Mes turime 61 svečius online

Apsilankymų šiandien:49
Apsilankymų vakar:714
Apsilankymų šį mėn.:9983
Apsilankymų iš viso:1530910

Sąžiningumo ir darbštumo Bronislovas Steckas išmoko iš tėvų

2018 m. gruodžio 29 d., šeštadienis Nr.96 (1820)

Kuo išmatuoti žmogaus gyvenimą? Nuveiktais darbais? Galbūt meile tėvynei, artimiems žmonėms? Tų objektų galime rasti daug. Nežinomas senovės Egipto išminčius prieš tūkstančius metų užrašė žodžius: „Atmink: tik šis gyvenimas turi vertę!“ Praėjus ilgam laiko tarpui jau antikos laikų filosofas Seneka tarsi pakartojo šią mintį: „Elkimės taip, kad mūsų gyvenimas, kaip brangenybės, ne daug vietos užimtų, bet daug svertų. Matuokime jį darbais, o ne laiku.“

Sunku būtų surasti mato vienetą, kuriuo būtų galima išmatuoti visiems gerai pažįstamo ir gerbiamo Bronislovo Stecko, kurį dažniausia vadinamo Broniumi, indėlį į Švenčionių rajono vystymąsi. Vieni žmonės ieškodami laimės blaškosi po pasaulį, o visas Broniaus Stecko gyvenimas ėjo ir eina gimtajame Švenčionių rajone, net ir nuo gimtojo Kirkučių kaimo, esančio Švenčionių aukštumos viduryje, prigludusiame prie Sirvėtos upės, tik vos kelias dešimtis kilometrų nutolo... Sėdėdami prie kavos puoduko su gerbiamu Broniumi šnekučiuojamės apie tuos 80 prabėgusių metų, apie sutiktus žmones, kurie jo gyvenime paliko pėdsakus, o prasidėjo mūsų pokalbis nuo vaikystės, prabėgusios tada dideliame Kirkučių kaime, kuris dabar jau, galima sakyti, negyvenamas, tik Broniaus Stecko pusbrolis kaip paskutinis mohikanas vis nepalieka gimtojo kaimo.

- Mano vaikystėje Kirkučių kaime buvo 22 sodybos. Esu Švenčionių bažnyčioje ir krikštytas, ir Pirmąją Komuniją, ir Sutvirtinimo sakramentą ten priėmiau. Pirmąją Komuniją 1946 m. priėmiau prie kunigo Bronislovo Laurinavičiaus. Jis ir į mūsų kaimą su dviračiu atvažiuodavo. Mūsų ir aplinkinių kaimų vaikus jis rinkdavo kapinėse. Taip, matyt, ir įtarimo mažiau sukeldavo. Nors nei kelių buvo, bet Kirkučių kaime gyvenimas virė. Čia ir pradinė mokykla buvo, ir kaimo klubas buvo, paštas ir apylinkė buvo. Dabar, kai ten vienas žmogus gyvena, šitie mano žodžiai gali būti panašūs į fantastiką, bet taip buvo... Tame kaime ir mano seneliai, ir proseneliai gyveno, - pradeda savo pasakojimą Bronius Steckas.

Ir nors Kirkučių kaimas buvo atokiau nuo didžiųjų kelių, bet jo ir siautusio karo negandos neaplenkė. Bronius prisimena, kaip 1943 metais prieš Kalėdas atvažiavę rusų partizanai išsivežė papjovę paršą ir vieną gražų arklį pasiėmė. Teko patirti tikrus baisumus, kai vyko susišaudymas tarp rusų kariuomenės, buvo bombarduojama. Broniaus pusbrolį tada sužeidė. Baisiai atrodė sužeisti ir žuvę kariai, tada ir paskutinį tėvo arklį rusai išsivarė.

- Tada pirmą kartą gyvenime ir rusų lėktuvą, ir mašiną pamačiau. Perėjo per mūsų kaimą ir vokiečiai, bet jie ėjo ir nuėjo, - šyptelėjęs sako mano pašnekovas. – Kirkučiuose lietuviška mokykla net lenkų laikais veikė. Buvo mokytojas Rapolas Valiukonis iš Varėnos, kuris, beje, buvo ir pirmas Švenčionių rajono laikraščio „Žvaigždė“ redaktorius. Po to dirbo Vilniuje. Čia ir aplinkinių kaimų ruseliai lietuviškai mokėsi. Tuo metu, kai aš mokiausi, mokėsi tiek mokinių, kad netilpo į mokyklą. Gal virš pusšimčio susirinkdavo.

Bronius prisimena, kokia žuvinga buvo Sirvėtos upė. Prisimena ir tai, kaip pokario metais net filmus į kaimą atveždavo, prisimena ir Lietuvos partizanų ir armijos Krajovos vizitus, jų elgesį.

Baigęs 1948 m. 4 klases Bronius Steckas mokslus tęsė Stoniūnuose. Eidavo, žinoma, pėsčiomis tiesiai per kaimus. Tuomet ir vilkų buvo daug, kartais ir baisu būdavo, bet kai ne vienas eini, tai nieko... Baigęs Stoniūnų septynmetę iš pradžių Bronius Steckas buvo įstojęs į Geležinkelio technikumą, bet teko mokslus mesti ir sugrįžti į tėviškę dirbi. Pradėjau dirbti apskaitininku, po to – fermos vedėju Staškuose ir Adamave. Tuomet ir pirmas jaunimo nutekėjimas iš kaimų į miestus vyko, o Bronius Steckas pasiliko gimtinėje, įstojo į Cirkliškio technikumą.

- Faktiškai mes buvome pirmieji Cirkliškio technikumo absolventai, nors teoriškai buvome antri. Tuomet tiek Stoniūnų septynmetėje, tiek Cirkliškio technikume buvo daug stiprių mokytojų, kurie stengėsi mums ne tik dalyką išdėstyti, bet ir kad mūsų akiratis plėstųsi. Baigęs technikumą gavau paskyrimą kolūkio pirmininku į M.Melnikaitės kolūkį. Jau turėjau šiokią tokią patirtį, - sako Bronius Steckas. Kažkaip net sunku įsivaizduoti, kad vos 24 metų vaikinas ima vadovauti kolūkiui. Į mano klausimą, kaip pavykdavo susitarti su vyresniais žmonėmis, gerb. Bronius atsakė:

- Kažkaip pavykdavo surasti bendrą kalbą. Svarbiausia aš mokėjau klausytis ir tai padėjo, - šyptelėjęs sako mano pašnekovas, kuris po to tęsė mokslus Žemės ūkio akademijoje, o po to gavo paskyrimą į Kaltanėnus kolūkio pirmininku. Čia išdirbo 6 metus, čia ir su žmona Stanislava susipažino. Dar ir dabar prisimena bendravimą su kunigu Kutka. Nors daug teko girdėti, kad vadovai bijojo bendrauti su kunigais, bet Bronius Steckas sako nejautęs jokios baimės ir su kunigais bendravęs nuolat. Ir dabar Švenčionyse bute ant sienos kabo šviesaus atminimo kunigo Ulicko dovanotas paveikslas. Dirbdamas Kaltanėnuose Bronius stengėsi, kad kolūkis pajudėtų iš stagnacijos, prasidėjo statybos, mechanizacijos įdiegimas. Kaip, beje, ir pirmoje darbovietėje M.Melnikaitės kolūkyje. Noras diegti naujoves, siekti progresyvesnių darbo metodų išliko ir vėliau, kai dirbo Adutiškyje ar kai statė „Vilijos“ kiaulininkystės kompleksą, ar dirbant Žemės ūkio valdyboje. Broniui Steckui visuomet svarbūs buvo sąžiningi darbuotojai ir naujovės, kurių įdiegimas ne tik padėdavo pasiekti gerų rezultatų, bet ir palengvindavo žmonių darbą. Beje, jam dirbant, Kaltanėnų kolūkis perėjo prie 5 darbo dienų ir prie piniginio apmokėjimo. Tai buvo didelis žingsnis pirmyn.

Gyvenime Broniui Steckui teko galimybė susipažinti ir bendrauti su tokiomis asmenybėmis kaip A.Sniečkus, prezidentas A.Brazauskas ir kt. Kkaip sakė gerb. Bronius, su tais žmonėmis buvo paprasta ir lengva bendrauti. Ir jis tikrai nebijo pasakyti juos pažinojęs, nes tai buvo ilgas gyvenimo etapas, kurio neišbrauksi iš savo ir Lietuvos gyvenimo. Juk ir tuomet rajonui faktiškai vadovavę pirmieji sekretoriai stengėsi, kad rajone gyvenimo kokybė gerėtų. Taip, vieniems sekėsi geriau, kitiems prasčiau, bet tai buvo tam tikro laiko gyvenimas, kurio nei išmesi, nei ištrinsi. Bronius Steckas prisimena, kad visur ir visuose posėdžiuose, konferencijose kalbėjo lietuviškai ir niekas nevertė, bent jau atvirai kalbėti būtinai rusiškai. Čia daugiausia pasiteisinimas tų, kurie keliaklupsčiauti norėjo. Bronius Steckas buvo išrinktas į respublikinę kolūkių tarybą, susipažino su daug žmonių, o pažintys visais laikais buvo naudingos norint lengviau kažką gauti. Už darbo rezultatas buvo apdovanotas Darbo raudonosios vėliavos ordinu. Tais laikais irgi niekas už gražias akis apdovanojimų neduodavo. Gyvenimo kelyje Bronius Steckas ir nemažai meno bei mokslo žmonių sutiko.

Daug pastangų pareikalavo ir kiaulininkystės komplekso „Vilija“ statyba. Darbų buvo daug, tad reikėjo suktis. Pavyko tą padaryti. Ne ką mažiau atsakomybės teko ir pradėjus dirbti Žemės ūkio valdyboje, bet prasidėjus pertvarkai prasidėjo ir naujas etapas Broniaus Stecko gyvenime. Daug gražių planų ir liko planuose. Gerb. Broniui gaila, kad taip ir liko neįgyvendintas planas sukurti agropromą, tai galėjo būti iš tiesų stiprus ūkinis darinys. Ūkių griūtį paskatino laikinų vadovų paskyrimas. Nebuvo atsakomybės.

- Tas pertvarkos laikotarpis jau buvo pribrendęs, bet viskas galėjo būti kitaip padaryta. Stiprios bendrovės galėjo puikiai gyvuoti. Bet turim ką turim, - sako mano pašnekovas.

Teko gerb. Broniui Steckui po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir Švenčionių rajonui vadovauti. Buvo išrinktas rajono valdytoju. Teko būti ir 1990 m. kovo 11-ąją Seimo rūmuose, matyti visas peripetijas. Dauguma rajono tarybos narių tuomet palaikė Broniaus Stecko kandidatūrą. Prisimindamas vadovavimo Švenčionių rajonui metus Bronius Steckas sako:

- Tai buvo pats sunkiausias mano gyvenimo etapas. Jei būčiau žinojęs, kiek teks pakelti, kiek visokio spaudimo atlaikyti, jokiu būdu nebūčiau ėjęs. Geriau valstiečio ūkį būčiau įkūręs ir dirbęs laukus aplink tėviškę. Daug priešpriešos buvo, bet kažkaip reikėjo eiti pirmyn. Teko kurti visas struktūras. Prisimindamas tą laiką nuoširdų ačiū norėčiau pasakyti Jonui Builiui. Tai buvo tikras savo darbo profesionalas. Visada viską laiku paruošdavo ir pateikdavo. Daug tada nesąmonių buvo pridaryta, bet tai jau praeitis. Beje, ir tie, kurie mane vertė iš valdytojo vis bando pasiteisinti, kad taip reikėjo. Nepykstu aš ant jų. Jei pats nebūčiau parašęs atsistatydinimo prašymo, nebūtų pašalinę. Bet aš džiaugiuosi, kad po to sunkaus laikotarpio galėjau vėl dirbti gamyboje – Alių durpynui pradėjau vadovauti. Pasiūlė man kupiškiečiai... Ir ten daug pavyko padaryti, ir džiaugiuosi tuo. Juolab, kad ir dabar išėjęs į pensiją jaučiu buvusių savininkų paramą, bendraujame, susiskambiname... – baigdamas mūsų pokalbio dalį apie darbinę veiklą sako gerb. Bronius Steckas.

O baigiantis pokalbiui paprašiau jo papasakoti apie, ko gero, didžiausią žmogaus turtą – šeimą.

- Su žmona Stanislava susipažinau, kai dirbau Kaltanėnuose, ten prieš 51 metus apsivedėm, ten ir vyriausias sūnus Erliandas gimė, vėliau ir Narūno susilaukėme. Dabar turime 2 anūkus ir anūkę. Žinai, jei tektų gyvenimą pradėti iš pradžių, tai nebūčiau toks patiklus ir daugiau laiko skirčiau šeimai. Tai viena didžiausių mano klaidų, kad mažai laiko šeimai skyriau, o svarbiausia man darbas buvo, - sako gerb. Bronius Steckas, o kai paklausiau jo, kas išmokė sąžiningumo, darbštumo, išgirdau atsakymą:

- Manau, kad to aš išmokau iš mamos Salomėjos ir tėvo Juozo. Mano motina buvo tikinti ir to mus su broliu mokė. Ji sakydavo: „Nemeluok, sakyk teisybę, tikėk Dievu ir žmonėmis“. Tuos iš vaikystės įdiegtus principus aš išlaikiau visą gyvenimą. Tėvas išmokė visų darbų. Anksti aš išmokau visus kaimiškus darbus ir tai man tikrai netrukdė. Motina buvo labai geros dūšios, jai buvo visų gaila. Tiesa, tiesos sakymas man gyvenime dažnai sugrįždavo bumerangu. Gyvenime ir sportavau, ir grodavau, ir dainuodavau – išmokė tėvas. Išaugau negavęs mušti, net už ausies niekas nepatempė. Užtekdavo žodžio. O baigdamas norėčiau pasakyti, kad mes su Stasele tikrai negalvojome, kad sulauksime tokio gero gyvenimo, mums visko užtenka, galime keliauti, vaikai tvarkoje – ko daugiau mums reikia. Jaunimui norėčiau palinkėti dirbti, netinginiauti, tada ir patiems, ir Lietuvai bus gerai... Gražių ateinančių ir sėkmingų 2019 metų, nes laukia net treji rinkimai. Linkiu neapsirikti balsuojant, - atsisveikindamas sako Bronius Steckas.

Štai toks pasakojimas apie žmogų, nekaitaliojusį nei įsitikinimų, nei partijų, nebijojusį peržengti bažnyčios slenksčio, bendravusį su įvairiais žmonėmis ir mokėjusį atleisti...

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis