Trečiadienį įsitikinau, kad ir sinoptikų pranašystėmis reikia tikėti, nes pastarieji antroje dienos pusėje pranašavo ne tik lietų, bet ir škvalą. Pažiūrėjau į vieną orų tinklapį, į kitą – visi žada prastą orelį, bet suplanuoto vizito į tėviškę, Ryžiškės kaimą, Ignalinos r., neatšaukiau. Juk liūdna, kad sinoptikai, kaip tie žydo vaikai, pranašaudami orus, suklysta.

Važiavau kariauti su gerai šiemet užderėjusia žole, nes dalgio plakti ir juo mojuoti kažkaip noro nėra, o va su mechaninėm priemonėm peraugusią žolę šienauti sunku. Kai dirbi, nepastebi, kaip laikas eina. Ėjo ėjo, o su laiku ir pirmieji lietaus lašai pradėjo belstis. Metęs darbą ir pagriebęs fotoaparatą suskubau fotografuoti artėjantį debesį. Kadangi perkūnas trankėsi kaip reikia, praeiti po aukštos elektros perdavimo linija šiek tiek neramu, bet ką padarysi, reikia. Padaręs keletą kadrų vos spėju išnešti sveiką kailį, nes vos įbėgau į pavėsinę, pasipylė kruša. Ledai krito vos ne pupos didumo, o kai kurie ir didesni. Su viltimi tikėjau, kad jie nepaliks duobučių automobilio stoge, ką tik pakeistuose sparnuose. Ačiū Dievui, tiek automobilio stogas, tiek pavėsinė atlaikė krušą ir vėjo gūsius. Kurį laiką ledai su lietumi keitė vienas kitą, kiemas jau beveik pilnai buvo padengtas ledo gabaliukais, kurie net ir išsigiedrijus neskubėjo tirpti. Nei kruša, nei lietus, nei vėjas didelių nuostolių nepadarė, bet nerimo buvo. Beje, kai kur kruša buvo dar gausesnė ir laukam žalos padarė.

Algis JAKŠTAS