Mes turime 46 svečius online

Apsilankymų šiandien:63
Apsilankymų vakar:714
Apsilankymų šį mėn.:9997
Apsilankymų iš viso:1530924

Kad išvykusieji į savo gimtąjį lizdą – Lietuvą – sugrįžtų

2018 m. rugsėjo 12 d., trečiadienis Nr.67 (1791)

Ir vėl rugsėjis, ir vėl aš važiuoju į Prūdiškės kaimą, kur jau 13-tą kartą Almos ir Eugenijaus Mirzų sodyboje vyksta keramikų grupės „Ornamentas“ kūrybinis simpoziumas. Daug kas pasikeitė per tuos keletą metų, kai pirmą kartą buvau pakviestas pasižiūrėti, kaip degama raku keramika. Tada degimo procesas vyko kaip žiloje senovėje, dabar „Ornamento“ grupė turi modernią degimo krosnį, o ir patirtis, įgyta per tuos metus, - neįkainojama, tad ir broko, ir sudužusių darbų – mažiau.

Susitinkame kaip seni geri pažįstami, bet tokie juk ir esame... Nors dulkia lietus, pagrindinis degikas Rimas Inokaitis stebi degimo procesą. Dar šiek tiek trūksta iki reikiamos temperatūros, tad moterys dar gali neskubėdamos ruoštis redukavimo procesui. Kadangi šių metų seminaro tema „Lizdai“, tai ir lizdų simbolių sodybos teritorijoje nemažai. Įspūdingai atrodo lizdas-akmuo. Kartais belieka tik stebėtis, kaip viena detalė gali pakeisti. Štai, buvo akmuo, primenantis aukurą, uždėjo Teresė Jankauskaitė kilimo atplaišą, apdėjo šakomis ir gavosi paukštis lizde. Paprasta? Taip, bet svarbu sugalvoti ir tą įgyvendinti.

Kol fotografuoju artėjančius audros debesis, ateina Virginija Juršienė, nešina nauju darbu – angelu, kuris puikiausiai man tinka prie ežero peizažo. Grįždamas pievoje randu Rimo Inokaičio sukurtą paukščių šeimynėlę, kuri nebijodama lietaus ramiausiai tupėjo pievoje.

Kai krosnis pasiekė reikiamą degimui temperatūrą, Rimas išjungė dujas. Artėjo svarbus momentas – išdegtų keramikos dirbinių išėmimas. Prie karščiu alsuojančios krosnies dirbo Rimo ir Virginijos tandemas, o Alma ir Teresė pylė ant išimtų keramikos dirbinių pjuvenas, dengė talpas šlapiomis paklodėmis. Kaip tik šiuo momentu ir vyksta tas stebuklingas redukavimo procesas, kurio metu raku keramikos dirbiniai įgauna tokią spalvų ir atspalvių gamą, kad žodžiais atpasakoti beveik neįmanoma. Baigiant išimti iš krosnies dirbinius atvažiavo ir paskutinė simpoziumo dalyvė Aušra Linkienė. Pasibaigus redukavimui skirtam laikui, prasideda paskutinis darbo etapas – Virginija, Alma ir Rimas nuplauna savo darbus, ir va tada pasimato tikrasis raku keramikos grožis. Teresė tuo metu šnekučiuojasi su ką tik atvažiavusia Aušra, nes Teresė šį kartą nutarė neredukuoti savo darbų, o paliko juos baltus. Kai visas darbo procesas – baigtas, susėdę prie arbatos, o kai kas ir kavos, puodelio šnekamės apie šių metų simpoziumą, jo temą – lizdai. Pagrindiniai mano pašnekovai šiemet buvo Virginija ir Rimas.

- Pasirinkdami šių metų temą, mes turime viltį, kad emigravę iš Lietuvos žmonės sugrįžtų į savo gimtąjį lizdą – Lietuvą, - apie raku keramikos simpoziumo temą sako Virginija.

- Virginija, papasakok šiek tiek apie save.

- Mano gimtinė – Biržai. Mokiausi Čiurlionio meno mokykloje. Tuomet važinėdavo po Lietuvą šios mokyklos atstovai ir atrinkinėdavo gabius vaikus. Matyt, ir mano gabumus pastebėjo. Kai įstojau į meno mokyklą, man buvo 12 metų. Po egzaminų, kai sužinojau, kad įstojau, pasidarė baisu. Siaubas, aš, dvylikametė, iš namų išvažiuoju! Suvažiavom vaikai iš visos Lietuvos. Nemaža dalis jų vėliau tapo žinomais menininkais, kad ir šviesaus atminimo skulptorius Kuzma. Po kažkiek laiko pasiilgau namų, pradėjau raudoti. Tėvui liepė atvažiuot, kad išsivežtų namo. Atėjęs auklėtojas jam ir sako: „Jasiūnai, būsit kvailys, jei dukrą pasiimsit.“ Kai tuos žodžius išgirdau, užvirė ambicijos ir pasilikau. Vaikui, atsiplėšus nuo šeimos, - labai sunku, bet nieko, išgyvenau. Po to mokiausi Dailės akademijoje, tuo metu buvo Dailės institutas, kurį laiką dirbau „Dailės“ kombinate, o dabar dirbu savo studijoje.

