Greitai bėga laikas... Lapkričio 7 d. buvo 9 metai, kai Gintaras Steponėnas su mama pradėjo teikti maitinimo paslaugas Sarių karčiamoje. Bet ne tik apie verslą kalbėjomės su Gintaru Steponėnu gurkšnodami kavą Sarių karčiamoje, bet ir apie gyvenimą, meilę savo gimtajam kraštui. Susitikome pasikalbėti gana abstrakčia tema, kurią ir pasiūlė Gintaras, - kodėl aš esu, ir pirmas mano klausimas jam buvo gal kiek iš kitos „operos“:

- Gintarai, kai daug jaunų žmonių, palikę savo gimtąjį rajoną, išvažiuoja kas į didmiesčius, kas į užsienį, tu vis giliau leidi šaknis gimtajame Švenčionių rajone...

- Pagrindinė rišamoji grandis, kad čia mano gimtasis kraštas, čia gimiau, augau, čia mano tėvų, senelių žemė. Kita rišamoji grandis – mano vadovaujamas verslas bei ūkis. Didžiausias pastangas, žinoma, atiduodu šeimos verslui, čia mes su motina ir daugiausia laiko skiriame. Aš niekados nepamirštu ir tikiuosi nepamiršiu tų gyvenimiškų pamokų, kurias gavau iš senelio, kuris mokė priimti visus iššūkius, bet juos pakreipti taip, kad jie būtų naudingi tavo gyvenime. Aš ir laikausi šio principo, kad ir kaip kartais būna sunku, bet aš nemetu visko ir nebėgu į šalį, o ieškau išeities. Kažkada ir man buvo siūlyta važiuoti laimės ieškoti svetur, bet juk ir ten niekas pinigų veltui nemoka, aš pasirinkau kitą kelią – kurti verslą savo krašte.

- O kaip su žeme, apie kurią šnekėjomės prieš keletą metų?

- Yra ta žemė Rusališkės kaime, ir reikia nemažai įdėti savęs, kad žemė duotų naudos. Aš tikrai negaliu sau leisti tokios prabangos, kad žemė neduotų naudos. Dirbame 31 hektarą. Tai nėra daug, bet tiek, kad pats gali ją apdirbti. Sėjame grūdines ir daržoves savo kavinei auginame. Auginu avis. Iš dalies jau moku visus darbus, planuoju šiokias tokias naujoves, - šyptelėjęs sako mano pašnekovas.

- Gintarai, kaip kilo mintis žengti į maitinimo paslaugų teikimo rinką?

- Kartais mano gyvenime būna tokių nutikimų, kurie kardinaliai pakreipia mano gyvenimo vagą. Panašiai nutiko ir šiuo atveju. Jau gerokai anksčiau tekdavo su motina važinėti į įvairius renginius su lauko prekyba, o rimtesnį žingsnį žengti savotiškai pastūmėjo draugo tėvas, kuris mus abu pradėjo klausinėti apie gyvenime sau keliamus planus, ką galvojame daryti. Iš jo išgirdau pasiūlymą pradėti teikti maisto paslaugas Kaltanėnų šašlykinėje. Nuo to ir prasidėjo. Ten ir buvo „Gintaro sodybos“ įkūrimo pradžia. Taip susikūriau įmonę, įregistravau ir pradėjome dirbti. Teko daug mokytis, nors maisto ruošimo pagrindus jau turėjau, daug padėjo didelę patirtį maisto ruošime turinti mama. Po kurio laiko palikę Kaltanėnus persikėlėme į Sarius ir pradėjom dirbti čia, kur paauglystėje atvažiuodavome valgyti čeburekų. Būdavo nusibosta laukti, barškini į langą ir klausi: „Tetule, kur mano čeburekas?“ Kartais išgirsdavau atsakymą: „Bus tas tavo čeburekas, kai turėsi savo kavinę, galėsi šūkauti.“ Aš vieną kartą ėmiau ir pasakiau: „Ji ir bus mano“. Ir tie žodžiai išsipildė. Taip 2009 m. lapkričio 7 d. šioje Sarių karčiamoje jau aš atrakinau duris. Praėjo 9 metai, kai kavinė veikia. Dirba ji kiekvieną dieną. Turim jau ir savo klientų ratą, per daug nesireklamuodami turim ir išvažiuojamųjų užsakymų. Taip ir bandau suderinti ūkininkavimą su darbu kavinėje. Aš negaliu atsisakyti ūkininkavimo, nes tai senelio palikimas. Aš esu ne tas žmogus, kuris to atsisakytų, nes man brangus tas palikimas.

