Pievų kaimas

Algirdas Rakauskas gimė 1926 m. Pievų kaime.

A.Rakauskas gimė ir užaugo Pievų kaime į rytus nuo Adutiškio miestelio pačiame Kamajos upės užliejamų pievų pakraštyje, Dysnos lygumoje. Kada XX amžiaus pradžioje vyko žemės reforma, gatviniai kaimai kėlėsi į vienkiemius, valstiečiams buvo siūloma sklypus imti ne dirbamoje kaimo žemėje, o pievose, ten ir žemės duodavo daugiau. Kai kurie valstiečiai, taip pat ir Algirdo tėvai, sutiko sklypą imti Kamajos slėnyje. Ėmė statyti trobas, ir taip atsirado kaimas, kurį Pievų vardu ir pavadino. Žemė čia derlinga, bet ją įdirbti nebuvo lengva, be to išsiliedavo Kamaja ir lietingomis vasaromis teko sunkiai dirbti džiovinant šieną, javus. Netoliese įsikūrė ir kitas kaimelis – Intaka. Šiuo metu šių kaimų nė pėdsako neliko. Melioracija pakeitė kraštovaizdį. Buvusią lygumą išraižė gilūs grioviai, kuriais vanduo nuteka į Lazdinių ežerą. Netoliese šių kaimų buvo miškai: Lietuvos pusėje – Adutiškio giria, o Baltarusijos – Naručio, Kazėnų didžiulės girios ir Pastovių karinis miestas.

Okupantai Adutiškį priskyrė Baltarusijai

Tarpukaryje nuo 1920-1939 metų čia valstiečiai ramiai gyveno, dirbo žemę, sumokėdavo mokesčius. Už išaugintus linus ir gaudavo nemažai pajamų. Taikų gyvenimą 1939 m. nutraukė karas tarp Lenkijos ir Vokietijos. 1939 m. rugsėjo 17 d. Adutiškį užėmė sovietų kariuomenė, Adutiškis buvo priskirtas Baltarusijai. Adutiškis tapo rajono centru su visomis įstaigomis. Miestelyje buvo daug sovietų kariuomenės, o Pastovių mieste ėmė statyti aerodromą ir už darbą mokėjo červoncais ir nemažai. Tačiau prie aerodromo statybos lietuvių nepriimdavo. Pasikeitė valdžia, prapuolė lenkiški pinigai, kas jų turėjo daug, patyrė didelius nuostolius. Parduotuvėse trūko prekių. Nauja valdžia ėmė persekioti neprijaučiančius sovietams, prasidėjo suėmimai.

1940 m. pavasarį iš Adutiškio geležinkelio stoties į Sibirą ištrėmė buvusių lenkų tarnautojų šeimas, girininkus, turtingus ūkininkus ir žydų šeimas. Prasidėjo suėmimai. Bolševikų valdžia paskelbė, kad norintys, gali išvažiuoti į nepriklausomą Lietuvą, reikia tik užsirašyti. Registracija vyko Adutiškio miestelyje tik tris dienas. Norinčių važiuoti į Lietuvą atsirado daugybė. Iš Rusijos atvyko NKVD‘istai ir ėmė klausinėti, kas žmones organizuoja išvažiuoti ir sakė: sovietų tankai greit bus Kaune ir niekur jūs neišvažiuosit. Taip ir atsitiko. Lietuva buvo okupuota ir paskelbta Sovietų Sąjungos Respublika. Adutiškis tapo LTSR dalimi.

Lietuvių kariai savanoriai saugojo nuo sovietų partizanų

1941 m. birželio mėn. Vokietiją užpuolė Sovietų Sąjunga, prasidėjo karas ir antroji vokiečių okupacija. Pievų kaime stovėjo lietuvių antro bataliono kariai savanoriai. Jie saugojo pamiškių kaimus nuo sovietų partizanų, kurie bazavosi Baltarusijos miškuose, puldinėjo miestelius ir kaimus. Kamajuose, Svyriuose, Kabilnyke bei kai kur kaimuose buvo nedidelės lietuvių savanorių įgulos. Savanoriai vilkėjo vokiškas uniformas su tautiškais ženklais. Lietuviai tikėjosi, kad bus nepriklausoma Lietuva, todėl daug jaunimo stojo į savanorius. Įgulos buvo Vosiūnėliuose, Tverečiuje ir Antanų kaime. Adutiškio valdininkai buvo lietuviai. 1943 m. sovietų partizanai užpuolė Antanų mokyklą, savanoriai liko gyvi, bet pastatą sudegino. Po to Antanų kaime jau kareivių nebuvo. Rusų partizanai iš gyventojų imdavo maisto produktus. Miškuose bastėsi banditų gaujos, kurios plėšdavo kaimus, imdavo ne tik maisto produktus, bet ir drabužius, atimdavo gyvulius.

Vladas Rakauskas užsirašė pirmas

Adutiškyje apsistojus plechavičiukams, į jų būrį išėjo nemažai jaunų vyrų. 1942 m. Vladas Rakauskas užsirašė pirmas, po to savanoriais stojo Vileita Balys iš Linkonių, kėkštas Juozas, Bumblys iš Gudelių, Albertas Lopinys iš Lazdinių, iš to paties kaimo Zenonas Vaitekėnas, Žebrauskas iš Puotiškės kaimo, Bučelis iš Kackonių, Balys Misiulaitis iš Adutiškio, Povilas Stasiūnas, Česlovas Rakauskas iš Kavaltiškių k. Kiek vėliau savanoriu užsirašė ir Algirdas Rakauskas, jam buvo tik 16 metų. Susirinko 34 vyrų būrys. Savanoriai gyveno Adutiškyje, Kažergiškės gatvėje, žydų mokyklos pastate. Karinių dalykų mokė leitenantas Daraškevičius. Buvo ir nepriklausomos Lietuvos karių trys būriai.

Įviliojo į pasalą

Kartą į dvarą, kur stovėjo lietuviai kavaleristai, atbėgo šlapiais drabužiais moteriškė ir ėmė prašyti karių pagalbos, nes rusų partizanai plėšia kaimą. Dvylika kavaleristų šoko ant arklių ir išjojo nurodyta kryptimi. Kai tik pasiekė, kur kelią supo aukšti šlaitai, iš pasalos į kareivius pasipylė ugnis. Iškart žuvo aštuoni vyrai, o kitus pasibaidę arkliai išnešė, tie liko gyvi. Žuvusius iškilmingai laidojo Adutiškio kapinėse 1943 m. žiemą. Paskui karstus ėjo žuvusiųjų žirgai, apdengti juodom gūniom, karstus vežė arkliais. Kai karstus leido į duobe, sumetė ir gūnias. Laidotuvėse dalyvavo daug žmonių, atėjo progimnazijos mokiniai su mokytojais.

Adutiškyje lietuvių kareivių štabas buvo šalia turgaus aikštės mūriniame dviejų aukštų pastate. Čia buvo ir policijos būstinė, kur tarnavo vietiniai lietuviai. Tame name buvo ir kalėjimas.

Visą naktį kovėsi su sovietais

1943 m. žiemą, naktį, Kamajų miestelyje mokyklos pastate gyvenusius savanorius apsupo rusų partizanai. Ryšininkas turėjo motociklą ir jam pavyko iš miestelio pasprukti ir pranešti Adutiškio įgulai (12 km iki Kamajų). „Mes greit kinkėm arklius, bet važiavom ne vieškeliu, o aplinkiniais keliais, nenorėdami užšokti ant rusų pasalos. Tuo tarpu rusai jau apsupo pastatą ir per langą įkišo kulkosvaidžio vamzdį. Seržantas griebė vamzdį ir įtraukė kulkosvaidį į vidų ir ėmė pulti priešą“. Kovėsi visą naktį. Miestelis degė, bet mokyklos pastatas nesudegė. Atskubėjo kariai iš Adutiškio ir puolė partizanus. Žuvo jų apie 300, o iš lietuvių aukų nebuvo. Savanoriams vadovavo leitenantas Daraškevičius. Po šių kautynių lietuvius savanorius Kamajuose pakeitė latvių batalionas. Didelės sovietų partizanų pajėgos telkėsi prie Baltakiškės-Celinavo. Kovėsi su partizanais vokiečių, lietuvių ir ukrainiečių kareiviai. Teritoriją bombardavo, vyko aršus mūšis. Daug per Adutiškio miestelį važiavo kareivių mašinų. Prie Celinavo žuvo daug lietuvių savanorių. Žuvusius Vidžių miestelyje per rusų partizanų puolimą ir savanorius palaidojo Adutiškio kapinėse.