- O kodėl pasirinkai keramiką?

- Gal todėl, kad keramika – tai ir spalvų, ir linijų, ir formų visuma. Keramika – savotiška įvairių menų sintezė. Tas mane viliojo, ir labai įdomu eksperimentuoti. Juolab, kad keramika turi įvairių technologijų, tai ir raku, ir juodoji keramika, porcelianas, anagramos degimai, fajansas, o ir išraiškos formų daug. Galima virš glazūros piešti, galima po glazūra, galima daryti įvairiausias formas. Keramika – labai platus veiklos diapazonas. Anksčiau stojant į keramiką akademijoj buvo labai dideli konkursai, bet dabar to nėra, nes, matyt, dažnas mano, kad jei puodą moku nulipdyti – esu keramikas. O kokios ambicijos... Žinoma, gali būti ir toks kelias. O čia mes viską darome savo lėšomis, ir kadangi šiemet minimas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis, tai ir mes tam skiriame savo simpoziumą, kuris jau tradiciškai vyksta Almos ir Eugenijaus Mirzų sodyboje. Žinoma, tai, kad tema simpoziumo – lizdai, nereiškia, kad mes lipdome kažkam lizdus, tai daugiau filosofinis požiūris į lizdo simbolį, - apie save ir simpoziumą pasakoja Virginija.

- Virginija, kiek procentų išdegtas keramikos darbas, šį kartą tai raku keramika, atitinka lauktą rezultatą?

- Dažniausia gal apie 82 procentų būna, - sako Virginija, jai pritaria ir Rimas Inokaitis.

- Šimto faktiškai niekada nebūna. Gal ir neįdomu būtų. O čia visada lieka vietos tobulėjimui, - sako jis. Beje, Rimo Inokaičio kelias į keramikos pasaulį buvo kiek ilgesnis.

- Esu kilęs iš Lazdijų, augau gausioje šeimoje. Iš bendro lavinimo mokyklos išėjau baigęs 8 klases. Tikrai negalvojau apie menus, nors auklėtoja, pamenu, sakė, kad darys viską, kad dailininku tapčiau, bet aš galvojau, kaip čia duonai greičiau uždirbti, pradėjau studijuoti techninę elektromechaniką. Baigęs pradėjau važinėti po komandiruotes. Paskui – armija. Tarnavau Juodosios jūros laivyne. Man pasisekė, kad tarnavau 2 metus. Paskui buvo restauracija, skulptūra. Po kariuomenės įstojau į Dailės akademiją, prieš tai baigęs beveik eksternu mano mokyklą. O keramika, kaip ir Virginijai, atsirado gal kiek netikėtai, bet visai šaunu, kad tuo galiu užsiimti, nes molis suteikia tiek galimybių. Čia labai universalus menas. Gali ir skulptorium, ir tapytoju būti. Viskas viename. Kadangi dar ir su technologijom padraugauju, tai viskas man labai tiko. Keramika – viena seniausių žmonijos meno sričių. Baigęs keramiką, kurį laiką dirbau katedroj. Išdirbau ten 15 metų, po to dirbau Dvarčionyse ir galų gale Vilniaus „Dailėje“. Čia mūsų visa komanda, kuri vėliau į keramikų klubą „Ornamentas“ susibūrė. Pagrindinė iniciatorė buvo Virginija, kuri ir „Ornamento“ pavadinimą sugalvojo. O simpoziumus sugalvojo Alma, kuri čia į sodybą pakvietė pirmą kartą prieš 13 metų, - pasakoja Rimas Inokaitis, kuriam simpoziumų metu dažniausia tenka sunkiausi darbai, nes jis grupėje – vienintelis vyras.

Paskui šnekame apie nuostabias erdves, kurios taipogi įkvepia kūrybai ir kaip baigiantis mūsų pokalbiui sakė Virginija: „Mes čia gerai jaučiamės, ir jei šito nebūtų, vargu ar pasiektume tokius rezultatus.“

Simpoziumą vainikuos paroda, kuri šį kartą vyks Prūdiškės kaime, Almos ir Eugenijaus Mirzų sodyboje, o po to autorių darbai, sukurti simpoziumo metu, bus eksponuojami parodose, bienalėse ar ras savo vietą privačiose kolekcijose. Tokia jau meno kūrinių dalia. Beje, pamažėle ir mano keramikos kolekcija pildosi. Per tuos kelis bendravimo su keramikų grupe „Ornamentas“ metus autorių dovanotų darbų vis daugėja... Šį kartą gavau po Virginijos Juršienės ir Rimo Inokaičio darbą.

Algis JAKŠTAS

2018-09-12

 
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis