I.Kantas yra pastebėjęs, kad svarbiausias žmogaus uždavinys – sužinoti ką daryti, kad taptum žmogumi. Taip sakydamas, didysis filosofas nemanė, kad galima pasiūlyti atlikti kažkokius veiksmus ir jau būsi atsikratęs dalykų, kuriuos mes priskiriame blogiems poelgiams, žemoms aistroms ir labai išsiplėtusiai, vadinamai žmogaus tuštybe, sričiai.

Manau, kad dėl to, kad taptum žmogumi, ką nors daryti specialiai, ar dėl to dėti kokias nors ypatingas pastangas, visai nereikia. Tam, kad taptum žmogumi, lengviau yra žinoti ne ką reikia, o ko nereikia, daryti. Sąžinė visada pakužda, ko žmogui nereikia daryti. Todėl protui belieka tik nuspręsti - paklausyti sąžinės balsui ar ne. Vadinasi, reikalingos pastangos ne ką nors daryti, o turėti valios kažko nedaryti (nesielgti).

Kaip sužinoti, ko nereikia daryti, yra labai paprasta. Buityje ir savo kasdienybėje, pirmiausia nedaryk to, ką norėtum nuslėpti, arba to, ką bandai pateikti kitokiu, negu tai iš tikro yra, pavidalu. Iš to neseka, kad visada privalu garsiai afišuoti ar deklaruoti savo tikruosius ketinimus. Savo tikslų ir poelgių visiškai nebūtina kam nors aiškinti, tuo labiau, kad daug gerų dalykų atliekama tyliai, niekam negirdint ir nematant. Aš jau nekalbu apie atvejus, kada žmonės kilniais tikslais atlieka specialias slaptas misijas ar užduotis. Tačiau reikia neturėti jokios moralinės baimės ir nejausti jokio dvasinio diskomforto, jei tie tavo tikrieji ketinimai ar sumanymai kokiu nors būdu staiga taptų viešais. Pabrėžiu – ne apskritai neturėti baimės ar nejausti diskomforto, o nejausti moralinės baimės ir nejausti dvasinio diskomforto, jei taip atsitiktų.

Kitas svarbus momentas, susijęs su žmogaus tapsmu „žmogumi“, yra pareigos jausmas ir pastangos, visada elgtis ne bet kaip, o tik išlaikant savo garbę ir orumą.

Kai aš kalbu apie garbę ir orumą, galvoje turiu ne žmogaus atrodymą kažkuo, o jo buvimą kažkuo. Bandyti kažkuo atrodyti ir kažkuo būti, yra skirtingos dvasinės būsenos. Jaunystėje visi nori kažkuo atrodyti ir visą savo dėmesį sutelkia į vadinamą savo įvaizdį. Tai nėra smerktinas ar blogas dalykas. Bloga yra tik tai, kad daugelis žmonių visą savo gyvenimą bandydami kažkuo atrodyti, nė nebando tuo kažkuo iš tikro tapti. Kitaip tariant, tas jų atrodymas, arba tas jų įvaizdis yra tarsi gerai uždaryta tuščia statinė. Jei kokiomis nors sąlygomis tu prie tos statinės prisiartinsi ir pabeldęs ar ją pastuksenęs suprasi, kad ji yra tuščia, gali turėti nemalonumų - būsi apkaltintas kišimusi į kito žmogaus dvasinę erdvę.

Algimantas MILAŠIUS