Kai 1945 m. gegužės 7-ąją buvo pasirašytas fašistinės Vokietijos kapituliacijos aktas, baigėsi Antrasis Pasaulinis karas, kuris prasidėjo 1939 rugsėjo 1 d., kai fašistinė Vokietija užpuolė Lenkiją. Nors praėjo jau 73 metai nuo karo pabaigos, bet, matyt, niekas negali pasakyti, kiek žmonių iš abiejų kariaujančių pusių iš viso žuvo, buvo nužudyta, mirė iš bado ar epidemijų metu per tuos nepilnus 7 metus.

„Karas! Vos pagalvoju apie šį žodį, mane apima kažkoks siaubas ir pakvaišimas. Karas! Kautis! Žudyti! Skersti žmones! Taip, mūsų laikais su mūsų išsilavinimu, mūsų mokslu, mūsų filosofija egzistuoja mokyklos, kuriose mokoma žudyti, žudyti iš tolo, tobulai, pakirsti daugybę žmonių išsyk, žudyti nelaimingus, niekuo dėtus, šeimas išlaikančius vyrus, žudyti juos be jokio teismo. Labiausiai glumina tas, kad išgirdus žodį „karas“, visuomenė nesukils.“ Taip rašė prancūzų rašytojas Gi de Mopasanas. Ar pasikeitė pasaulyje kas nors per tą laiką? Ogi nieko, išskyrus tai, kad pasaulis, o daugiausia Europa, pergyveno du pasaulinius karus, ir dar labiau modernėjo ginkluotė. Žvanginti ginklais nenustojama ir 21-ajame amžiuje. Kartais peršasi mintis, kas žmogui įskiepijo tą žudymo, kariavimo geną? Žinau, tokio geno nėra arba jo dar neatrado, bet tokia mintis peršasi... Juk kiek siekia žmonijos atmintis, tiek kariaujama. Jei ne karai, gal seniai žemėje būtų išsvajotas rojus. Taigi, taigi, - pasakytų Vingių Jonas iš Žemaitės kūrinio, - pasvajokit, žmonės, apie visišką taiką žemėje, o iš ko tada gyvens tie, kurie gyvena iš karo? Todėl ir dabar karo židinių pasaulyje pilna. Nuo didesnių konfliktų apsaugo tik visiško susinaikinimo baimė...

Bet grįžkime prie prieš 73 metus pasibaigusio karo. Jau beveik nebeliko gyvų to karo dalyvių. Ir apie juos papasakoti gali tik jų artimieji. Švenčionyse gyvenančio Vladislav Micevič giminėje buvo du žmonės, dalyvavę tame kare – tėvas Adolfas Micevičius ir dėdė, tėvo pusbrolis Juozas Micevičius. Abu buvo kilę iš Kazlų kaimo, kurio jau nebėra, abu, frontui persiritus per Lietuvą 1944 m. liepos mėnesį, buvo paimti į kariuomenę. Kadangi Švenčionių kraštas ilgą laiką buvo okupuotas Lenkijos, tai ir po vokiečių išvijimo dalis jaunuolių buvo paimti į raudonosios armijos junginiuose kovojusį lenkų junginį. Prisiminkim, kad ir buvusią 16 lietuvišką diviziją. Žinoma, tame junginyje kariavo ne tik lenkų tautybės kariai, bet buvo ir lietuvių, ir rusų bei kitų tautybių karių. Iš Švenčionių visus mobilizuotuosius varė į Vilnių. Buvo ir dezertyravusių, bet bandymas bėgti galėjo baigtis mirtimi, o žinant, kad karas ritasi į vakarus, buvo viltis, kad jis greitai baigsis. Taip abu pusbroliai Adolfas ir Juozas Micevičiai atsidūrė paruošiamojoje stovykloje prie Maskvos, o po apmokymų – į frontą. Kariavo, kaip ir pridera, Lenkų tautiniame dalinyje Lenkijoje, tik Adolfas Micevičius zenitiniuose daliniuose, o Juozas Micevičius – žvalgybos kuopoje (tiek pavyko išsiaiškinti iš sausų įrašų pageltusiuose dokumentuose). Daug džiaugsmo buvo, kai sulaukė žinios apie pasibaigusį karą, bet į namus pusbroliai Adolfas ir Juozas Micevičiai sugrįžo tik 1947 metais. Likimas abiems buvo maloningas, ir abu sugrįžo sveiki. Žinoma, kare patirtas stresas vėliau atsiliepė sveikatai. Kaip pokalbio metu sakė Vladislav Micevič, nė 40 neturėdamas tėvas jau neturėjo dantų, o ir kitos ligos dažnai primindavo apie apkasuose praleistą laiką.

- Gana retai tėvai kalbėdavo apie karą. Sakydavo, kad geriau nepatirti to, ką tenka patirti, kai virš galvos zvimbia kulkos ir sviediniai, kai sprogsta bombos, o baisiausia buvo matyti žuvusius draugus. Matyt, tik filmuose karas buvo romantizuojamas, o realybėje viskas buvo kur kas žiauriau, – į klausimą, ar tėvas mėgo dalintis prisiminimais apie karą, atsako Vladislavas, kuris saugo visus tėvo gautus apdovanojimus. Beje, ir atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę jo tėvas, kaip antihitlerinės koalicijos dalyvis, gaudavo arti dviejų šimtų litų piniginę išmoką. Verčiame fotoalbumus, kuriuose nemažai ir Adolfo Micevičiaus nuotraukų, tarp jų yra ir keletas fotografijų iš tolimųjų 1944-1947 metų, kai jis buvo mobilizuotas, kai nė dvidešimties nesulaukęs, buvo išsiųstas į frontą.

Užbaigti šiuos pamąstymus apie karą ir jame ne savo noru dalyvavusių didžiosios dalies žmonių patiriamus išbandymus norėčiau prancūzų teologo F.Fenelon žodžiais: „Karas – tai blogis, darantis gėdą žmonių giminei.“ Ech, kad į šituos žodžius įsiklausytų tie, kurie lyg alaviniais kareivėliais žaidžia ištisų tautų likimais... Gaila, bet, matyt, to niekada nebus, nors viltis yra, ir kad ir kaip keista, tą viltį kursto baimė, kad trečiasis pasaulinis karas būtų paskutinis šiuolaikinės žmonijos istorijoje, nes masinio naikinimo ginklų atsargų užtektų gyvybei Žemėje sunaikinti kelis kartus...

Algis JAKŠTAS