Su kino operatoriumi Eugenijumi Ostašenkovu susipažinau prieš gerą dešimtmetį, kai jis daug filmavo mūsų rajone. Eugenijų buvo galima sutikti šventėse, bendruomenių sueigose. Kartais stebėdavausi ramiu, neskubiu patyrusio kino operatoriaus bei fotografo darbu. Visada malonu sutikti šį kuklų kolegą, turintį ne tik didžiulę profesinę patirtį, bet ir sukaupusį unikalų archyvą. Manau, kad ne tik aš, bet ir nemažas būrys mūsų rajone gyvenančių žmonių pažįsta Eugenijų Ostašenkovą, todėl mielai spausdiname Dalios Savickaitės straipsnį apie jį ir jo naujausio darbo pristatymą Visagine.

Lapkričio 16-ąją Visagino viešojoje bibliotekoje buvo galimybė susitikti su dokumentininku Eugenijumi Ostašenkovu ir aptarti jo specialiai šiam susitikimui suskubtą paruošti premjerą „Apie Rytų Lietuvos pasienį būtuoju laiku“. E.Ostašenkovas šiemet mini savo kūrybinės veiklos 50-etį. Maloni likimo dovana, kad reikšminga jo kūrybinio gyvenimo data sutapo su žymiomis šalies datomis, kad dalis šalies gyvavimo faktų yra atspindėta jo darbuose.

Eugenijus gimė 1954 m. Šiauliuose, dabar gyvena Vilniuje, mamos giminės šaknis randa Ignalinos r. Linkmenų kaime. Nuo jaunystės darbavosi su kino kamera, fotografavo, publikavo foto darbus. 1972 m. įstojo Sąjunginį kinematografijos institutą, dirbo Lietuvos kino mėgėjų draugijos studijoje. 1975 m. grįžo iš tarnybos armijoje ir pradėjo dirbti Lietuvos kino studijoje, filmavo su daugeliu Lietuvos dokumentikos režisierių. 1988 m. pradėjo filmų autoriaus, režisieriaus, operatoriaus karjerą. Turi sukaupęs daug filmuotos ir fotografuotos medžiagos apie Rytų Lietuvos renginius bei atskirus žmones. Kuria pažintinius, mokomuosius, reprezentatyvius ir kt. filmus. E.Ostašenkovo filmuose ir aktualijos: įvykiai armijoje po Sausio 13-osios, Krašto apsaugos sistemos kūrimasis, stojimas į Europos Sąjungą, kitataučių gyvenimas šalyje. Žinomiausi jo darbai: „Kariavom...“, „Kitas krantas“ (apie pokarį), „Tik tas yra didis...“ (apie V.Kudirką), „Saugomos teritorijos“, „Kol saulė saugo mus...“ (apie saugomų teritorijų reikšmę), filmai apie miškininkus „Miškas ir žmogus“ (Vilnius), „Medžiais šlamanti praeitis“ (Valkininkai), Girionių, Ignalinos, Jonavos, Kretingos, Šilutės, Švenčionėlių miškininkus. Gamtosaugos temą pristato filmai „Ežeras ir žmogus“, „Aukštumala atgyja“.

Skirtingai nuo „laisvųjų” menų, dokumentika kūrėją „įrėmina“, nes reikia subtiliai balansuoti tarp tiesos, kuri keičiantis valdžioms taip pat dažnai tampa sąlygine, ir asmeninio požiūrio į faktą. Reikalinga ir gera sveikata, nes kamera su stovu sverdavo virš 10 kg, o filmuojama žinia „nelaukia“ kol pasitaisys oras. Filmuoti tekdavo ir iš apžvalgos bokštų, ir pelkėse... Eugenijus pasakojo, kad panaikinus Lietuvos kino studiją, daugelis iš jų tapo „patys sau režisieriai“... Visaginiečiams aktualu buvo išgirsti, kaip dokumentininkai (dar tuometiniame Ignalinos r.) bekele „lėkė“ filmuoti atidengiamo vidur miško būsimo Visagino miesto kertinio akmens, kaip vos suspėjo tuomet vienon krūvon susirinkusius visų lygių vadus nufilmuoti... Istorija, kurios ir nesumeluosi, ir neišbrauksi, ir neperrašysi... Kalbėjome ir apie šiandieninę dokumentiką. Kiek anksčiau šia tema kalbinau taip pat Linkmenyse laisvalaikį leidžianti dokumentininką A.Tarvydą. Abiems kūrėjams rūpi įamžinti kuo daugiau Lietuvos. Žiūrovai stebi, kad laurus tarptautinėje erdvėje skina dokumentininkai, kuriantys kosmopolitiškesnėmis temomis... Asmenybių portretus Lietuvos istorijai paliks A.Tarvydas, o gamtos, Lietuvos ir ES pasienio vaizdus – E. Ostašenkovas. Susitikimo kaltininkas sakė, kad gerai, jog kūrėjai gauna tarptautinį finansavimą – tai leidžia atsiskleisti jų kūrybiškumui, bet reikia dokumentuoti ir tai, kas vyksta šalyje. Vis retėja nepriklausomybės atgavimo lyderių gretos, amžinybėn išeina visa karta menininkų, o vykstantys įvykiai aiškinami labai kontraversiškai...

E. Ostašenkovo kūrybos vaizdą padėjo susidaryti darbai, kuriuose fiksuoti Lietuvai svarbūs faktai. 1988 m. – Sąjūdžio metų rudenį – artėjant dr. Vinco Kudirkos 130 gimimo metinėms, Lietuvos kino studijoje buvo pradėtas kurti kino žurnalas „Tarybų Lietuva“ apie Lietuvos valstybingumo ideologą V. Kudirką. Tai buvo vienas iš pirmųjų kino žurnalų, kurie buvo rodomi jau „Lietuvos kronikos“ pavadinimu.

Nors nėra įprasta, kad filmuotos medžiagos rodymo metu išgirdę Lietuvos himną žmonės jį pagerbtų atsistojimu, tądien salėje nutiko taip...

Susitikimo metu demonstruota ir kronika „Kitoje barikadų pusėje“, sukurta mažai viešinta tema apie nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje buvusius okupacinės kariuomenės karius, jų mintis, kurių neklausė tuometiniai Sąjunginės kariuomenės vadai, mintis, kurios buvo palankios nepriklausomybės siekiančiai šaliai. Tai savotiška tų karių ir jų šeimų tragedija, kuri dar kartą įrodo, kad paprasti piliečiai, nesvarbu ar jie rusai, ar pietiečiai, dažniausiai, yra tik sraigteliai valstybių vadovų kuriamuose mechanizmuose... Kita vertus, tai patvirtina, kad vienas „sraigtelis“ gali sustabdyti mechanizmą... Svarbu tam pasiryžti, kaip pasiryžo Lietuva.

Apie E.Ostašenkovo darbų prasmingumą gamtosaugos reikaluose kalbėjo senas jo pažįstamas, pastūmėjęs filmuoti miškininkus, buvęs Miškų ministras, buvusio Rytų Lietuvos reikalų komiteto vadovas R.Klimas. Jis džiaugėsi ne vien kūrėjo filmais, bet ir 2017 m. pabaigoje pasirodžiusia knyga „Ignalinos miškų urėdija: krašto turtų sergėtoja“. Jis - nuotraukų autorius.

Atėjusieji į susitikimą su E. Ostašenkovu galėjo išgirsti prisiminimus apie jo filmuotą laikmetį Visagine. Specialiai šiam susitikimui autorius suskubo paruošti 36 min. premjerą: „Apie Rytų Lietuvos pasienį būtuoju laiku“. Filme – 1992-2017 m. įvykiai. Kino pasakojimas pristatė Rytų Lietuvos pasienyje filmuotą medžiagą, pateikiama pasienio atsiradimo 1920 m. ir ribų kitimo apžvalga, pasakojama apie 1990 m. atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Ignalinos pasienio rinktinės kontroliuojamą sienos su Baltarusija ruožą, sukurta galimybė pakeliauti po vis atsinaujinančius pasienio praėjimo postus Adutiškio, Tverečiaus, Švenčionių, Visagino ir Rimšės pasienio užkardose, pabūti šventėse. Filme ir Visagino pasienio mokyklos kūrimosi pradžia sovietų armijos paliktose apleistose patalpose, ir iškilmingas diplomų įteikimas. Lietuvos pasienio 85 metinių minėjime Ignalinos pasieniečiai, vedini pulkininko Vl.Beržansko žygiavo Vilniaus gatvėmis, juos sveikino Prezidentas, pirmasis Visagino garbės pilietis A.Brazauskas. 2005 m. pavasarį trijų valstybių sienų sankirtoje, inicijavus Vl.Beržanskui, buvo švenčiamos stojimo į ES metinės. Filmas skirtas jo herojams priminti kai kuriuos jau blankstančius gyvenimo momentus ir palikti juos istorijai - virtualioje erdvėje, ten, kur, galimai, egzistuoja amžinybė.

Dalia SAVICKAITĖ