Mes turime 354 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4543
mod_vvisit_counterŠią savaitę:20744
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:96774
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Privalome saugoti ir puoselėti tai, ką turime

2018 m. balandžio 7 d., šeštadienis Nr.25 (1749)

Pusryčiaudamas klausausi per radiją transliuojamos laidos apie tai, kaip lietuviai Ispanijoje įsigyja gyvenamus būstus ir ten leidžia savo atostogas. O sulaukę senatvės (išėję į pensiją), jie ruošiasi ir visam laikui persikraustyti į tą šilto klimato šalį.

Viskas čia tarsi ir aišku, tik... Tik visa tai girdint, skirtingos mintys žmonėms į galvą ateina. Ir kai paaiškėja, kad girdėdamas tą pačią informaciją, kažkas tą kitaip supranta ir mąsto visiškai ir apie kitus dalykus, labai nustebina.

Dienos metu apsilankė pažįstamas, ir kai aš jam kažką užsiminiau apie tą rytinę radijo laidą, jis pasakė, jog jis taip pat girdėjo tą laidą ir mąstė apie savo galimybes šitaip įsikurti kur nors šilto klimato šalyje.

Taigi, mes abu klausėmės tos radijo laidos. Tik priešingai nei mano svečiui, klausantis tos laidos, man visiškai nekilo mintis apie galimybę kur nors išvažiuoti iš Lietuvos ir ten patogiai įsikurti. Mano mintys buvo apie tai, kas vyksta pasaulyje ir kokias tai turės pasekmes.

Aš čia visiškai nesiruošiu smerkti savo svečio ar kaip nors menkinti žmonių, kurie nori kur nors išvažiuoti ir ten patogiai gyventi. Manau, kad tai ne tik natūralus jų noras, bet kad toks noras yra ir pagrindinis istorinio vyksmo variklis. Juk visos revoliucijos vyko dėl nepasitenkinimo esamomis gyvenimo sąlygomis. Visos imperijos žlugo tuomet, kai žmonės užsimanė gyventi patogiau ir geriau, nei iki tol jie gyveno... Visi karai dėl to vyksta, visi plėšimai, visos žmonių nesantaikos ir priešpriešos. Įdomu tai, kad šis žmonių noras beveik niekada nebūna tiesiogiai įvardinamas kokio nors veiksmo (karo, apiplėšimo, suktumo ir kt.) priežastimi. Visi istoriniai įvykiai daugumoje aiškinami pateikiant kitokias jų priežastis... Net ir siauriau žvelgiant į žmonių gyvenimą, pavyzdžiui, aiškinant ištuokų (skyrybų) priežastis, paprastai būna įvardinama tik konkreti kokios nors negerovės apraiška, visiškai nematant, kad toji konkreti negerovė, nesvarbu kaip ji bepasireikštų, turi bendrą vardiklį: žmonėms darosi nepatogu gyventi taip, kaip jie iki tol gyveno...

Kitaip sakant, jei žmonėms būtų patogu gyventi taip, kaip jie iki tol gyveno, tai jie ir dabar gyventų urvuose... Čia tiek daug apie tokį aiškų dalyką buvo kalbama tik todėl, kad norima parodyti, jog žmogaus noras patogiau ir geriau gyventi kur nors išvykus iš savo šalies, priklauso tai pačiai norų kategorijai - kitaip sutvarkyti savo gyvenimą.

Suprantama, konkretus žmogaus noras patogiai gyventi, visada turi dar ir moralinį vertinimą. Bet tai jau atskiras (kitas) to klausimo nagrinėjimo aspektas.

Grįžkime prie rytinės radijo laidos. Taigi, šiuo atveju, vyksta, taip sakant, „tautų kraustymasis“. Kokios bus to pasekmės?

Žinome, kad Lietuvoje kieno nors palikta vieta neliks tuščia. Kas ją užims? Aišku, kad ne ispanas ar prancūzas, o kažkas iš rytų pusės. Baltarusis, ukrainietis, rusas...

O toliau, mes to norime ar nenorime, tautoms kraustantis Lietuvoje lietuviškumas taigi mažėja. Ir toliau jis mažės.

Patogiai gyventi nori visi, įvairiose valstybėse gyvenantys visų tautybių žmonės. Musulmonai, kurie religiniu požiūriu yra bene labiausiai „disciplinuoti“ („organizuoti“), ir tie daugeliu atvejų palieka savo šalį ne dėl ten vykstančių neramumų ar karo veiksmų, o dėl noro turėti geresnes gyvenimo sąlygas.

Pabandykime įsivaizduoti, kaip tas dalykas atrodytų, jei lietuviai tokio noro neturėtų. Arba jiems būtų neleidžiama palikti savo šalies (kaip komunistinių diktatūrų sąlygomis). Ar turėtume manyti, kad tokiu atveju Ispanijoje toji lietuvio neužimta „laisva niša“ (neprestižinio darbo vieta), paliktų niekieno neužimta? Jei ten niekas nevažiuotų, suprantama, ją užimtų gal koks nors ir vietinis žmogus. Bet kadangi tos šalies darbdavys turi galimybę pasamdyti pigiau apmokamą darbuotoją, tai labiausiai tikėtina, kad ten įsikurs iš kitų šalių – Lenkijos, Baltarusijos ar Ukrainos atvykę žmonės.

***

Žmonija niekada neturėjo tokių judėjimo iš vienos vietos į kitą galimybių, kokias ji turi dabar. Vykstančio dabartinio „tautų kraustymosi“ pasekmes mato visi: migruodami į kitas šalis, žmonės maišosi tarpusavyje, tuo pačiu - keičia savo požiūrį į kalbą, į valstybę, į puoselėtas tradicijas. Antiglobalistai gali tik skėsčioti rankomis ir beviltiškai aikčioti. Jie tegali tik konstatuoti „kaip visa tai blogai“, bet jie neturi jokio realaus plano, kaip visa tai pakeisti. O tokio plano jie neturi todėl, kad toks planas apskritai negali egzistuoti. Kodėl negali? Todėl, kad žmonių noras patogiai ir pasiturinčiai gyventi yra nekvestionuojamas. Šis noras nepaveikus jokioms kalboms apie patriotizmą ir tėvynės meilę. Antiglobalistai juk mato, kad pagrindinė pasaulio suvienodėjimo priežastis, būtent ir yra tautų maišymasis. Tačiau burnodami ant valdžios jie neišdrįsta teikti kokių nors žmonių emigraciją varžančių pasiūlymų.

Žmonių nepriversi tarsi kokiame rezervate užsidaryti tarp savo sienų. Atskiru atveju tai gali pavykti, tačiau toks „rezervatas“ ilgai negalėtų savarankiškai gyvuoti. Gal kas nors mano, kad, pavyzdžiui, Lietuva, galėtų atsiskirti nuo civilizuoto pasaulio, o tas civilizuotas pasaulis vis vien ją gintų nuo kokio nors besikėsinančio mus „išlaisvinti“ iš rezervato? Ne, mielieji, tuomet gyventume kaip Šiaurės Korėjoje...

Taigi, akcentuojame, kad tautų judėjimas (maišymasis) vyksta todėl, kad jis negali nevykti. Jei kas nors teigia priešingai, tas turėtų manyti, kad ir Romos imperija galėjo išvengti barbarų antplūdžio ir tokios savo pabaigos. Jis taip pat turėtų teigti, kad ir bet kokia subyrėjusi imperija galėjo kiek nori ilgai gyvuoti. Žodžiu, jis taip teigdamas akivaizdžiai neigtų bendrąjį visa ko vystymosi dėsnį: kuomet kiekybinis ko nors susikaupimas (kritinė masė ar kiekis) sąlygoja kokybinį pasikeitimą. Kalbamu atveju, susidaro kritinė masė žmonių, kurių netenkina ankstesnės gyvenimo sąlygos. Kuomet nepatenkintieji negali išvažiuoti, jie kelia revoliucijas, o kai gali, arba kai suvokia, kad revoliucijos nieko nepakeičia, „pabėga“ ir išvažiuoja ten, kur geriau. „Išduoda tėvynę“, kaip apie tokius poelgius teigė ir teigia policinės valstybės sargai.

***

„Tai kaipgi čia išeina“, - paklaus manęs kažkas. „Ar mes šiandien taip jau ir neturime nieko saugoti ir gailėtis, nes, sulig tavo samprotavimais, ateityje vis vien neliks to, ką turime“?

Atsakau: mes privalome ir saugoti, ir puoselėti tai, ką turime. Tik taip elgdamiesi – saugodami ir puoselėdami savo tradicijas, mes patys laisvai keisimės ir ateityje tapsime tuo... Kuo? Kažkuo kitų gerbiamais, taip pat ir mumyse kažką gero ir gražaus atrandančiais ir iš mūsų pasisavinančiais. Jei mes šiandien negerbsime savo tradicijų, jų nesaugosime, mes ateityje būsime niekas, nieko neturėsime ir niekuo netapsime.

Baigiant dar reikėtų paminėti, kad šį procesą, kurį mes įvardinome kaip tautų kraustymąsi, paprastai lydi skaudūs ir krūvini dalykai. Todėl šių pamąstymų nereikėtų vertinti kaip dabarčiai kažką labai gražaus žadančio.

Algimantas MILAŠIUS

 
Reklaminis skydelis