„Lentelių namai“

Rašto atsiradimą lėmė tai, kad pradėjus skaičiuoti prekes, pajamas, norėjosi jas kažkur užrašyti-atžymėti. Taip IV a. pr. m .e šumerai ir sukūrė raštą. Rašymui nulipdė iš molio lentelę. Pradžioje ant jos nupiešė daiktą, kuris buvo skaičiuojamas ir šalia jo įspaudė brūkšnelius. Kiek buvo daiktų vienetų, tiek – brūkšnelių. Vėliau sukūrė skaičiavimui simbolius. Vienas brūkšnelis reiškė vienetą, lankelis – 10, o banguota linija – 100 vnt.

Šumerai pirmieji įsteigė vaikų mokyklas „Lentelių namus“, nes vaikai jose rašė ant lentelių. Mokyklai vadovavo „Lentelių namo tėvas“, jo padėjėju buvo „Didysis brolis“, o drausme rūpinosi „Rykštės meistras“. Mokinius vadino „Lentelių namo sūnumis“. Vėliau mokyklose buvo mokoma skaičiavimo, astronomijos, botanikos ir kitų dalykų. (Iš straipsnio, Žmonijos pradžia).

Pirmosios mokyklos Lietuvoje

Viduramžiais švietimo institucijos pradėjo veikti prie katedrų, tai ilgiausiai buvę švietimo židiniai. 1397 m. prie Vilniaus katedros veikė mokykla, o 1409 m. naujuose Trakuose kunigaikštis Vytautas atidarė antrą Lietuvoje mokyklą. Pradžioje mokykloje vaikus mokė raidžių bei skaityti katekizmą. XVI a. jau buvo mokomasi gramatikos, filosofijos pagrindų. 1526 m. pradėjo mokyti ir vokiečių kalbos, geometrijos, aritmetikos, astronomijos.

Pirmas lietuviškas M.Martyno elementorius vadintas „Pigus ir trumpas mokslas rašyti ir skaityti“ buvo pasirodęs XVI a., 1570 m. Vilniuje Jėzuitai įsteigė kolegiją, dabartinį Vilniaus universitetą. Raštingumo plitimas buvo sudėtingas ir ilgas procesas. Vėliau vyskupo Valančiaus skatinami kunigai pradėjo prie bažnyčių steigti trumpalaikes mokyklėles vaikų mokymui, kuriose žiemos metu vaikus mokė pramokę zakristijonai, vargonininkai ir kiti asmenys, mokėję abėcėlę ir skaityti. Jie buvo vadinami daraktoriais. Vėliau Lietuvoje buvo organizuoti kursai daraktorių ruošimui, kad galima būtų plėsti vaikų mokymą.

Rašymo mokymas

1852 m. Mačionių kaimo paauglio Juozapo Dičiaus užrašų knygelė rodo, kad jis mokėsi Anykščių parapijos mokykloje. Jo knygelėje rašyta rusiškai kaligrafiškai, kas rodo, kad mokiniai buvo mokomi raštvedybai caro įstaigoms. Pirmame knygelės lape, aprašomas caras (Carskaja familija), pats imperatorius, jo žmona, sosto įpėdinis ir kiti valstybės tarnautojai iki viršaičio Adomo Josifovičiaus Urbono. Knygelėje yra įrašytas ir himnas „Bože caria chrani“, o gale parašyta ir daugybos lentelė.

Kaimuose apie 1900 m. slaptai žiemos metu, vaikus mokė skerdžiai, siuvėjai, nes caro valdžia lietuviškai mokyti vaikus draudė ir baudė. 1914 m. karo metu Dvilonių kaime, Švenčionių r. stovėjusius vokiečius tėvai prašė leisti vaikus mokyti rašyti, skaityti. Taip gavus leidimą, suradę daraktorių, vaikai susirinko klojime, susėdo ant šalinės rąsto, kiekvienas gavo savo numerį. Pirmiausia juos mokė pažinti skaičius. Išmokus skaičiuoti iki 10, teko išmokti juos rašyti. Rašymo priemonių nebuvo, tad teko atsinešti į klojimą smėlio, jį papilti ant grindinio, išlyginti, sudrėkinti ir ant smėlio pagaliuku rašyti skaičius. Vėliau buvo liepta patiems vaikams dėžutėse atsinešti smėlio, ir jį išlyginus, ant jo paviršiaus rašyti skaičius, raides, žodžius. Pamokų tvarkaraštis keitėsi. Išmokus abėcėlę, buvo mokamasi žodžių skiemenų, o iš skiemenų – ištarti žodžius. Skaitant raides ar parašytus žodžius, reikėjo juos rodyti vištos plunksnos koteliu. Atsiradus grafitinėms lentelėms, ant jų buvo rašoma ir ištrinama, nes popierius buvo labai brangus. Tik apie 1917 m. atsirado pigesnis popierius, jis buvo karpomas lapais, kurie buvo liniuojami ir pieštuku ant jų buvo rašoma. Pamokų tvarkaraštis buvo: rašymas, skaitymas, skaičiavimas, istorija, dainavimas, rikiuotė ir žaidimai. Vaikus klausinėjo iš eilės pagal jų numerį. Nesugebėjęs atsakyti vaikas ėjo į eilės galą ir ten ruošėsi bei, priėjus eilei, jis antrąkart atsakinėjo. Mokymas vyko su pertraukomis. Daugiausia pamokos vyko žiemos metu tose sodybose, kur buvo daugiau vaikų. Tėvai daraktorių aprūpindavo maistu ir dar mokėdavo už vaikų mokymą pinigais.(A.Karmonas, Istorijos mįslės).

Pakopinė švietimo sistema

1773 m. Lenkijos ir Lietuvos tautų Seimo komisija nustatė 3 pakopų švietimo sistemą: parapijinė, vidurinė ir aukštoji mokyklos. Be to ir du vidurinės mokyklos tipus: apygardos-vaivadų ir apygardėlės-apskričių mokyklos. 1859 m. L.Ivinskio dėka įsteigė ir žemės ūkio mokyklą Rietave.

1915 m., karo metu, vokiečių leistos mokyklos vadinosi Schule B, jos buvo trijų skyrių: 3, 2, 1. Vaikai pradėdavo mokytis 3, antrus metus – 2, ir trečius metus – 1 skyriuose.

Žinios buvo vertinamos: Labai gerai – 1, gerai – 2, patenkinamai – 3, blogai – 4, labai blogai – 5.

Prastas patalpų apšvietimas

Karo metu žibalo nebuvo, tad patalpos buvo apšviečiamos dujų deglu, kur uždaroje dėžutėje, įdėtas karbitas ir užpiltas vandeniu, pro jo dėžutės dangtelyje esamą vamzdelį, veržėsi uždegtos dujos ir taip buvo apšviečiama patalpa. Dėl nenormalaus dujų kvapo, patalpa buvo per pertraukas vėdinama.

Privalomas vaikų mokymas

Po 1920 m. kaimuose buvo pradėta steigti mokyklas. 1928 m. Lietuvoje buvo įvestas nuo 7 iki 14 metų privalomas vaikų mokymas. Jei tėvai neleido vaiko mokytis, juos viršaitis baudė 5-10 litų bauda.

Kaltanėnų mokykla

Kaltanėnų mokykla šioje gyvenvietėje atsirado dar buvusių dvarų laikais. Ši mokykla yra viena iš seniausių šiame krašte, nes ji įsikūrė 1781 m. prie buvusio pranciškonų vienuolyno. Pradžioje mokė tik 4 vaikus. 1796 m. čia veikė įteisinta pranciškonų mokykla. 1806 m. ji tapo parapijine mokykla. Vėliau veikė rusiška 4 klasių mokykla. Lenkų laikmečiu mokykloje buvo mokoma lenkų kalba. Grąžinus Vilniaus kraštą Lietuvai, čia veikė septynmetė mokykla. II-jo pasaulinio karo metu čia veikė 5-kių skyrių mokykla, vėliau – septynmetė, pagrindinė iki 2008 m, kai rajono tarybos spendimu ši mokykla tapo Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centru su pradiniu vaikų ugdymu. 1997 m. Kaltanėnų mokykla atšventė savo gyvavimo 200 metų jubiliejų. Dabar rajone šis centras yra savotiškas kultūros-švietimo židinys, o gal ir vienintelis tokio profilio Aukštaitijoj?

Pradinės-septynmetės-vidurinės

Minima, kad ir Pavoverės kaime, Pabradės sen., 1781 m. buvo pradėta mokyti 14 kaimo vaikų, bet plačiau apie šią mokykla daugiau informacijos nerasta.

Po 1924 m. kaimuose buvo įsteigiamos pradinės mokyklos. Keičiantis politikai, Lietuvą valdant A.Smetonai, daugumoje mokyklų klasių buvo pakabinti jo portretai, o po 1944 metų buvo kabinami tik J.Stalino portretai ir buvo uždraustas religinis vaikų mokymas.

Po 1945 m. kaimuose mokyklų daugėjo, o įvedus 1949 m. privalomą 7 klasių vaikų mokymą, dalis pradinių mokyklų tapo septynmetėmis. 1975 m. buvo įvestas privalomas vidurinis paauglių mokymas ir dalis septynmečių mokyklų tapo vidurinėmis.

Šiuo metu, sumažėjus kaime gyvenančių žmonių kiekiui, dėl vaikų sumažėjimo, baigiamos uždaryti kaimų mokyklos ir kaime gyvenantys vaikai į mokyklas vežiojami mokykliniais geltonaisiais autobusiukais.

Jonas SRIUBAS