Pagaliau sulaukiau mėgstamo fotografuoti objekto – rūkų. Jau daug metų rūkai mane tiesiog užburia, užburia savo paslaptingumu ir nenuspėjamu būdu. Kartais jie būna tiršti, kartais banguoja lyg jūra, o kartais ima ir piktdžiugiškai apgauna – nuvažiuoji kokius 20 km svajodamas, kad pamatysi gražų rūkuose skęstantį Sirvėtos klonį, o ten rūko nė trupučio nėra. Bet kartais gera tiesiog nefotografuojant stebėti, kaip rūkas tai atidengia, tai uždengia vienišą medį ar kitą objektą. Tiesiog gėriesi matomu vaizdu ir, kaip mėgsta sakyti mano bičiulis Rimantas Nalivaika, fotografuoji akimis.

Savaitės bėgyje mačiau porą gražių, fotogeniškų rūkų. Apie vieną jų šį kartą ir norėčiau papasakoti.

Iš vakaro pasižiūrėjęs skaitmeninę orų prognozę, kuri žadėjo ūkanotą, bet šviesų rytą, pasikėlęs gerokai prieš saulėtekį, kurio, žinoma, neteko matyti, išvažiavau. Pirmas namo mėgstamas fotografuoti objektas – geležinkelio bėgiai, einantys į rūką. Padaręs keletą kadrų, važiuoju link Pašaminės, po to iki Rėkučių, bet čia, ant Vajuonio, rūko nerasta, ir yra du pasirinkimai – grįžti namo ir sėkmingai numigti porą valandų arba bandyti laimę toliau. Pasirenku antrą kelią ir po pusvalandžio aš jau prie Šalnaičio ežero. Čia ir rūko yra, ir fotografuoti yra ką. Smagiai padirbėjęs važiuoju toliau palei ežerą, o už jo pasukęs dešiniau, važiuoju gal 20 metrų nevažiuotu miško keliu, kuriuo po ilgoko važiavimo patenku į Vilkaslasčio kaimą. Važiuodamas pasidarau keletą gražių fotografijų, kurios atperka visus tuos „tuščiai“ nuvažiuotus kilometrus. Žinoma, žodis „tuščiai“ nėra tikslus, nes akis paganyti į gražius vaizdus tikrai buvo kur... Per Januliškį į Švenčionėlius grįžau jau gerokai įdienojus. Toks buvo paskutinio šios vasaros sekmadienio, rugpjūčio 26-osios, rytas...

Algis JAKŠTAS

2018-09-01