Kuo turtingas žmogus? Vieni galvoja apie didžiulius materialinius turtus, kiti – apie dvasines vertybes, tretiems didžiausias turtas – šeima.

Tikras turtuole save laikyti gali Angelė Tumalavičiūtė Matesovičienė, kovo 22-ąją Švenčionėlių m. bibliotekoje pristačiusi savo antrąją, ką tik išleistą, knygą „Laiškai“. Kodėl Angelė turtinga? Viskas labai paprasta – turi Dievo dovaną – kūrybą, o tokios gražios šeimos, tiek artimų žmonių, atėjusių į knygos pristatymą, ir ne tik atėjusių, bet ir dainavusių, skaičiusių Angelės eilėraščius, ko gero, man, dažnai dalyvaujančiam kultūriniuose renginiuose, net ir matyti neteko. Argi ne nuostabu, kai dainuoja dukra ir anūkas, kai kiti anūkai groja, skaito eilėraščius, kai virpančiu iš jaudulio balsu sesuo skaito eilėraščius. Fantastiškas jausmas, žiūrint iš šalies, o kaip jautėsi pati vakaro „kaltininkė“ Angelė, tik jai vienai žinoma...

Pati Angelė ne tik eilėraščius iš naujos knygos skaitė, bet paėmusi gitarą ir kelias dainas sudainavo. Nemažai gražių žodžių apie Angelės Tumalavičiūtės Matesovičienės kūrybą pasakė vakarą vedusi Gražina Jarmalytė, dėkojusi kūrėjai Švenčionėlių bibliotekos vedėja Statė Busilienė, TAU klausytojų vardu kalbėjusi Antanina Dzenkauskienė, Giedra Kaminskienė ir kiti, o patys brangiausi Angelei, ko gero, buvo artimųjų padėkos žodžiai ir palinkėjimai.

Išeidamas iš Angelės Tumalavičiūtės Matesovičienės kūrybos vakaro pamaniau, kad ji tikra turtuolė, Dievo apdovanota kūrybos dovana ir artimų žmonių meile ir pagarba.

Nors apie Angelės poezijos knygą „Laiškai“ jau rašiau, bet dar kartą norėčiau sugrįžti prie Angelės kūryboje dominuojančių temų. Jos eilėraščiai paprasti ir tuo pačiu nepaprasti savo išgyvenimais, nuoširdumu. Tik mylintis savo kraštą žmogus taip gražiai gali apdainuoti gimtąją žemę. Ypač jautriai tie eilėraščiai virpino sielą, kai juos skaitė pati autorė. Klausaisi ir jauti virpulį, jauti, kad tam tikromis akimirkomis ji tampa savotišku laidininku tarp tėviškės dangaus ir gimtosios žemės. Labai svarbu, kad Angelė savo eilėraščiuose neieško įmantrių išraiškos formų, o rašo širdimi.

Laiškai, laiškai... Mes jau beveik pamiršome, kaip rašomi laiškai, bet kartais taip norisi žmogui, kuris tau brangus, parašyti laišką, ne SMS, o tikrą laišką, bet per skubėjimą net adreso dažnai neprisimename, tad vėl rašome SMS. Praeis laikas, ir tos SMS dings virtualioje erdvėje, o štai Angelės Tumalavičiūtės Matesovičienės laiškai – eilėraščiai, sudėti į knygą „Laiškai“, išliks, ir skaitys juos su jauduliu ne tik išaugę anūkai, proanūkiai, bet ir nepažįstami žmonės, radę knygų lentynoje žydrais lyg tėviškės dangus viršeliais Angelės knygą „Laiškai“. Nes Angelės eilėraščiai parašyti su meile, be veidmainiškos kaukės ir apsimetimo...

Algis JAKŠTAS