- Gintarai, turėdamas verslą, turi galvoti ir apie plėtrą. Plečiasi ir Sarių karčiama...

- Taip, jūs teisus. Jau seniai galvojau apie lauko terasą, bet tą paskatino langų ir durų įstatymas. Atsirado durys, kilo mintis padaryti lauko terasą, taip žingsnis po žingsnio ir padarėme lauko terasą. Čia mano projektas ir mano darbas. Žinote, pačiam viską padarius, tas kampelis tau tampa dar brangesnis.

- Gintarai, o kaip tu visur suspėji: ūkininkauti, dirbti kavinėje ir, mano žiniomis, dar ir saugos tarnyboje dirbi?

- Kažkaip suspėju. Saugos tarnyboje dirbu parą, ir ten aš stengiuosi sąžiningai atlikti pareigas. Ten dirbdamas irgi įgaunu naujos patirties, kuri, manau, man gyvenime yra naudinga. Daug duoda bendravimas su žmonėmis. Po darbo saugos tarnyboje turiu tris paras, kurias išnaudoju darbui ūkyje ir kavinėje. Taip ir sukuosi.

- Gintarai, o kas tavyje išugdė tokį pareigos jausmą?

- Manau, kad tą išugdė šeima. Mūsų šeimos rate mes vienas kitą palaikome, padedame, stengiamės būti sąžiningi. Matyt, tame ir glūdi atsakymas. Daug davė ir senelių požiūris į gyvenimą. Jie buvo abu skirtingi, bet daug ko iš jų išmokau, - atsakydamas į mano klausimą sako Gintaras Steponėnas.

- Gintarai, turi bent tris pagrindines sritis, kur dirbi: ūkis, kavinė, saugos tarnyba, o ar turi laisvalaikiui skiriamo laiko?

- Tai, kad to laisvalaikio aš neturiu, gal ateityje turėsiu, - šyptelėjęs atsako Gintaras.

- Apžvelgėme tavo pagrindines veiklos sritis, prisiminkim dar vieną – politiką. Į šią sritį tu taip pat anksti įžengei.

- Ir čia yra netikėtumų. Nes ir politika į mano gyvenimą atėjo netikėtai. Gal taip kartais likimas sudėlioja figūras, kad imi ir įžengi į tą sritį, kuriai iki tol buvai abejingas, taip ir man su politika atsitiko. Politikoje aš jau gana seniai. Dabar esu Darbo partijos Švenčionių skyriaus sekretorius. Politika man irgi daug davė, ir aš tuo esu patenkintas. Gerai per tą laiką pažinau politinę virtuvę, o viskas prasidėjo tais pačiai 2009 metais, kai nuvykau į jaunimo mokymus. Tada dar negalvojau, kad tai mane užkabins. Taip įsitraukiau į jaunimo organizacijos „Darbas“ veiklą. Patikėkit manimi, tai buvo labai stipri jaunimo organizacija, savo veikla aprėpusi visą Lietuvą. Gaila, kad dabar ta organizacija susilpnėjusi, bet mes tikime, kad ji atsigaus. Dabar darom žingsnius, kad atgaivintume tai, kas mums patiems gyvenime davė daug. Jaunimo organizacija „Darbas“ mane ir kitus skatino veikti, įgyvendinti idėjas. Galvojome apie tai, ką daryti, kad jaunimo padėtis keistųsi, kad mažiau būtų emigruojama. Taip ir į Darbo partijos veiklą įsitraukiau, ir nesigėdiju to, nebijau pasakyti, kad esu Darbo partijos narys. Visa tai davė ir duoda gyvenime daug. Gaila, kad dabar jaunimo organizacijų veiklos faktiškai nėra, kaip rajone neliko kur jaunimui pasilinksminti. Kultūros centrams jaunimo šokiai ir diskotekos nereikalingi, kaip, ko gero, ir pats jaunimas nereikalingas, o juk anksčiau net kaimo klubuose vykdavo šokiai... Manau, kad visų lygių valdžių požiūris į jaunimą turi kardinaliai keistis. Kol paskutiniai dar neemigravo, laikas pereiti nuo kalbų prie darbų. Reikia sudaryti sąlygas jauniems žmonėms realizuoti savo idėjas, o ne jas slopinti įvairiausiais apribojimais. Uždarėme diskotekas, ir jaunimas neturi galimybės pasilinksminti. Lieka uždari vakarėliai, internetas.

- Ką dar norėtum pasakyti, kad pilniau atsakytume į klausimą „Kodėl aš esu?“?

- Manau, ne aš vienas, o daugelis žmonių susimąsto norėdami pirmiausia sau atsakyti į tą klausimą. Kodėl aš čia? Kodėl aš neišvažiavau? Kodėl man brangios šeimos tradicijos? Kokia mano vieta gyvenime? Kai pradėjau kurti verslą, atsirado visai kitoks požiūris į gyvenimą, į laiką. Tai suteikia man stiprybės. Taip, buvo tokių akimirkų, kai popieriai skrisdavo nuo stalo, o galvoje sukosi mintis: „Viskas, daugiau man nebereikia“. Juk Lietuvoje dirbant dažnai kyla klausimas, ar tu pirmiausia dirbi sau, ar tik tam, kad įvairius mokesčius sumokėtum? Bet laikausi principo: ką pradėjai, tęsk toliau. Susirinkdavau popierius ir dirbau toliau. Mūsų kolektyvas: aš, mama ir dar viena darbuotoja, - nedidelis, bet puikus. Šitam verslui žmogus turi atiduoti save, o jauniems žmonėms galėčiau patarti pirmiausia sukurkite idėją, o po to bandykite ją realizuoti. Niekada minties apie verslo kūrimą nemesk į šalį, ją generuok ir vieną dieną tai gali tapti realybe, - baigiantis mūsų pokalbiui sako Gintaras Steponėnas.

Po to pavaikštome po lauko terasą. Gintaras užsimena apie tolimesnius planus, o aš norėčiau šį pasakojimą užbaigti Gintaro Steponėno pasakytais žodžiais:

- Kartais susimąstau, kodėl ir kas aš esu. Vienintelis dalykas, kuris nesikeičia, yra pats pokytis. Ką jis galėtų reikšti, kaip jį suprasti?, - dažnai klausiu savęs. Dažnai pamąstau, kodėl vieniems patinka nepastovumas ir nežinomybė. Kas yra neišvengiama mūsų gyvenime vykstant pokyčiams. Dažnai pagalvoju, kodėl gyvenime vieni žmonės negali gyventi be nuolatinio streso, adrenalino, o kiti gali gyventi ir be jo. Susimąstau ir apie tai, kuriai grupei aš priklausau. Gyvenime mėgstu rizikuoti ir siekti įvairių tikslų. Man patinka ir žinoti, kas bus toliau ir patirti gyvenime kažką naujo. Kaip vokiečių filosofas F.Nyčė sakė: „Tai, kas neužmuša mūsų, padaro mus stipresnius“. Šiuo posakiu gyvenime aš dažnai vadovaujuosi...

Štai toks pasakojimas apie jauną ūkininką, verslininką, politiką Gintarą Steponėną.

Algis JAKŠTAS