitose feodalinėse visuomenėse, žmogaus statusą ir teises lėmė luominė kilmė, turtinė padėtis ir lytis. Nepaisant to, kad XVI a. pr. bajorystės kriterijumi tapo vien kilmė (tai įteisino 1522 m. Seimo nuostatai), o XVI a. antroje pusėje feodalai virto uždaru šlėktų (bajorų) luomu, į kurį nebajoriškos kilmės žmogus negalėjo patekti, vis dėlto Antrasis (1566) ir Trečiasis (1588) Lietuvos Statutai įteisino išimtį moterims: žemo luomo moteris, ištekėjusi už bajoro, pereidavo į jo luomą. Iš jo būdavo pašalinama, jei likusi našle ryždavosi tekėti už neprivilegijuoto luomo vyriškio. Tuo tarpu kilminga bajorė, ištekėjusi už paprasto žmogaus, neturėjo galios „atsivesti“ jį į savo luomą. Moters priklausymą luomui (ir jos teises) nulėmė ne tik kilmė, bet ir sėkminga santuoka – vyro kilmė.

Nepasitenkinimą kėlė žemvaldės moterys

Nors LDK įstatymai moterims nesuteikė vienodų su vyrais teisių, bet garantavo joms šeimos turto paveldėjimo teisę, kuri tapo svarbiausiu jų laisvių šaltiniu ir visuomeninio statuso pamatu. Svarbiausia bajorų privilegija – žemėvaldos teise – moterys irgi galėjo naudotis, bet ji buvo siauresnė nei vyrų ir daugelio aplinkybių varžoma. Nepaisant XVI a. pr. išryškėjusios tendencijos nekilnojamą nuotakų turtą (kraitį) pakeisti piniginiu ekvivalentu, amžininkai intelektualai (pvz., Mykolas Lietuvis), žemės paveldėjimo ir ypač valdymo teises traktavę kaip „vyriškas“, reikalavo užkirsti kelią jomis naudotis „akiplėšoms“ moterims. Kad tokia nuomonė vyravo visuomenėje, patvirtina bajorų atakos Seimuose (1551, 1554), reikalaujant sugriežtinti, jų manymu, per daug palankius moterims turto paveldėjimo įstatymus. Ypač didelį bajorų nepasitenkinimą kėlė „nežabotas“ našlių gyvenimas. Iš tiesų žemvaldės, nors laikinai (kol suaugdavo sūnūs arba vėl pačios ištekėdavo) savo ūkine padėtimi mažai skyrėsi nuo vyrų, gal tik turėjo daugiau „progų“ tokią padėtį prarasti. Bajorės naudojosi daugeliu teisių, kurias Statutas užtikrino žemvaldžiams: disponuodavo nekilnojamu turtu, surašydavo testamentą, funduodavo bažnyčias arba altorius, teismuose pačios gindavo savo interesus, globodavo mažamečius vaikus ir pan. Kai kurios, neatsilikdamos nuo vyrų, ne tik organizuodavo, bet ir pačios dalyvaudavo kaimynų dvarų užpuolimuose, t. y. pažeidinėdavo įstatymus.

Žemvaldėms buvo suteikta ypatinga privilegija ir svarbiausia bajorijos pareiga atlikti karo tarnybą nuo savo dvarų. Skirtingai nei vyrai, moterys, net ir neturėjusios valdinių, pačios į kariuomenę nevyko, bet privalėjo „išrengti“ į kariuomenę nustatytą raitelių skaičių. Palankiai susiklosčius aplinkybėms, tapusios dvarų valdytojomis žemvaldės užimdavo visuomeniškai reikšmingą padėtį savo paviete. Tačiau net ir stambios žemvaldės nebuvo lygiateisės visuomenės narės. Kelias į valstybės Seimą ir pavieto Seimelį moterims buvo užkirstas. Nors Seimo nutarimuose deklaruojama, esą jie priimti „visos bajorų visuomenės“, iš tiesų – vien vyriškos jos dalies. Tik 1507 m. Vilniaus Seime, priimant karo nuostatus, tarp dalyvavusių Seime visuomenės sluoksnių paminėtos ir našlės. Tačiau greičiausiai jas atstovavo našlių atsiųsti tarnai. Kad bajorės nebuvo kviečiamos į Seimus, liudija valdovo raštų, siunčiamų į pavietus, adresatų analizė. Moterys (ponios) įrašomos tarp adresatų tik tais atvejais, kai pranešama apie teismo bylų – apeliacijų termino perkėlimą, t.y. informuojama apie teismo sesijas, o pranešimuose apie būsimą seimą jos neminimos, t.y. nekviečiamos. Todėl galima kalbėti tik apie netiesioginį bajorių dalyvavimą politiniame gyvenime.

Moters vieta – šeimoje

Net bajoriškos visuomenės elitas moters vietą įsivaizdavo tik šeimoje, o jos bandymas dalyvauti viešame gyvenime rodėsi esąs pavojingas. Tokį požiūrį buvo bandoma pagrįsti net totorių ir maskvėnų, kurie „laiko žmonas uždarytas“, pavyzdžiu ir pridengti LDK visuomenės interesais: esą moterų teisės, kurių jos nemažai turėjo, ne tik moraliai pražūtingos, bet ir valstybei žalingos (Mykolas Lietuvis, Andrius Volanas). XVI a. publicistikoje ir proginėje literatūroje bandoma įtvirtinti „kaip galima daugiau tylinčios“ ir „namie sėdinčios“ garbingos moters idealą. Pasak M. Lietuvio, „kas duoda moteriai laisvę, tas pats jos netenka“.

Teisė tekėti „už ko nori“

Buvo peikiamas ir LDK įstatymas, suteikęs teisę bajorei ištekėti laisvai „už ko nori“. Kadangi bajoraitės turėjo tėvonijos paveldėjimo, o našlės – dovio teisę, valdovas, rūpindamasis karo tarnybos nuo dvarų atlikimu (kai šeimoje nebuvo sūnų), kišdavosi į moterų santuokos reikalus. Jo leidimas ištekėti dažnai virsdavo prievarta. Nuo 1387 m. Jogailos privilegijos, suteikusios teisę bajorams laisvai išleisti už vyrų savo dukras, anūkes ar giminaites, laikų ne moterys, bet vyrai (!) naudojosi šia privilegija, kurią patvirtino ir vėlesni valdovai. Ir tik Pirmojo Lietuvos Statuto IV sk. 15 str. jau pačioms bajorėms valdovas pažadėjo (įsipareigojo) neištekinti „prievarta be jų valios“ ir leisti joms tekėti „už ko nori“.   Antrajame ir Trečiajame Statutuose ši formulė dar sustiprinta svarbia fraze, kad valdovas saugos ir gins moterų, „kaip laisvų žmonių“, laisves. Šiame straipsnyje valdovas savo ir įpėdinių vardu įsipareigojo nesikišti į savo valdinių – moterų matrimonialinius (santuokinius) reikalus, bet neišlaisvino jų iš šeimos arba giminių valios. Todėl Statute numatyta merginos teisė skųstis, jei giminės jai trukdytų ištekėti, nes tai reikštų pasikėsinimą į valdovo garantuotą jos, kaip laisvo žmogaus, teisę ištekėti apskritai. Bet nebuvo numatyta galimybė skųstis, jei šeimos nariai ar giminės merginą varu varytų tekėti. Be to, kiti Statutų straipsniai iš esmės prieštaravo merginų galimybei ištekėti už pasirinkto jaunikio be tėvų ar giminių sutikimo, nes numatė rimtas sankcijas: bajoraitė, ištekėjusi prieš tėvo ar motinos arba artimųjų valią, prarasdavo kraitį ir motiniją (motinos turto paveldimą dalį). Statuto sudarytojai net santuoką, nuotaką pagrobus, pirmiausia kvalifikavo kaip nusikaltimą šeimai, o ne merginai. Ir tik teisme, kada reikėjo nustatyti, ar tikrai buvo įvykdytas nusikaltimas, jau buvo klausiama moters, ar ji pagrobta prieš savo valią, t.y. aiškinamasi, ar ne pati moteris siekė ištekėti prieš tėvų valią. Tėvai kišosi ir į sūnaus vedybų reikalus, bet įstatymai nereikalavo tėvų sutikimo ir turtinės sankcijos jaunuoliui negrėsė. Statute moteriai suteikta teisė laisvai ištekėti buvo suvokiama kitaip nei vyro teisė laisvai vesti. Tačiau XVI a. LDK visuomenė tokią (šiandienos požiūriu) ribotą moters valią ištekėti „už ko nori“ laikė ne fikcija, o privilegija. Todėl atitinkamas straipsnis iš „moterų“ skyriaus („Apie moterų lytį ir apie merginų ištekinimą“) Pirmajame Statute buvo perkeltas į bajoriškų laisvių skyrių („Apie bajorijos laisves ir apie Didžiosios Kunigaikštystės plėtimą“) Antrajame ir Trečiajame statutuose.

Santuokos samprata LDK Statutuose

Visuose trijuose Lietuvos Statutuose plačiai aprašoma šeimos teisė, t.y. santuokos sudarymo sąlygos; sutuoktinių asmeniniai santykiai; sutuoktinių turtiniai santykiai; santuokos nutraukimo sąlygos bei aplinkybes; tėvų ir vaikų asmeniniai santykiai; tėvų ir vaikų turtiniai santykiai; asmenų bei turto globos sąlygos ir aplinkybės. Santuokos sudarymui daug reikšmės turėjo susituokiančiųjų fizinės savybės ir jų padėtis feodalinėje visuomenėje. 1588 m. Lietuvos statutas numato dvi sąlygas santuokai sudaryti: viena išreiškia reikalavimus susituokiantiems, t.y. santuokinis amžius, normali susituokiančiųjų psichinė būklė, laisva valia sudaroma santuoka; kita - išreiškia aplinkybes, kurioms esant santuokos sudarymas neleistinas, t.y. artimųjų nepritarimas santuokai, kraujomaišos galimybė, religinė priklausomybė, nenutraukta ankstesnė santuoka. Už santuokos sudarymo pažeidimus buvo skiriamos griežtos bausmės, pavyzdžiui: luominių teisių netekimas, mirties bausmė, gimę vaikai galėjo būti pripažinti neteisėtais.

Santuokos sudarymas

Pirmame ir Antrame Statutuose moters santuokinis amžius 15 metų, bet Trečiasis Statutas, dėl kanonų teisės įtakos, šį amžių nustatė jau nuo 13 metų. Vyrui visi Statutai tuoktis leido nuo 18 metų. Buvo draudžiama tuoktis jaunesnio amžiaus nei nustatė Statutai, taip pat buvo draudžiama krikščionio santuoka su nekrikščionimi, pažeidus šią sąlygą buvo baudžiami mirtimi. Našlės tekėdamos už „žemesniam“ luomui priklausančio asmens, netekdavo turėtų teisių į nekilnojamą turtą. Vyrai taip pat negalėjo tuoktis antrą kartą bažnyčioje nepanaikinus pirmosios santuokos ir pirmam sutuoktiniui esant gyvam. Vyras, norėdamas tuoktis antrą kartą bažnyčioje, turėjo būti našlys. Jei vyras nepaklusdavo tokiam reikalavimui, jis buvo baudžiamas mirtimi. Šios sankcijos nebuvo taikomos valstiečiams, o feodalų santuokų Statutai apskritai nereguliavo. Pastarųjų santuokiniai santykiai priklausė nuo paties feodalo valios. Lietuvos Statutai reguliavo ir sutuoktinių asmeninius santykius, t.y. susituokusios moterys buvo labiau gerbiamos už moteris, kurios neturėjo sutuoktinio.

Laisvojo ir nelaisvojo asmenų santuokos

Sutuoktiniai galėjo sudaryti santuoką ir tada, kai nelaisvojo asmens šeimininkas nesutiko išleisti vyro ar moters už laisvojo žmogaus, laisvasis galėjo pasiduoti į nelaisvę ir tada santuokos sudarymui kliūčių nelikdavo. 1566 m. Lietuvos Statutas didelį dėmesį skiria sutuoktinio žinojimui apie kito sutuoktinio socialinę padėtį. Jei laisvas žmogus susituokė su nelaisvėje esančiu asmeniu ir nieko nežinojo apie jo nelaisvę ir nėra nelaisvojo žmogaus šeimininko sutikimo, laisvas asmuo neprivalėjo pasiduoti nelaisvėn. Santuoka galėjo būti nutraukta nepaisant to, kur ji buvo sudaryta, t.y. bažnyčioje ar ne. Bado metu laisvoji šeima, pagal Statutų nuostatas, galėjo pasiduoti nelaisvėn ir būti joje iki bado pabaigos. Tėvas į nelaisvę galėjo atiduoti savo sūnų, tačiau negalėjo atiduoti dukros, nes tai galėjo padaryti tik motina. Statutuose taip pat nurodoma, kad vyras be žmonos sutikimo į nelaisvę pasiduoti negalėjo – buvo būtinas žmonos sutikimas. Na, o jei nelaisvos šeimos vyras padarydavo kokį nors nusikaltimą ir jį pagaudavo to nusikaltimo vietoje, tai už jį privalėjo atsakyti žmona, kaip civilinis atsakovas, jei ji nebuvo nusikaltimo bendrininkė, priešingu atveju buvo baudžiami abu.

