Gerbiami Švenčionių vyrai ir moterys, kalbu Jums tiesiai į širdį. Teko pabūti parą šalia vieno vyro, kuris penketą dienų buvo „užgėręs“... morališkai palaikiau jo bandymą sustoti. Šįkart labai šviesiai, tai yra aiškiai, suvokiau problemos vaizdą. Šiame atvejyje pamačiau daugybę kenčiančių moterų, vyrų ir vaikų, kurių artimieji valdomi alkoholio butelio. Mintyse ieškojau, ką gi galiu šviesaus pasakyti tam vyrui, kad jis nubustų savo dar apdujusioje sąmonėje savęs gelbėjimui. Jis vis laikas nuo laiko gurkšnojo alų iš didžiulio butelio... vis įtikinėdamas mane, kad jam „biškį“ lengviau, kai atsigeria. Supratau, kad jis labai bijo tos būsenos, kai teks iškęsti viso organizmo, jau nebegaunančio dozės, šauksmą. Yra žargonas, kaip jie vadina tą būseną, bet supratau, kad šitie žodelyčiai tik padeda susitaikyti su puolusia poza, o ne veržtis iš jos. Tad... vyras kalbėjo viena, o veiksmais darė kita. Vis siurbčiojo, vis atitolindamas tą momentą, kada teks sustoti ir iškęsti klaikiai įsibėgėjusio organizmo persiorientavimo į blaivų ritmą procesus.

Žmogus kankinosi, skundėsi, kad nemiega naktimis, - prie manęs truputi nusnūdo. Jau pasirodė ir blaivumo požymių... Jau apsidžiaugiau, kad kova už sielą baigta. Kur tau. Po valandžiukės žiūriu jau užsivertęs naują alaus butelį, vėl „jau tikrai paskutinį“, vėl tolina tą ateisiantį „sausros iškentėjimo“ momentą. Visgi dienos bėgyje susivokė, kad reikia nueiti nusiprausti į dušą. Tai dar iki galo nepadėjo, bet galiausiai sulaukiau jo susilaikymo ir mačiau tą vidinį organizmo drebulį, kai alkoholio daugiau nebegauna. Privalau pasakyti, kad išgyventi jausmai, stebint visą šį procesą, paliko tiek vidinių nuosėdų, kad nesijautė jokio pergalės džiaugsmo ir neliko minčių apie savo nuopelną. Juk pagalvokit, žmogus prarado penkias dienas savo gyvenimo laiko. Prarado krūvą pinigų. Tai pamatuojamos vertybės. Bet jis prarado saiką savo sveikatos, - tai nėra akivaizdus duomuo, todėl žmogus net nepaskaičiuoja, kiek išties gyvenimo jėgų „išleido į orą“.

Kai 1995 Ignalinoje atidariau savo fotosaloną, tarp daugybės naujų pažinčių buvo keletas netradiciškai krikščionybę išpažįstančių vyrų. Jie visi tvirtino, kad anksčiau buvo itin priklausomi nuo alkoholio, bet įtikėję ir prisijungę prie protestantiškos religinės bendruomenės jie visiškai atsisakė alkoholio, sutvarkė savo šeimyninį gyvenimą. Pats aš kadaise buvau ragavęs alkoholio skonio ir nusivylęs jo teikiamu „efektu“. Kaip nevartojantis alkoholio, regis tarp šitų tikinčių suradau bendraminčius. Galvojau, kodėl gi jie sugebėjo atsilaikyti pagundai, pakeisti gyvenimo būdą? Supratau, kad jų susirinkimuose esantis įkvėpimas, ypač valandą giesmėmis pašlovinus Dievą, tas įkvėpimas duoda širdžiai pakaitalą. Širdis pakylėta, ji kažko prisipildo, žmogaus tokiu būdu neįveikia gyvenimo rūpesčių slėgimas. Visgi aš, būdamas pagal prigimtį kūrėjas, nepriėmiau kitos religinio sąjūdžio pusės - dogmatinio žmogaus gyvenimo ribojimo. Pajutau, kad su šiais žmonėmis man ne visai pakeliui. Bet kaip racionalus žmogus visgi pamačiau realų principą. Priklausomam nuo alkoholio žmogui reikia realaus pakaitalo, kažko realiai gaivinančio širdį, kad jis atsistumtų, - realiai turėtų jėgų pasipriešinti butelio traukai. Alternatyvos reikia. Aiškiai pamačiau, užgėrimo bėdoje besikamuojantis vyras pats supranta, kad čia blogai. Visi tie smerkimai, žeminimai, gėdinimai yra ne vietoje. Žmogus randa savy jėgų atsispirti ir iškęsti tik gavęs į širdį kažką vertingesnio.

Tuose pačiuose tikinčiuosiuose pamačiau įkvėptumo, energijos antplūdžio momentą, kai visi labai lengvai, noriai vykdo biblijinius priesakus. Bet pamažu sklaidantis entuziazmui pastebėjau savo tikinčių pažįstamų tarpe lendant į paviršių irzlumą, nuovargį, belendančius kitus žmogiškojo charakterio silpnumus. Todėl netgi pati teisingiausia moralė, net išmoktos šventumo laikysenos – visa tai BE ĮKVĖPTUMO netenka savo veiksmingumo ir prasmės. Lygiai taip ir alkoholio „pagautas“ žmogus negali savęs disciplinuoti girdėdamas moralizavimą. Be meilės energijos, be įkvėptumo pati šviesiausia tikėjimo tiesa tampa SLEGIANČIA DOGMA. Kad ir atrodantis „teisingas“ priekaištas besisvaiginančiajam tampa slegiančiu įstatymu, kurį įvykdyti tiesiog nėra vidinių jėgų.

Vyras, kuris laimingai įveikė daugiadienį svaiginimąsi, jis kažkiek pasipasakojo, kas jį slegia. Kaip aš ir įtariau, prisirinkta daugybė rūpesčių, prisiimta begalė nereikalingų įsipareigojimų. Juk kai dūšia prislėgta, kai visuomenėje nepriimta tą dūšią kam nors atverti, akivaizdu, kad susikaupia neįmanomai didelė vidinė našta. Tada žmogui žinoma tik viena priemonė „užsimiršti“.

Šiandien matau prekybos centruose kartais droviai, kartais įsidrąsinusiai kraunant ant prekystalio išsirinktas virtines butelių. Ir kaime, taip pat. O aš jums siūlau,- įsiskaitykit į šitą rašinį. Jeigu jūs sustosit, bent vienam kartui, vedini šito pasakojimo apsispręsit laiką praleisti BLAIVIU, SKAIDRIU, ŠVIESIU PROTU, jums liks sauja pinigų, liks laiko pagalbai artimiesiems ir išsaugotas saikas gyvybinių jėgų! Tai mano dovana jums! Tik prašau, nesijauskit nei kiek man skolingi. Jūs tik gyvenkit, tik būkit! Vaikščiokit su savo vaikais, sutuoktiniais Švenčionių gatvėmis, mylėkit savo artimuosius, mylėkit savo kraštą, pasidžiaukit sutiktais pažįstamais veidais! Būkit tuo tikri, - jūs ne vienam gatvėje, parduotuvėje sutiktam žmogui sukeliat pasigėrėjimo, simpatijos jausmus. Ir net jei daugelis žmonių neišsako vieni kitiems simpatijos žodžių, nusinešdami neišreikštus jausmus savo širdyse, vis tiek gerai vien tik kad ESAT!!! Ir net jei aš NEŽINAU TAVO NERIMO, vis tiek žinok, kad išeities tikrai nėra butelio dugne. Išeitis – mylinčiose akyse. Kad ir kas tu, švenčioniški, bebūtum, šiame pasaulyje jos ir dėl tavęs yra!

Aidas DOLOTOVAS