Mes turime 354 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1757
mod_vvisit_counterŠią savaitę:17958
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:93988
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Dar kartą apie mandalas, arba Ingos Baltakės paroda „Varnelėje“

2018 m. spalio 6 d., šeštadienis Nr.74 (1798)

Šeštadienį, rugsėjo 22 d., Švenčionyse, kavinėje „Varnelė“ buvo atidaryta Ingos Baltakės mandalų paroda. Pristatydama parodą apie mandalą Inga rašo: „Mandala yra apskritimo formos piešinys, simboliškai vaizduojantis tam tikrą dvasinę, kosminę arba psichologinę tvarką. Ji gali būti piešta ant medžiagos ar supilta iš spalvoto smėlio. Smėlio mandala naikinama iš karto norint pabrėžti materialaus pasaulio laikinumą.

Mandala yra pagalbinė priemonė meditacijos praktikoje, kaip instrumentas, kuriuo protas yra koncentruojamas ir perkeičiamas nukreipiant į harmoningą schemą. Tai yra pasąmonės „aš“ atspindys, savo vidinių išgyvenimų perkėlimas į dvimatį arba trimatį vaizdą.

Mandalos sutinkamos įvairiose kultūrose. Plačiausiai jas naudoja induistai ir budistai. Vėliau mandalos atsirado pas Tibeto budistus ir paplito Mongolijoje, Kinijoje, Japonijoje, Tailande, Pietų Afrikoje ir kitose šalyse.

Pas indėnus mandalos buvo pinamos. Jie tikėjo, kad tai yra savotiškas pasaulio paveikslas išreiškiantis žmogaus vidų. Senovėje indėnai į šiuos pintus kūrinius sutalpindavo ištisus pasakojimus ir vaizdinius. Vienas indėnas paėmęs į rankas kito indėno kūrinį galėdavo pagal spalvas ir ornamentus perskaityti mandalą, atkurdamas joje užkoduotą pasakojimą.

Kuo gi unikalios yra mano kurtos mandalos? Aš jas piešiu beveik nenaudodama braižymo įrankių ir paprasto pieštuko. Vien tik repitografas – kurio nenutrinsi.“

Iš tiesų žiūrint į Ingos sukurtas mandalas apima jausmas, kad jos sukurtos vienu įkvėpimu. Viskas pedantiškai tikslu, švaru ir gilu. Taip kuo ilgiau žiūri į mandalą, tuo labiau imi jausti jos trauką. Matyt, ne veltui mandalos naudojamos meditacijose. Iš kur ta trauka? Nežinau, kaip, matyt, negalėtų paaiškinti pati kūrėja, kodėl vienoj mandaloj toks, o ne kitoks ritmas, raštas, kitoj – visai kitokia dėlionė.

O dabar apie parodos atidarymą kavinėje „Varnelė“ Švenčionyse.

Pirmiausia reikia pasidžiaugti tuo, kad verslininkai suteikia erdves kuriantiems žmonėms, nes rajone turim ne tiek ir daug parodinių erdvių. Kai vėliau paklausiau savininko Tado Varnos, kas paskatino suteikti erdves Ingos Baltakės mandalų parodai, išgirdau atsakymą: „O kodėl gi ne. Ir ateityje savo menus čia galės demonstruoti ir kiti kuriantys žmonės.“ Tikrai sektinas pavyzdys. O dabar grįžkime prie Ingos parodos pristatymo. Ateinančius pasitiko kerintys Stasio Montrimo saksofono garsai, o atvyko į parodos atidarymą visai nemažas Ingos artimųjų ir bičiulių būrys. Kadangi visai neseniai rašiau apie Ingos Baltakės kūrybą, tai šį kartą labai nesiplėsiu ir paminėsiu tik keletą svarbiausių akcentų. Ko gero, labiau už pačią parodos autorę jaudinosi jos vyras Tomas, kuris ir buvo pagrindinis parodos iniciatorius. Tomui rūpėjo Ingos sukurtas mandalas „ištraukti“ į dienos šviesą. Žinoma, ši frazė – alegorija, o paprastai sakant, kad Ingos sukurtas mandalas pamatytų kuo daugiau žmonių. Manau, kad sumanymas pavyko ir pasiteisino, o ši pirma paroda – tai startas į platesnius meno pasaulio vandenis. Žinoma, čia jau viskas priklausys nuo pačios Ingos.

Stebėjau, kaip dukros sukurtas mandalas atidžiai apžiūrinėjo tėvai, kurie dar vaikystėje įskiepijo Ingai meilę menui, kūrybai. Džiaugėsi mamos paroda ir sūnus, o ir visi į parodos atidarymą atėjusieji, manau, džiaugėsi pirmąja Ingos Baltakės mandalų paroda, apie kurią trumpai drūtai galima pasakyti – gražu ir verta pamatyti. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas ten ras sau patinkančią ir tinkančią mandalą, į kurią žiūrėdamas jaus dvasinę ramybę, o tai šiuo amžino skubėjimo laiku labai svarbu. Baigdamas šiuos pamąstymus norėčiau Ingai Baltakei palinkėti įkvėpimo ir naujų parodų...

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis