Mes dažnai pamąstome apie tai, kokie esame ir kokiais galbūt norėtume būti. Išnarpliojame po siūlelį visą savo sielą, įpročius, ydas ir privalumus, kol surandame giliai širdyje paslėptus jausmus. Tačiau ar visada įstengiame pripažinti, kad būti tiesiog geru žmogumi yra ne taip lengva, kaip atrodo?

Kelias į gerumą prasideda nuo noro kažką keisti savo gyvenime. Tačiau dauguma žmonių tiesiog žaidžia, keisdami kaukes ir įsikūnydami į vis kitus personažus, neatitinkančius tikrovės. Negi tikrai „gerumas“ – tai sąvoka, šiandieniniame pasaulyje gerokai sureikšminta ir pamiršta? Kas yra geras žmogus mūsų akimis? Ar būtinai geras yra tas, kuris sušelpia vargstančiam, aukoja skurstančiam ar sunkiai galą su galu suduriančiam žmogui? O gal geras yra tas, kuris atidaro duris prieš save einančiam, pirmas nusišypso ir paspaudžia ranką susipykus? Tie paprasti, kasdieniniai dalykai taip pat yra gerumas.

Kiekviename iš mūsų slypi gėrio sėkla. Pas vienus jau dygsta daigelis, pas kitus jau skleidžiasi žiedai. Bet yra žmonių, kurie vis dažniau pamiršta savąją gerumo sėklą palaistyti. Palaistyti gerais darbais, pagalba, supratingumu, paguoda - viskuo, kas padėtų pražysti žmogaus sielos gėlei.

Viską galima nusipirkti už pinigus, bet tik ne gebėjimą būti žmogumi. Šiandienos pasaulį valdo pyktis ir nesantaika, todėl būti geru žmogumi yra labai sunku.

Manau, kad viskas: duona badaujančiam, pastogė valkataujančiam, vandens gurkšnis ištroškusiam, draugiškumas su žmonėmis ir visos kitos žmogaus vertybės veda mus tuo gerumo keliu, kurio pabaigoje už tai mums bus atlyginta su kaupu. Tad norėdami būti gerais žmonėmis, stenkimės kiekvieną diena žengti kuo didesnį žingsnį gerumo keliu.

Ingrida BAGDONAITĖ