Mes turime 48 svečius online

Apsilankymų šiandien:36
Apsilankymų vakar:714
Apsilankymų šį mėn.:9970
Apsilankymų iš viso:1530897

Įsimintini įspūdžiai iš skandinavų šalies

2012 m. kovo 3 d., šeštadienis Nr.18 (1161)

2008-aisiais Švenčionyse vykusi Respublikinė bitininkų šventė faktiškai jau buvo tapusi tarptautine. Iš į šventę atvykusių užsieniečių gausiausia buvo švedų delegacija – apie 30 bitininkų. Jiems vadovavo Larsas Nolbergeris. Šiek tiek anksčiau prieš šventę jis susipažino su tuometiniu Švenčionių bitininkų draugijos vadovu Aleksandru Pupkevičiumi.

Pažintis, užsimezgusi bičiulystė neišblėso ir iki šiol. Larsas Nolbergeris mielai kviečia bičiulius iš Lietuvos apsilankyti Švedijoje.

Šių metų vasario 8-ąją visa Pupkevičių iš Adutiškio šeima – Aleksandras su žmona Maryte, sūnumis Tomu, Tadu ir Karoliu – išsiruošė į viešnagę. Kartu su jais išvyko ir adutiškiečio ūkininko Juozo Kricko žmona Dariutė su sūnumi Justinu. Larsas pageidavo sulaukti delegacijos iki 8 žmonių, nes tik tiek jo mašinoje yra sėdimų vietų.

Kelionė lėktuvu iš Karmėlavos oro uosto iki Gioteborgo nebuvo brangi – bilietas kainavo tik 24 Lt.

 

Ir trispalvė virš namo

Pakeliui į Mariestadą keleivius iš Lietuvos maloniai džiugino neaukšti nameliai su baltomis langinėmis. Virš Larso jaukios sodybos stogo plevėsavo švedų nacionalinė ir Lietuvos trispalvė veliavos.

Vėliau Larsas, Mariestado bitininkų susivienijimo vadovas, paaiškino, kad švedų tautinės vėliavos virš namų plevėsuoja visą laiką. Taip švedai išreiškia meilę ir pagarbą savo valstybei. O lietuviška trispalvė iškelta lauktų svečių atvykimo garbei.

- Per visas 8 viešnagės dienas kelionėse mačiau tik vieną keturaukštį pastatą, - sako Aleksandras. – Jame gaminamos ir Lietuvai gerai žinomos „Husqvarnos“.

Švedijos ūkiai arba ūkeliai nedideli – dažniausiai nuo 20 iki 200 ha. Tačiau visi gražiai sutvarkyti. Ideali švara.

 

Bitininkų paslaugoms – dvi organizacijos

Dabar Larsas nuosavo bityno jau nebeturi. Jo atsisakė dėl per didelio užimtumo. O darbą atlikti tik bet kaip, priešokiais, jo įsitikinimu, neverta. Bityne dirbti reikia sistemingai, apgalvotai.

Aleksandras pasakoja, kad švedų bitininkai laiko itališkos veislės bites.

Bitininkai priklauso dviem organizacijom. Viena iš jų – Biodlarma. Ji daugiau užsiima organizaciniais reikalais. Panašiai kaip Lietuvoje Bitininkų sąjunga.

- Mūsų bitininkai dažnai nusiskundžia bičių liga – varoze, - sakau. – Kaip švedų bitininkai šią ligą gydo?

- Švedų bitininkai priklauso ir kitai organizacijai – Svenski Sigill. Ji prižiūri bičių sveikatingumą, prireikus jas gydo, nustato produkcijos kokybę. Be šios organizacijos sutikimo su medumi į rinką nepakliūsi, - atsako Aleksandras.

 

Dėl realizavimo rūpesčių nėra

Daugelis, be abejo, mato Švenčionių ir kitose rajono turgavietėse medumi, jo produktais prekiaujančius bitininkus, tarp jų ir Marytę bei Aleksandrą Pupkevičius.

- Švedijoje medaus realizavimu bitininkui rūpintis nereikia, - tęsia pradėtą pokalbį Aleksandras. – Pas bitininką atvažiuoja firmos atstovas, atveža 140 kg arba 350 kg talpos nemokamą tarą. Iš bitininko paima medų, sumoka.

Švedija dalį medaus eksportuoja į šaltesnį klimatą turinčią Suomiją, nors savo šalies vidaus poreikiams tenkinti šio saldaus produkto nusiperka ir iš Argentinos.

 

„Būčiau tarp galingiausiųjų“

Marytė ir Aleksandras Pupkevičiai laiko 170 bičių šeimų. Pernai iš kiekvienos vidutiniškai gavo po 107 kg medaus.

Ar itališkos bitės švedams prineša daugiau?

Švedijoje iš bičių šeimos prikopti po 110 kg saldžiojo produkto – įprastas reiškinys. Aplankytas bitininkas Ingmasas Svenssonas laiko 22 darbštuolių šeimas ir iš jų per metus prikopia apie 3 tonas medaus.

Dauguma šios skandinavų šalies bitynų didumu nepasižymi.

- Aš su savo 170 bičių šeimų Švedijoje būčiau tarp galingiausiųjų, - juokaudamas kalba Aleksandras. – Pagal bitynų dydį tikriausiai patekčiau į pirmąjį šalies penketuką.

