Kartais silpnumo akimirką imi ir pagalvoji: o būtų gerai, jei nereikėtų gyventi rudens tamsoje ir žiemos prieblandoje, jei galėtum išvengti mėnesius nepraplyštančios dangaus pilkumos. Tai gal visada galėtų būti vasara?

Taip savo svajones vejame, piname ne tik pilkomis metų dienomis – apie nesibaigiančią vasarą kai kada svajojame ir birželį, ir liepą ar rugpjūtį. Gal tikrai mums reikia kitokios – ilgos, šiltos ir laimingos vasaros?

Mūsų vasara – ilgiausia iš visų metų laikų. Dažnai net žiemai tenka gerokai mažiau laiko. Ruduo ir pavasaris su ja net iš tolo lygintis negali. Tačiau ji labai marga – vienaip atrodo jauna, kitaip – bręstanti, dar kitaip – jau brandi vasara. Kokios jūs norėtumėte amžinai?

Gal jums patiktų jauna žydinti vasara? Ji vis kvepėtų tais pačiais aromatais, baltuotų ir geltonuotų diena iš dienos. O brandžioji vasara būtų geltona – tokia spalva jai būdinga labiausiai. Dar kitokia vasara...

Galime lažintis: labai greitai mums tokia vasara imtų nepatikti, mes taptume irzlūs, nepatenkinti. Ko mes norėtume tada? Visai nesunku atspėti – to paties, ką turėjome anksčiau. Taigi, sugrįžtume prie įprastos vasaros ir nudžiugtume: kaip šaunu, kaip gera, vasara vėl gyva! O mes jos vos neatsisakėme...

Selemonas PALTANAVIČIUS