Šeimos asmeniniai santykiai

Pagal Lietuvos Statutus bajorų luomo asmenims sutuoktinių asmeniniai santykiai atsirasdavo tik esant santuokos aktui. Santuokos aktu moteris gaudavo vyro pavardę, teise naudotis jo visuomenine padėtimi, luominėmis vyro privilegijomis, neatsižvelgiant į tai iš kokio luomo ji pati yra kilusi. Tačiau kitaip būdavo su vyru, kuris vesdavo aukštesnio luomo už jo luomą moterį. Sudarius tokią santuoką vyras moters luomine padėtimi naudotis negalėjo, jis ir toliau priklausydavo tam luomui, kaip ir prieš santuoką.

Šeimos asmeniniams santykiams daug įtakos turėjo išankstinis susitarimas dėl merginos kraičio teisinės padėties. Jei merginos kraičio dydis iki santuokos sudarymo nebuvo užfiksuotas raštiška sutartimi, tai po santuokos jos kraitis susimaišydavo su vyro turtu. Esant tokiai santuokai buvo laikoma, kad moteris jokio turto neatsinešė į naują šeimą ir todėl ji negalėjo priešintis vyro sprendimams, neturėjo jokios teisinės įtakos tvarkant šeimos ūkį. Tačiau visai kitaip nutikdavo, kai kraitis buvo užregistruojamas priešsantuokine sutartimi. Tada vyras be žmonos sutikimo negalėjo naudotis jos turtu ir visa tai sudarė galimybę šeimoje išsaugoti asmeninių santykių lygybę. Santuoka vyrui ypatingų teisių į žmoną nesuteikė, be to vyras negalėjo priversti žmonos gyventi jo namuose jei ji to nenorėdavo pati.

Smurtas nepateisinamas

Smurtas tarp sutuoktinių buvo nepateisinamas ir buvo laikomas nusikaltimu, kuris buvo padarytas sunkinančiomis aplinkybėmis. Esant nužudymo atvejui, pirmiems prisiekti dėl nusikaltimo aplinkybių ar motyvo buvo leidžiama nukentėjusiai šaliai. Pripažinus asmenį kaltu dėl padaryto nusikaltimo, jis buvo baudžiamas mirties bausme, įvykdant ją taip pat, kaip buvo nužudyta auka.

Neištikimybė

Didelis dėmesys šeimoje buvo skiriamas sutuoktinių ištikimybei. Vyras, įtardamas žmoną esant jam neištikimą ar jai pabėgus su kitu vyru, galėjo suimti žmoną ir jos meilužį. Vyras, įrodęs žmonos neištikimybę, galėjo tikėtis, kad žmona ir jos meilužis bus nubausti mirties bausme. Vyras turėjo teisę pasigailėti žmonos. Tokią pačią teisę – pasigailėti ir nebausti neištikimo vyro - turėjo ir moteris. Vienoda atsakomybė šeimoje už smurtą prieš vaikus tekdavo ir vyrui, ir moteriai.

Šeimos turtiniai santykiai

Antrasis Lietuvos Statutas nurodė, kad sunkiausias nusikaltimas, kuris užtraukdavo atsakomybę visai šeimai, buvo tėvynės išdavimas. Jei vyras išduodavo tėvynę ir buvo nustatomas žmonos bendradarbiavimas, tai vyrui grėsė mirties bausmė, o žmona netekdavo viso savo turto ir vyro užrašyto turto. Visuose Lietuvos Statutuose atsispindėjo trys priežastys, nulemiančios šeimos turtinius santykius, tai – luominė priklausomybė, turto pasiskirstymas tarp sutuoktinių bei turtinis pajėgumas. Sukauptas šeimos turtas buvo perduodamas iš kartos į kartą paveldėjimo keliu bei sudarė vieną pagrindinių ekonominių-socialinių santykių rūšių to laiko visuomenėje. Statutai nustatė tik bajorų luomo šeimos nuosavybės santykius, jų teisinę padėtį. Lietuvos Statutuose nekalbama nei apie vyrus, nei apie moteris, kurie neatsinešdavo jokio turto į naują šeimą, nes feodalų teisė negynė interesų, kurie nebuvo susiję su turtiniais.