„Mūsų būrys iš Adutiškio buvo pasiųstas į kaimą netoli Bačkininkų gaudyti tarybinių partizanų. Ilgai laukėme pasaloje. Pamatėme rogėse važiuojančius žmones, būtum ir praleidę, bet vienas mūsiškis, Bučelis, pažino savo arklį, kurį prieš kiek laiko buvo paėmę sovietų partizanai. Pasirodo, kad ten važiavo V.Kudaba su partizanais. Po susišaudymo sužeistą Kudabą suėmė. Jie vežėsi čemodaną pinigų. Lentupio apylinkėse italai (buvo vokiečių sąjungininkai karo metu) rinko iš aplinkinių kaimų mokesčius ir prievoles, nes vietiniai gyventojai, bijodami rusų partizanų, nevežė prievolių ir nemokėjo mokesčių. Viena kaime mums pasakė, kad keliu važiuoja partizanai. Savanoriai, sugulę už kluono, apšaudė vežimą. Paaiškėjo, kad tai būta ne partizanų, o vokiečių ir italų pareigūnai. Sukrovę lavonus į roges, nuvežėm į Lentupį. Ten mus suėmė, bet išsiaiškinę, kad įvyko nesusipratimas, paleido. Tų vokiečių pasaloje laukė rusų partizanai, jie mus matė, bet nešaudė, neišsidavė, kadangi savanorių buvo labai daug.“

Saugojo gyventojus nuo Armijos krajovos

1944 m. į Adutiškį atėjo ešelonas su patrankomis ir latvių kareiviais. Lietuviai buvo išvežti į Varėnos rajoną. Ten teko saugoti gyventojus nuo lenkų partizanų Armijos krajovos. Tekdavo užeiti į namus, nusiaubtus Armijos krajovos, durklais suraižyti Lietuvos herbai, sulaužyti baldai, nusiaubti namai.

Kartą gyventojai mus įspėjo, kad būsim Armijos krajovos puolami, nurodė slėnį, kur jie apsistoję. Tada puolėm lenkus. Žuvo daug lenkų ir lietuvių. Tame susišaudyme žuvo Albertas Adomelis iš Lazdinių. Stovėjom Barčių kaime, turėjom išsikasę apkasus. Mus puldavo lenkų partizanai, bet didelės žalos nepadarydavo.

Į „Liuftvafę“

Artėjant frontui savanorius išvežė į Kauną, iš ten – į Klaipėdą, pagaliau – į Tilžę. Tilžėje vedė į pirtį, liepė pasiimti tik nosines, diržus ir dokumentus. Pamanėm, kas čia bus? Ogi aprengė vokiškom uniformom ir išvežė į Vokietiją. Mūsų būry visi lietuviai, tik vienas vokietis vadas. Tarnavom „Liuftvafėje“, saugojom aerodromus. Mums įsakė nuimti vielas ir jas keisti kitomis. O mieste įsitvirtinę ukrainiečiai vlasovcai aršiai priešinosi. Miestą rusai puolė tris kartus, bet nepaėmė. Vokiečių generolas pasidavė į nelaisvę, atrodė, kad miestas pasidavė.

Įsimaišė tarp lagerio kalinių

Rusai žengė gatvėmis su dainomis. Tuomet vlasovcininkai visus iššaudė, patys požeminėmis slėptuvėmis išėjo iš miesto, o mes, lietuviai, įsimaišėm į lagerio kalinių tarpą ir patekom rusams. Rusai klausė vyrų, kiek klasių kas baigė, aš pasakiau esąs neraštingas. Neraštingus surikiavo dešinėj, raštingus – kairėj. Raštingus vyrus susodino į sunkvežimius ir išvežė į Japonijos frontą, o beraščiai pusę mėnesio žygiavo su orkestru iki Austrijos, tenai aprengė rusų kareivių uniformom ir tarnavom aerodrome. O Alpėse dar vykdavo mūšiai su besislapstančiais vlasovcais. 1947 m. kilo aliarmas, daug lėktuvų pakilo, vlasovcai žygiavo į amerikiečių zoną, juos lydėjo lėktuvai.

Priartėjus frontui, numetėm vokiškas uniformas, persirengėm civiliais, sunaikinom dokumentus, įsimaišėm į lagerio tarpą. Patekau rusams į nelaisvę, kiti prasiveržė iki amerikiečių.

Po muštynių su stribu – į lagerį

Prie Breslau miesto kartu su lenkais, gudais, ukrainiečiais, buvusiais kaliniais patekau į sovietų kariuomenę.

Aš tarnavau Austrijoje. Gavau atostogų, parvykau į gimtinę, Pievų kaimą. Tuo metu miškai buvo pilni lietuvių partizanų, susitikau su jais. Pasibaigus atostogoms, vėl grįžau į tarnybą, sumelavau, kad mirė tėvas ir vėl gavau atostogų. Parvažiavęs nuėjau į šokius savo kaime, susimušiau su stribu Maceika, jis mane įskundė Bočerovui, stribų vadui. Tada greit išvažiavau į Austriją, 1949 m. gavau atostogų ir parvykau į gimtinę. Ir vėl susimušiau su stribais. Grįžęs į Austriją, į dalinį, neberadau savo vado, kuris žinojo mano padėtį ir neįdavė NKVD‘istams. Mano bylai tirti buvo atsiųstas seržantas į Adutiškį. Jis apklausė kaimynus, kurie patvirtino, kad tarnavau savo noru prie vokiečių. Mane išvežė į Lvovo kalėjimą (Ukraina). Iš ten su kitais kaliniais išvežė į Sachalino salą, buchta Vaniną, ten buvo 40-50 laipsnių šalčio. Mačiau daugybę kalinių lavonų, vežamų sunkvežimiais ir verčiamų į iškastas tranšėjas. Atplaukė laivas, į jį sutalpino apie 700 kalinių, plaukėm 18 parų. Atplaukėm į nustatytą vietą, ten susitikau kalinį Joną Šaučiūną, kuris man davė duonos kepaliuką. Turėjom dirbti urano rūdos kasyklose, bet viršininkas Tatarenka paėmė 7 kalinius, jų tarpe ir mane, dirbti prie lėktuvų. Ten dirbau 4 metus. Po Stalino mirties peržiūrėjo kalinių bylas ir mane paleido. Grįžęs į tėviškę negalėjau ramiai gyventi, buvau laikomas sovietų valdžios priešu. Buvau laimingas, sulaukęs Lietuvos nepriklausomybės.“

Pievų kaimo gyventojai rėmė lietuvius partizanus

Pievų kaimo gyventojai pokaryje labai rėmė lietuvius partizanus. Partizanai ateidavo beveik kasnakt. Jie čia apsirūpindavo maistu, sužeisti buvo gydomi. Sužeistam partizanui Steponėnas iš Adutiškio atvežė gydytoją Zagorskį. Daktaras žmogaus valdžiai neįdavė. Kaimo pirtyse partizanai nusiprausdavo. Moterys išskalbdavo jų baltinius. Ryšininkai į bunkerius nunešdavo maisto, o dienomis kaimą apsupdavo stribai. Darydavo kratas. Visus namus apieškodavo, galvojo, kad kaime yra partizanų slėptuvių, vyrus mušdavo, net vaikus gąsdindavo ir klausinėjo, ar naktimis partizanai į jų namus neateina. Reikėjo stribus vaišinti, duoti išgerti. Stribų vadas Bočerovas buvo labai piktas. Įtariamus partizanų rėmėjus nuvarydavo į Adutiškio stribaunią ir kankindavo. Versdavo tapti kaimynų skundikais enkavedistų bendradarbiais, o jei nesutikdavo, gąsdino Sibiru.

A.Rakausko atsiminimus užrašė kraštotyrininkė Teresė Pivoriūnaitė