Jei svirkiečių paklaustumėte, kokia yra didžiausia Svirkų krašto šventė, dažnas atsakytų, kad Joninės. Ilgiausios metų dienos ir trumpiausios nakties magija užburia ir šiuolaikinį žmogų. O svirkiečiai dar turi ir ypatingą šventės vietą – Svirkų šilelio viduryje yra natūraliai susiformavusi aikštelė, kurioje smagu ir žoliauti, ir laužą uždegti, ir šokti iki aušros. Nors ši teritorija dabar privatizuota, tačiau ūkininkė Vilma Kliševičiūtė šiai ilgametei svirkiečių tradicijai leidžia gyvuoti.

Šventei pradedama ruoštis iš anksto. O šiemet pirmosios Joninių idėjos atsirado dar vasario mėnesį, spaudžiant speigams – jau tada kaimo bendruomenės „Svirkų centras“ nariai sugalvojo ir parašė projektą „Bendruomeniškumo puoselėjimas tradiciniuose Svirkų krašto renginiuose“, kurį įteikė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai pagal 2018 metų žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros skatinimo programos priemonę ,,Parama kaimo bendruomenėms“. Projektas buvo palankiai įvertintas ir pripažintas finansuotinu, todėl vietos ūkininkai, rėmę ankstesnes šventes, šįkart galėjo ramiai atsikvėpti. O birželio mėnesį prasidėjo organizaciniai darbai: reikėjo ir žolę nupjauti, ir laužą sukrauti, ir po žiemos sukrypusius suolelius sutvarkyti.

Kiekvienais metais, rengiant Jonines, stengiamasi atrasti vis kitą bruožą, darantį mūsų kraštą išskirtinį, todėl ši šventė kiekvieną kartą nustebina kažkuo nauju. Praeitais metais Joninėms buvo pasirinkta pasienio ir pasieniečių tema, o šiais metais pagrindiniu šventės akcentu tapo vaistažolės, nuo seno garsinančios Švenčionių kraštą. Kiekvieno, Joninių naktį užsukusio į Svirkų šilelį, laukė įprastos šiai šventei tradicijos, naujos pramogos ir net staigmenos, kurios nė vieno negalėjo palikti abejingo. Vos įžengusius į šventės aikštelę svečius pasitiko vedėjų Renatos ir Vidos balsai bei eilė palapinių, kuriose ne tik buvo galima pasivaišinti naminiu pertusinu, nusipirkti bananų sodinukų, išbandyti atpalaiduojamąjį galvos masažą, bet ir išvysti Dzūkijos kulinarinio paveldo puoselėtojos Astos Žūkaitės čia pat kepamą šakotį. Tačiau tai ne vieninteliai magiškos Joninių nakties stebuklai – svečius lyrinėmis gitaros melodijomis ir dainomis užbūrė pirmą kartą Svirkų Joninėse pasirodęs Rimvydas Bazinys, o visi, trokštantys patirti vasarvidžio kerų galią, skubėjo pas žaviąsias raganaites Laurą, Ingą, Alą ir Neringą. Šalia raganaičių palapinės vaikai galėjo paglostyti vėžliuką, paimti į rankas gigantiškas sraiges, o paskui bėgti pramogauti su žaidimų fėja Jovita. Susidomėjusių pagrindine šventės tema – vaistažolėmis – taip pat netrūko. Vėsią naktį juos šildė Jolitos verdama žolelių arbata, domino pristatytas mūsų krašto bitininkystės paveldas, o visi, norintys parsivežti prisiminimą apie šiųmetes Svirkų Jonines, galėjo nusifotografuoti prie vaistažolėmis padabinto rėmelio nuostabios gamtos fone. Kasmetinės šventės tradicijos taip pat nebuvo pamirštos: savo pasirodymu džiugino Latakų šeimos ansamblis, vadovaujamas Virginijos Sinkevičienės, kurios dėka kiekvienais metais per Jonines šilelis skamba nuo lietuvių liaudies dainų; šokti kvietė Adutiškio kaimo kapelos muzikanto Stanislovo Rumbučio ir svirkiečio Česlovo Rinkevičiaus armonikų duetas, linksmą nuotaiką iki vidurnakčio kūrė muzikantas Petras Bernatavičius, svirkiečiams pažįstamas iš „Rudens vakaronės“. Jau antrus metus prie šventės prisidėjo Adutiškio pasienio užkardos pareigūnai, pademonstravę sienos pažeidėjo sulaikymo operaciją. Kaip ir bet kuri vasaros saulėgrįžos šventė, Svirkų Joninės neįsivaizduojamos be vainikų ar Jonų ir Janinų sveikinimo, be paparčio žiedo ieškojimo ar svirkiečiams įprasto lipimo į stulpą, palydėto per visą šilelį skambėjusių džiaugsmo šūksnių. Išalkę svečiai vaišinosi „Sarių karčemos“ dalinamu plovu ir gira bei „Smaližių rojaus“ desertais.

Šventei įpusėjus vedėjos Vida ir Renata stengėsi paminėti visus, prisidėjusius prie šio didžiulio renginio organizavimo: buvo padėkota pagrindiniam šventės rėmėjui – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, taip pat UAB „Alių durpynas“, UAB „RTS Baltic“, Adutiškio pasienio užkardai ir, žinoma, gausiam būriui svirkiečių, kurių darbo, pastangų, idėjų ir talento dėka buvo sukurtas išskirtinis renginys. Trumpiausią metų naktį vainikavo didžiulis laužas, subūręs aplink save ir vietinius, ir atvykėlius, ir jaunesnius, ir vyresnius, kuris ne tik nušvietė vasaros dangų, bet ir suteikė vilties, kad kitais metais šventė bus dar geresnė, jei tik visada būsime tokie vieningi...

Milda URBANAVIČIŪTĖ

Jolita URBANAVIČIENĖ