Šiandien pagalvojau apie tuos, kurie pragyvena prie nieko nesiglausdami. Yra tokių žmonių. Būdami arogantiški, į kitus tarsi iš viršaus žvelgdami, jie save „patalpina centre“, o visus kitus išdėsto aplink save. Ir dažniausiai išdėsto ne bet kaip „aplink“, - save aukščiau, tarsi į kokios piramidės viršūnę užkeldami. Visi kiti, kas toliau, kas arčiau, patalpindami tik žemiau. Tokiems tu nieko nepaaiškinsi... Jie nesupras, ką tu kalbi...

Nelaimingi tokie žmonės. Ir viso to priežastis, manau, glūdi juose pačiuose - jų nesugebėjime ką nors pamilti.

Net ir tose pačiose šeimose (aplinkose) augdami žmonės būna labai skirtingi. Gal nesugebėjimą ką nors pamilti sąlygoja išankstinė nuostata: noras nebūti apgautam, nesuklysti visada jaustis tik „aukštumoje“. Atrodo, jog ir visi kiti šito nori. Taip, visi nori neklysti ir nebūti apgauti. Tačiau mylėdamas kitus, kartu laikaisi ir kitokios nuostatos – geriau suklysti jaučiant kieno nors palankumą ar meilę, negu apskritai nepatirti žmogiškos šilumos... Be meilės, kaip savo laiške korintiečiams rašė Paulius, „būsime tik žvilgantis varis ir skambantys cimbolai“...

***

Paprastai žmogus mano, jog klaida yra tik žmogaus neapsižiūrėjimo (netinkamo sprendimo) rezultatas. Ir tik retas į klaidą pažvelgia dar ir kaip filosofas, o būtent, kad klaidos yra neišvengiamos ir kad dažniausiai tik per jas paaiškėja teisingas sprendimas. Julius Sasnauskas sako, kad žmogus yra pasmerktas klaidai, kančiai ir mirčiai. Taigi, plačiąja, arba žmonijos prasme, - pasaulis yra pasmerktas klaidai. Pavyzdžiui, karai, tautų engimas, žudymai, neabejotinai yra žmonijos klaida. Ir koks paradoksas: svetimų žemių užgrobimuose labiausiai pasižymėję, tampa nacionaliniais didvyriais... Keisčiausia, kad tai tarsi žmonijos norma, tarsi taip ir turi būti...

Ir vis gi turiu kažkokią viltį, kad ši „norma“ taip pat pamažu nunyksta. Šiandien dalis pasaulio jau aiškiai suvokia kur nuveda sandoris su šėtonu. Negaliu čia nesižavėti britų, ypač Vinstono Čerčilio ir po jo vėliau buvusių Jungtinės Karalystės vadovų politine išmintimi. Čerčilis savo laiku atsisakė su Hitleriu sudaryti sandorį pasidalyti pasaulį (kokį Hitleris sudarė su Stalinu). Anglijos, kažkada taip pat vedusios kolonijinius karus, šiandien jau nekankina buvusios imperijos praradimo sindromas. Ir gal būtent todėl toji šalis ir jų karalienė pasauliui yra tokie mieli. Ir anglų kalba į pasaulį eina ne su kalašnikovo pagalba...

Sakydamas „mieli“, galvoje turiu tuos, kas savo žvilgsniu aprėpia tūkstantmečius, kas mato ne tik tai, kas vyksta šią minutę jam po kojomis... Kitaip sakant, galvoje turiu tuos, kurie save suvokia ne kaip uždarus kokiame fiksuotame taške, o kaip atvirus begalinėje laiko juostoje. Gal, sakau, tai būdinga jaučiant, kad toje begalinio laiko tėkmėje ir pats ne už ilgo atsidursi...

Algimantas MILAŠIUS