Įkraičio sutartis

Lietuvos Statutai išskyrė ir tokią sutartį, kaip įkraičio. Šia sutartimi buvo įtvirtinama žmonos turtinė nepriklausomybė šeimoje. Šitokia turto apsaugos forma galėjo naudotis tik bajorų kilmės moterys, kurios turėjo išimtinę nuosavybės teisę į žemę. Po jos mirties, jos turtas atitekdavo testamente nurodytiems asmenims arba vaikams. Jei jų nebūdavo, moters kraitis grįždavo į jos giminę, o įkraitis likdavo mirusiosios vyrui. Tačiau XVI a. tokia sutartis Lietuvoje ėmė nykti. Antrasis Lietuvos Statutas reikalavo, kad prieš santuokos sudarymą būsimas merginos sutuoktinis teisiškai, raštu įformintų jos kraičio dydį. O Trečiasis Statutas nurodo, kad jeigu tokia sutartis buvo įforminta netinkamai, tai žmona ar jos giminės galėjo įrodyti buvus tokiai sutarčiai, reikėjo tik dalyvavusių žmonių paliudijimo. Paskutinis Statutas taip pat sako, kad likusioms našlėms, vyrai galėjo užrašyti kokį nors savo turtą, tada moteris negalėjo reikalauti jokio kito turto iš vyro palikimo. Kiek kitaip buvo sprendžiami turtiniai santykiai tarp sutuoktinių, kurie sudarydami santuoką neturėjo jokio turto, bet kartu gyvendami, įsigijo arba užsitarnavo jo. Šiuo atveju moteris turėjo teisę į trečdalį bendro turto, kai vyras mirdavo ir nepalikdavo testamento, o kita dalis atitekdavo vaikams.

Ištuoka

Jau nuo Antrojo Statuto yra žinoma, kad ištuokti sutuoktinius gali tik bažnyčios teismas ir tik pagal krikščioniškus įstatymus. Tačiau buvo ir viena išimtis, civilinių bylų kunigai negalėjo nagrinėti, šias bylas nagrinėjo paprasti, t.y. pasaulietiniai teismai. Šiuose teismuose sprendžiant tokias bylas buvo reikalaujama, kad: teisme dalyvautų abu sutuoktiniai, nors ištuoką ir savo, ir žmonos vardu skelbė vyras, nes jis buvo laikomas šeimos galva; išsituokiantieji turėjo pasakyti svarbią priežastį, dėl kurios nori nutraukti santuoką; teisme dėl ištuokos turėjo dalyvauti liudytojai, kurių akivaizdoje buvo surašomi ištuokos dokumentai, jie turėjo tokių dokumentų tikrumą patvirtinti esant reikalui; ištuoka buvo galutinė ir niekas jos pakeisti negalėjo; ištuokos dokumentas buvo įtraukiamas į teismo knygą, be to kiekvienam sutuoktiniui buvo duodama po tokio dokumento nuorašą; išsituokiantieji turėjo būti iki galo išsprendę tarpusavio turtinius santykius.

Santuokos negaliojimas

Pagal visus tris Lietuvos Statutus santuoka baigdavosi vienam iš sutuoktinių mirus, išsituokiant bei pripažinus santuoką netiesėta. Našliui ar našlei sudarius antrą santuoka manant, kad pirmasis sutuoktinis miręs ir netikėtai jam atsiradus, toliau galiojo pirmoji santuoka, o antroji buvo naikinama. Na, o išsituokti buvo galima dėl žiauraus sutuoktinio elgesio, dėl impotencijos, tačiau impotencija turėjo pasireikšti dar prieš santuoką, kitaip sutuoktiniai ištuokiami nebuvo. Išsituokti taip pat buvo galima jei vienas iš sutuoktinių neištikimas, atsisakė katalikų tikėjimo, įstojo į vienuolyną, susirgo nepagydoma ar sunkiai pagydoma liga ir t.t. Esant tokioms ištuokos priežastims, ištuokos klausimas buvo sprendžiamas bažnyčios teisme. Negaliojančia santuoka buvo laikoma šiais atvejais: esant per jaunam sutuoktinių amžiui, kai vienas iš sutuoktinių nedavė laisvo sutikimo tuoktis, nustatoma kraujomaiša, vienas iš sutuoktinių padarė sunkų nusikaltimą, vienas iš sutuoktinių nuslėpė ar tuokėsi nepanaikinęs ankstesnės santuokos, sutuoktiniai tuokėsi būdami skirtingų religijų. Kai santuoka buvo paskelbiama negaliojančia dėl kurio nors vieno sutuoktinio kaltės, tai kaltasis sutuoktinis turėjo atsakyti savo turtu ir savimi. Trečiasis Lietuvos Statutas laiko negaliojančia santuoka, kuri sudaryta tarp vyro ir giminaitės iki penktojo giminės laipsnio arba su brolio, pusbrolio, dėdės ar kito giminaičio iki ketvirto giminystės laipsnio žmona. Artimos giminystės buvimą nustatydavo bažnyčios teismas.

Paruošė Dalia Savickaitė