 

Saldžioji produkcija su priedais

Bityno stambumu adutiškiečiai nedaug nusileistų ir švedų bitininkui Arne Johanssonui, laikančiam 200 šeimų. Apie jį atsiliepiama kaip apie labai šviesaus proto žmogų, kuris augina ir apie 20 rūšių įvairiausių vaistažolių. Propaguoja savo medų ir su priedais, mišiniais – graikiškais riešutais, bruknėmis, žaliąja citrina, mėtomis, eukaliptu, konjaku... Bitininkystės reikalais rašo brošiūras, rengia seminarus.

 

Ir nuo rūgimo bakterijų apvalo

Svetingasis Larsas, pas kurį visą viešnagės laiką gyveno adutiškiečiai, nuvežė svečius ir į Linkopingo medaus perdirbimo gamyklą. Joje dirba 5 darbininkai ir 4 raštinės darbuotojai. Per pustrečios minutės perdirbamas medus pereina net 25 stadijas, per kurias jis apvalomas ir nuo rūgimo bakterijų.

Per dieną gamykla sufasuoja ir supakuoja 14 tonų medaus.

 

Rūpinimasis vienų kitais

Mariestado bitininkų susivienijimo maži bitynai neturi įrangos nei medui išsukti, nei jam supakuoti. Bet tokią įrangą turi susivienijimas. Jam priklausantys nariai be jokio vargo ir nemokamai gali ir išsukti, ir sufasuoti medų. Labai akivaizdus rūpinimasis vienų kitais.

- Tai kapitalistinis komunizmas, - padarė išvadą Aleksandras.

Šis „kapitalistinis komunizmas“, atrodo, ir mūsų bitininkams perša logišką nuomonę – būtinybę kooperuotis.

 

Abipusė nauda

Bitininkystė neįsivaizduojama be bičių motinėlių. Labai dažnai tenka įveikti didelius atstumus jų beieškant.

Švedijoje taip nėra. Kiekvienas bitynas, tegu ir pats mažiausias, vietoje turi veislinių motinėlių auginimo punktą. Žodžiu, iš šios skandinavų šalies bitininkų pasimokyti yra ko.

O švedams iš Lietuvos bitininkų tikriausiai nėra ko mokytis?

- Švedus mūsų šalis domina, kaip rinkti žiedadulkes, kaip kulti bičių duoną. Jiems tai naujovė. Ir pas juos vaško lydymas dar primityvus. Šiems darbams atlikti jiems reikalingi elektriniai prietaisai, - sako Aleksandras.

- Kodėl būtent elektriniai?

- O todėl, kad ten elektra labai pigi, nes turi daugybę vėjo jėgainių, hidroelektrinių, saulės kolektorių.

 

Susitiks Pakruojyje

Šiemetinė Bitininkų šventė vyks Pakruojyje. Šis rajonas Larsui Nolbergeriui pažįstamas ir žinomas jau daug anksčiau negu Švenčionys. Daugelį metų šio rajono vaikams bitininkystės entuziastas ir tikras filantropas skiria labdaringą paramą.

Labai dažnai prieš Kalėdas Larsas Nolbergeris, užsiauginęs barzdą, atvyksta į Pakruojį, prisistato Santa Klausu. Pakruojiečių vaikai nesivaržydami gali pačiupinėti ir papešioti ne dirbtinę, o tikrąją labdaringojo žmogaus barzdą.

Larsui Nolbergeriui jau seniai suteiktas Pakruojo garbės piliečio vardas.

 

Robotai ūkyje

Bitė ir karvė – skirtingos būtybės. Tačiau jos abidvi priskirtos žemės ūkio sričiai. Jei nebūtų bičių, tai ir grikių derlius gautume daug prastesnius.

Adutiškiečiams įsimintinas apsilankymas buvo ir Kiell Almbergo ūkyje. Tėvas su sūnumi laiko 200 galvijų, iš jų 80 melžiamųjų. Pašarus dalija robotais. Robotais ir melžia. Robotais karvių tešmenis nuplauna, nugaras pakaso. Per dieną užtrunka 5 valandas – po 2,5 valandos tėvui ir sūnui.

Dirba 260 ha nuosavos ir nuomojamos žemės. Sudorotam derliui laikyti neturi jokių saugyklų, jokių sandėlių. Atvažiavę sutartos firmos žmonės dirvas apsėja geriausiomis sėklomis, kitos firmos atstovai – nukulia ir išveža supirktus grūdus. Viską iš anksto labai gerai apskaičiuoja.

Ypač didelę pagarbą jaučia arkliams. Jais žemės nedirba, o laiko juos tik dėl grožio, malonumo. Ir katinus gerbia labai. Jų atvaizdai matyti virš elektros jungiklių.

Jaunimas, įgijęs vidurinį išsilavinimą, nesišlaisto pakiemiais ar gatvėmis, nesistengia iškart stoti į aukštąsias ar profesines mokyklas, o pirmiausia stengiasi susirasti darbą, užsidirbti pinigų būsimo mokslo išlaidoms apmokėti.

Tai tik dalis iš Švedijos sugrįžusių adutiškiečių įspūdžių.

Bronius NARKŪNAS
 

 
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis