Mes turime 381 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3131
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19332
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:95362
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

„Sugrota“ Šanchajaus (Šnipiškių) rapsodija, arba Rekviem medinei Vilniaus architektūrai

2018 m. rugpjūčio 25 d., šeštadienis Nr.62 (1786)

Švenčionių Nalšios muziejuje veikia žinomo fotografo Aurimo Strumilos fotografijų paroda „Šanchajaus (Šnipiškių) rapsodija“.

Aurimas Strumila nuo 1989 m. yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. 1999 m. jam suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko garbės vardas (AFIAP). Pristatydamas fotografijų parodą „Šanchajaus (Šnipiškių) rapsodija“ Aurimas rašo: „Kiekviename mieste yra specifinis gyvenamasis rajonas tik su jam būdingu kvapu, tik su jo gyventojais, kiemais, trumpomis ir kreivomis gatvėmis, šiukšlėmis, valkataujančiais šunimis, ne visuomet blaiviais, bet pakankamai draugiškais piliečiais. Klaipėdoje – Rybportas, Panevėžyje – Bulgarija. Vilniuje – Šanchajus, esantis pačiame miesto centre...“

Ir štai, gurkšnodami arbatą Poguliankos kaime su Aurimu Strumila kalbamės ne tik apie fotografijų parodą „Šanchajaus (Šnipiškių) rapsodija“, bet ir apie fotografiją apskritai. Kalbėti apie mėgstamą dalyką su bendraminčiu gali labai ilgai ir temų nepritrūksi.

Su Aurimu esame pažįstami labai seniai, ir bendrų pažįstamų fotografų rate turime nemažai, o pokalbis prasidėjo tradiciškai, nuo pradžių pradžios – gimtojo kampelio.

- Esu panevėžietis, gyvenantis Vilniuje. Baigiau VU Chemijos fakultetą. Su fotografija susipažinau gana anksti, nes nuo 1953 m. tėvas Panevėžyje jau turėjo savo fotoateljė „Jono Strumilos fotoateljė“. Po pamokų visada važiuodavau pas tėvą ruošti pamokų. Vartydavau vienintelius tuo metu žurnalus apie fotografiją „Sovietskoje foto“, kartais paduodavau tėvui kasetes. Tėvas dirbo buvusioje Žitkaus fotoateljė, kuris už vieną fotografiją buvo gavęs 25 metus lagerio, nes jis nufotografavo Panevėžio cukraus fabriko sušaudytus darbininkus, o kai sovietinė armija atsitraukė, vokiečiai ir Raudonasis kryžius pakvietė jį nufotografuoti, po fotografijom parašė: „Žitkaus foto“, o kai 1945 m. rusai sugrįžo, Jonas Žitkus gavo už tas fotografijas 25 metus. Ateljė buvo puikiai įrengta, lubos 5 m, dirbtinis apšvietimas. Taip ir susipažinau su fotografijos pradmenimis, - pradėdamas mūsų pokalbį pasakoja Aurimas Strumila.

- Aurimai, ar tėvas skatino pradėti fotografuoti?

- Tai, kad ne. Aš kaip ir dauguma vaikų ir paauglių tuomet norėjau būti kosmonautu, gaisrininku, kadangi nuo vaikystės buvau labai smalsus, tai betyrinėdamas sugadinau porą „Komsomolec“ fotoaparatų, „Ceiso“ objektyvą. Žinoma, gavau velnių, kaip priklauso. Nerimtai fotografuodavau tiek univerkėj, tiek kariuomenėje, kai buvau paimtas karininku porai metų. Teoriškai fotografijos pagrindus, daug žinių gavau studijuodamas, nes čia buvo ne tik chemija, bet ir fizika, o po kariuomenės kažkaip patraukiau į jaunųjų fotografų sekciją Panevėžyje. Taip ir prasidėjo mano fotoepopėja – pirmos parodos, recenzijos, seminarai... Viskas tęsiasi iki šiol.

- Aurimai, o kiek tavo fotografija susišaukia su tėvo fotografija?

- Įdomus klausimas. Nebent tuo, kad tėvas spalvindavo fotografijas, aš viražuodavau. Šviesaus atminimo Skirmantas Valiulis tėvą pavadino Lietuvos retro kičo klasiku. Kai 2003 m. Lietuvos fotografijos almanachui padaviau savo 15 fotografijų ir 12 tėvo, tai mano nepraėjo, o apie tėvą ir parašė, ir visas fotografijas sudėjo...

- Prancūzų rašytojas Michel Tournier apie nespalvotą fotografiją yra parašęs: „Pilkoji fotografija yra daug tikroviškesnė už spalvotą, nes tikrovė yra pilka.“ Ar pritari šiai minčiai?

- Juodai balta fotografija net ir šiame modernių technologijų ir spalvų pasaulyje nepraranda savo žavumo. Kas yra juoda? Juoda – tai kai nėra nė vienos spalvos. O kas yra balta? Balta yra visos spalvos. Juk kai sudedi visas spalvas į krūvą, gauni baltą. Suvaldyti tą spektrą nėra lengva. Ne veltui sakoma, kad tarp juoda ir balta šimtai tūkstančių pilkų atspalvių ir pustonių. Juk negali nesižavėti Sudeko, Adamso, Steicheno, Dianos Arbus ir kitų fotografijomis ir iš jų mokytis. Dabar fotografijoje kaip ir kitose meno srityse norint nedaryti plagiato turi turėti didžiulį informacijos bagažą. Bet ir tuo atveju padaryta fotografija gali būti panaši į kažkur jau matytą. Nes viskas skersai išilgai išfotografuota, bet visada gali rasti kažką savo.

- Aurimai, o kaip gimė paroda „Šanchajaus (Šnipiškių) rapsodija“, kuri dabar eksponuojama Švenčionyse, Nalšios muziejuje?

- Kiekvienam mieste yra specifinis rajonas, Vilniuje tai Šanchajus, tai šiek tiek asocialus rajonas. Sunku pasakyti, kas ir kodėl Šnipiškes pavadino Šanchajumi, tam bičiuliui reikėtų už tai duoti medalį. Paroda „Šanchajaus rapsodija“ yra tęsinys, nes prieš tai buvo paroda „Reisas Twin Peaks – Šanchajus“. Tai irgi buvo juodai balta paroda. Nuo 1989 m. dirbdamas Teismo ekspertizės institute ne kartą vaikščiodamas po tuos šiukšlynus ir laužynus su savo „olimpusiuku“ pafotografuodavau, o po to taip likimas lėmė, kad persikrausčiau gyventi į patį Šanchajaus centrą. Tada ir pradėjau fotografuoti seriją fotografijų, kurių dalis ir susidėjo į parodą „Šanchajaus (Šnipiškių) rapsodija“. Kai gyvenau šalia tų žmonių, jie ir mažiau į mane kreipdavo dėmesio. Aš su jais susidurdavau, pabendraudavau, bet nelįsdavau su fotoaparatu į dūšią. Liūdna, bet Vilniaus Šanchajus jau tampa istorija. Senieji namai nyksta arba deginami, vietoj jų dygsta daugiaaukščiai, medį keičia stiklas ir betonas, nors protingai elgiantis Vilniuje galėjome turėti unikalų medinės architektūros rajoną, kaimą viduje miesto, deja, kai valdo jos didenybė pinigai, apie tai niekas negalvoja. O juk stovėjo keturių stilių medinės architektūros namai. Ten buvo visko, bet tik buvo. Išnyko, sudegė, buvo sudeginta... ir, kai eidamas pamatai, kad tai, ką fotografavai, jau nėra, nėra ne tik namų, bet ir žmonių, pasidaro liūdna. Niekas siu tais vargetomis nesicackino, atėjo berniukai, pasakė „kelkitės“ ir tekdavo keltis. Ir pas mane buvo atėję. Gavau butą netoliese. Baldus rankom persinešiau. Galima sakyti, kad „Šanchajaus rapsodija“ jau sugrota, dabar belieka tik daugiaaukščius fotografuoti, bet ką fotografuoti?.. Neliko identiteto, pasikeitė ir žmonės. Vos išsitraukei fotoaparatą, tuoj piktas klausimas: „Kas tau leido?“... Dabar išvis darosi sunkiau fotografuoti – žmonės pikti, o ir kitų draudimų vis daugėja...

-Kada tavo fotografijose atsirado žmonės?

- Man labiau patinka dirbti su daiktais, o žmonės atsirado kažkaip netyčia. Bene pirmoji serija buvo su vaikais prie jūros. Tada juk nebuvo tokių draudimų fotografuoti, kiek dabar jų yra „laisvoje“ Europoje ir pasaulyje. Man daugiau imponuoja žmogaus kūno fragmentai.

- „Vien fotoaparatas nepadaro žmogaus fotografu. Geram fotografui svarbu išmokti mąstyti.“, - rašė PAR fotografas David Goldblatt. Ar šituose žodžiuose yra tiesos?

- Čia iš tiesų labai labai daug tiesos. Fotografuoti gali ir su kibiru, ką aš iš principo dabar ir darau. Studijoje dirbu su skaitmenine fototechnika ir tuo pačiu fotografuoju su savo paties pagaminta pinhole kamera arba kamera obscura, perdarytu objektyvu monokliu. Ir toje primityvioje egzotikoje daug kaifo. Visi žinome kas toks Leonardas da Vinči, ir jis vienas pirmųjų atkreipė dėmesį, kaip praėjusi per mažą skylutę šviesa projektuoja vaizdą, tai ir buvo paprasčiausia pinhole kamera, kamera obscura, kuriomis po to pradėjo fotografuoti. Reikia žinoti, su kuo valgoma druska, kokia buvo pradžia, bet kuriuo atveju, su pinhole kamera aš galiu padaryti fantastišką nuotrauką. Tas pats ir su monokliu, o monoklis, t.y. optinė sistema, su visais fotografinės optikos minusais, bet tai veža... žinoma, reikia viską išskaičiuoti, bet kai tą padarai, gauni netikėtą rezultatą. Su monokliu fotografuot – šarmas. Beje, mano pagamintus monoklius ir pinhole kameras perka net japonai ir vokiečiai. Beje, komunikaciją su fotografijos fanatais galėčiau apibūdinti taip: tai įdomi komunikacija bepročių namuose, malonu komunikuoti su tokiais pat ligoniais, koks pats esi... – baigiantis mūsų pokalbiui sako Aurimas Strumila, kurio fotografijų paroda „Šanchajaus (Šnipiškių) rapsodija“ šiuo metu veikia Nalšios muziejuje, o susitikimas su autoriumi ir parodos aptarimas bus rugsėjo pabaigoje, o parodą tikrai verta pamatyti, nes čia dar kartą galime pajusti tikrąją fotografijos paskirtį – pavogta ir užfiksuota akimirka išlieka ilgam, nes daug ko, ką matome nuotraukose, nėra – žmonės išėjo į amžinybę, namai sunyko arba sudegė...

Algis JAKŠTAS

2018-08-25

 
Reklaminis skydelis